Sprogsta žodžiai
miesto sode,
stadijone, nuo balkono —
kibirkštys kavinėj
dundančio ugnikalnio
karštom upėm
sušildančiom
ledu apkaltą žemę.
Turgaus aikštėj
pirksiu žodį —
išsirinksiu kokį:
sodrų, šviežią —
ką tik nuo keptuvės —
arba retą, importuotą —
gal ir visą saują
gaudžiančių, žvangančių
žodžių, skriejančių
po svietą margą.
Žėri žodžiai:
aukso vėrinėliuos
suvarstyti skamba
smulkiais varpeliais
katedros skliautuos —
šokdindami širdis,
padangėm plaukia
vis besiplečiančiais ratilais.
Žodžiai žydi:
kur tik aš einu,
pražydę žodžiai,
nubudus visa žemė žydi -
ir Tavo lūpose
atsiskleidžia pilnaviduris
žodis,
man tiesdamas tiltus
pareiti į namus.
Ona Mikailaitė