Spausdinti

 (Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

KONSTANCIJA VALIUŠKIENĖ

     Dievas sukūrė pirmąjį žmogų Adomą panašų į save, įkvėpdamas jam nemirtingą sielą. Apgyvendino jį rojaus soduose. Nei skambios paukščių dainos, nei įvairiausia gyvūnija, nei puošniausi žiedai neužpildo Adomo sielos. Jis jaučiasi vienišas. Rojaus grožyje ir įvairume jam trūko draugo. “Negera žmogui būti vienam”, —    taria Dievas ir sukuria jam draugę, kurią Adomas galėjo mylėti ir būti jos mylimas. Tik meilėje būdamas, žmogus gali būti laimingas. Jo kūrėjas, Amžinoji Meilė, dalinosi su savo kūriniu savuoju dieviškumu.

Medžio drožinys iš Žemaitijos    R. Dichavičiaus nuotr.

    Dievas, mylėdamas žmogų, pašaukė jo gyveniman draugę. Draugas yra lygiavertė, lygiateisė asmenybė, esanti vienoje plotmėje. Draugas nėra nei vadovas, nei sekėjas, nei viešpats, nei tarnas. Su draugu dalijamasi tuo pačiu gyvenimu. Jei jį pažeminsi — pažeminsi ir save patį; suteikęs jam laimės —    būsi pats laimingas.

Ieva ir Marija

    Maištaujančio angelo pyktis liejasi iš jo būsenos. Pasitraukęs nuo Dievo, šėtonas siekė įsibrauti į Jo pasaulį. Melu piršo Ievai rojuje dar didesnę laimę; “Būsite kaip dievai”. Blogio nepažinusi moteris patikėjo klastingu šėtonu ir dalijosi tąja “laime” su savo draugu — vyru. Ieva ne tik pati į velnio pinkles pateko, bet įtraukė ir visą žmoniją. Žmogus, atvėręs širdį blogiui, atsiskiria, slepiasi nuo Dievo. Kūrėjas neapleido žmogaus, pats jo ieškojo: “Adomai, kur esi?”

    Dievas, apgyvendindamas žmonijos tėvus rojuje, jiem įsakė nevalgyti uždrausto vaisiaus. Ne tik Ievai. Dabar Adomas prieš Dievą išsisukinėja; “Tavo paskirtoji moteriškė man davė”. Atseit ji yra kalta, o aš ne. O kodėl Adomas nesudraudė Ievos? Jis ir jai nedraudė, ir pats gardžiavosi.

    Dievas iš meilės žmogui pažada jam atsiųsti Išganytoją. Pribrendus laiko pilnybei, Nazareto kaimelyje senyvų tėvų — Onos ir Joakimo globoje augo mergaitė, Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija. Kūrėjas nė vieną kūrinį neapipynė tokia visų malonių pilnybe kaip Nazareto Mergaitę. “Malonėmis apdovanotoji” kreipiasi į ją angelas Gabrielius, klausdamas, ar ji sutiks būti žmonijos Atpirkėjo motina. Marija suprato, kad Mesijas atpirks žmoniją savo kančia. Ji žinojo, kad motina kenčia savo vaiko kančią taip pat skaudžiai kaip ir vaikas. Ji žinojo, kad ir ji savo kančia dalyvaus žmonijos atpirkime. Ir su tobulu nuolankumu, pasiaukojimu ji atsako: “Esu Viešpaties tarnaitė. Tebūnie”. Jos visiškas atsidavimas Sutvėrėjui su meile ir iš meilės sutriuškina Ievos gundytojo galią. Per moterį Ievą, trokštančią dar didesnės laimės, žmogui teko kančios gyvenimas. Per kitos moters, Marijos, pasiaukojimą kančiai, atėjo Išganytojas, nešąs žmogui amžiną gyvybę ir šviesą. Jėzus ir mirties agonijoje nepamiršo mūsų. Nukreipęs žvilgsnį į savo Motiną, ištaria paskutinius žmonijai skirto testamento žodžius: “Štai tavo motina”. Nekaltoji, gailestingoji, galingoji Marija visa savo esybe priėmė mus į savo motinišką globą. Ji iš Dievo gautąsias malones dalija kiekvienam, kuris į ją kreipiasi. Per Mariją — Nazareto mergelę atėjo visos žmonijos — vyrų ir moterų Išganytojas. Jos meilė ir auka nugalėjo dvasinę mirtį.

Žydės teisės ir pareigos

    Mozei Dievo duotame dekaloge įrašyta, kad reikia gerbti tėvą ir motiną. Atseit, vyras ir moteris yra lygiateisiai asmenys. Žydų istorijoje šalia vyrų skaitome įrašytus ir moterų vardus, tarnavusių savo tautai: Rachelė, Judita, Sara ir šių laikų Goldą Meir.

    Moters pareigos ir teisės nusakytos Senajame Testamente ir Talmude. Jame aprašoma ir jos charakteristika. Moteris yra lengvabūdė, jai rūpi tik papuošalai. Moterys smarkiai įsivėlusios į raganavimą. Jos balsas turi būti negirdimas, nors jos patarimu ir galima pasinaudoti. Bet tas, kas juo naudojasi, dažniausiai patenka į pragarą. Moteriai nereikalinga apsišvietimas. Mokyti moterį įstatymų - tai lyg ją mokytum Dievo paniekinimo (blasphemy). Moters išmintis baigiasi verpimu.

    Vyrai dėkojo Dievui melsdamiesi, kad juos Dievas sutvėrė vyrais, o ne moterimis. Moters pareigos buvo atliekamos namuose. Ji turėjo sumalti grūdus, kepti duoną, skalbti žlugtą, paruošti maistą, maitinti vaikus, pakloti vyrui lovą. Apdirbti vilnas, pradedant avių kirpimu, baigiant audimu ir drabužių pasiuvimu. Jei žmona parvesdavo vyrui sugulovę, žmonai jau nereikėjo nei malti, nei kepti, nei skalbti. Už dvi suguloves ji buvo laisva nuo virimo ir vaikų priežiūros. Trečioji sugulovė ją išlaisvino nuo vilnų perdirbimo ir vyrui lovos parengimo. O už keturias — ji galėjo nieko neveikti, tik sėdėti kėdėje visą dieną. Bet ne visi vyrai buvo tokie “geraširdžiai” savo žmonoms. Simonas Gamalielis liepė panaikinti vedybų sutartį toms žmonoms, kurios nieko neveikia.

    Tiek S. Testamentas, tiek Talmudas pritarė poligamijai. Vieni leido turėti tiek žmonų, kiek vyras jų nori, o kiti ribojo skaičių. Pamažu poligamija retėjo, ir XI a. ji rabinų buvo smerkiama. Ne tik prieš 2.000 metų, bet ir šių dienų žydė moteris neturi lygių teisų su vyru. Ji yra vyro nuosavybė. Jis valdo ją, ir tik vyras gali ją atleisti.

    Jei moteris nepakelia nedarnaus vedybinio gyvenimo ir pasitraukia iš jo namų, ji traktuojama, kaip “maištaujantis padaras”, ir praranda teisę gauti jai priklausantį turtą.

    Vedusiam vyrui leidžiama turėti daugelį aferų. Žmona neturi teisės dėl to skųstis ar kaltinti jį neištikimybe. Jei moteris turi aferą ir susilaukia vaikų, ne tik ji, bet ir vaikai yra ekskomunikuojami. Bevaikė našlė yra vyro brolio nuosavybė. Ji negali tekėti už kito vyro, tik už vyro brolio, nebent šis atsisakytų ją vesti. Mirusiojo brolis, ne žmona, paveldi jo turtą, pensiją ir t.t. Našlė neturi teisės auginti savo vaikus. Juos privalo atiduoti vyro giminei.

    Klajoklių laikų įstatymas tebesaisto šių dienų žydės teises. Tačiau švietime, gyvenimo būdo pasirinkime, įsidarbinime žydė turi visas teises pasirinkti ir apsispręsti. Kristaus laikais nei žmona, nei motina nėjo su vyrais šventyklon aukoti aukų, nes buvo per žemas kūrinys. Ji galėjo eiti melstis sinagogon, nes buvo atskirta nuo vyrų uždanga. Ir maldose negalėjo aktyviai dalyvauti. Ne motina, o tėvas mokė sūnų religijos mokslų. Nei žmona, nei motina nesėdo su vyru, su sūnumis prie stalo.

    Pabandykime įsijausti į žydės būklę, bent kiek suprasti, atjausti, ką ji išgyveno. Jei Kristus būtų priėmęs moteris savo mokinėmis, kaip ir dvylika apaštalų, koks šurmulys būtų iškilęs žydų tautoje! Vargu ar net ir Kristaus sekėjai apaštalai būtų jas priėmę į savo tarpą. O rašto žinovai ir fariziejai turbūt būtų Kristų tuojau sunaikinę, pirmiau negu jis būtų galėjęs paskelbti savo mokslą žmonijai.

Kristus ir moteris

    Šventajame Rašte Kristaus gyvenimas, jo mokslas labai suglaustai aprašytas. Mažai minimi apaštalai, o iš jo mažiausiai sužinome apie Mariją. Tad visai nenuostabu, kad ir kitos moterys mažai minimos. Susiduriame šiek tiek su Morta, Salome, Joana, Zuzana ir bent trejetu Marijų. Jas minint, vis pasakoma, kad buvo ir daug kitų moterų, kurios Jėzų sekė ir jam tarnavo.

    Šv. Jonas išsamiai aprašo Jėzaus susitikimą su samariete. Jėzus su apaštalais keliauja per Samariją. Pavargę nutaria pailsėti, pavalgyti. Apaštalai nueina į Sicharo miestą maisto, o Jėzus pasilieka prie Jokūbo šulinio. Kristus, pasirinkdamas poilsiui vietą, žinojo apie susitikimą su samariete, žinojo jos privatų gyvenimą ir jos reakciją į pokalbį su juo.

    Jėzus užkalbino atėjusią moterį. Negirdėtas dalykas, kad žydas taip save pažemintų, užvesdamas pokalbį su moterim. “Kaip tu, būdamas žydas, prašai samarietę vandens atsigerti?” — nustemba moteris. Nustemba ji, išgirdusi Jėzų, kalbantį apie jos intymų gyvenimą, apie nuostabią vandens versmę, trykštančią į amžinąjį gyvenimą. Su viltimi ji pasisako Jėzui, kad ir ji žinanti, jog ateis Mesijas ir atėjęs viską paskelbs ir paaiškins. Jėzus jai taria: “Tai aš, kuris su tavim kalbu”. Moteris, tai išgirdusi, pamiršta ir vandenį, ir ąsotį, bėga tekina į miestą pranešti saviesiems Mesijo atėjimą.

    Sugrįžę apaštalai didžiai nustemba, pamatę Jėzų, šnekučiuojantį su samariete. Evangelijoj neminima, kad jie būtų užsiminę miestiečiams apie Mesijo atėjimą. Jie ragina Jėzų valgyti jų atneštą maistą.

    Jėzus jiems atsako; “Mano maistas — vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą”. Jėzus vykdė Tėvo jam pavestą darbą per moterį. Per žydų niekinamos tautos nusidėjėlę — gyvenančią su penktu vyru.

    Jėzui kalbant žmonėms šventykloje, fariziejai, Rašto žinovai atveda moterį, sugautą svetimaujant. “Mozė liepė tokias užmušti akmenimis, o Tu?” — kreipiasi į jį fariziejai. Svetimaujanti moteris turi būti užmušta akmenimis, o vedusieji vyrai turi teisę svetimauti, todėl jie ir atvedė vien tik moterį. Ar šeštasis dekalogo įstatymas duotas tik moterims? “Tas, kuris be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį į moteriškę!” Atsigniaužia kumštys, krenta žemėn akmenys. “Teisieji” skirstosi.

    Moteris, pirmą kartą savo gyvenime pajutusi meilę, atgailos ašaromis plauna Išganytojo kojas. Iškankintas Kristus kryžiaus kelyje pamiršta save. Atsigręžia į moteris ir guodžia: “Neverkite! Neverkite manęs!”

    Dar prieš aušrą Marija Magdalietė ir kitos moterys ateina pas Jėzaus kapą. Jo neradusios, bėga pranešti apaštalams. Juos randa nuo žydų pasislėpusius ir dar miegančius. Jonas ir Petras apžiūrėjo kapą ir vėl grįžo namo, o Magdalietė stovėjo prie Išganytojo tuščio kapo ir verkė.

    “Ko verki, ko ieškai, Marija?” Ieškojo ji iškankinto Kūno, o sutiko jį prisikėlusį, gyvybę skleidžiantį Kristų. “Eik ir pasakyk mano broliams” — siunčia jis Mariją Magdalietę pranešti apaštalams pačią esminę krikščionybės dogmą: Prisikėlimą iš mirusiųjų.

    Apaštalai nepatikėjo Magdaliete ir galvojo, kad tai tuščios šnekos. Šv. Jonas savo Evangelijoj prisipažįsta, kad dar jie nebuvo supratę Rašto, jog Jėzus prisikelsiąs iš numirusių. Kodėl Kristus pirmiausia apsireiškė Marijai Magdalictci? Kodėl jis siuntė ją pas apaštalus? Ar jis bandė jų tikėjimą? Ar jis norėjo pamatyti, kiek jie išmoko iš Kristaus respektuoti moterį? Kodėl pats Kristus neapsireiškė Jonui, mylimiausiam mokiniui, ir Petrui, savo įpėdiniui, kartu su Magdalena prie tuščio kapo, o tik jai vienai? Arba kodėl jis neapsireiškė visiems iš baimės nuo žydų pasislėpusiems apaštalams, o siuntė moterį? Ar į visus šiuos klausimus atsako Kristaus žodžiai apie Magdalietę, kad jai daug atleista, nes ji daug mylėjo?

Moteris krikščionybės aušroje

    Senovės žydų ir graikų moterys neturėjo teisių religiniuose dalykuose. Moterys nedalyvavo šventyklų aukose, nemokė vaikų religijos. Todėl ilgą laiką vyravo nuomonė, kad ir krikščionybėje moteris veikė tik šalutinuose, o ne esminiuose religijos reikaluose. Tačiau, patyrinėję įvairius šaltinius, matome, kad jos dalyvavo atsakingame vadovavime. Krikščionybės judėjimas nesirėmė nei “vyrais”, nei “moterimis”. Rėmėsi tikėjimu ir įsipareigojimu krikščioniškajai bendruomenei. Ankstyvoje Bažnyčioje moteris buvo lygiateisė narė su vienodomis pareigomis, atsakomybėmis bei vadovavimu.

    Senojo įstatymo “akis už akį, dantis už dantį” patriarchalinė kultūra buvo pakeista bendruomenės vizija, kur žmonės gyveno kartu, tarnaudami vienas kitam meilėje.

    Pirmieji krikščionys tikėjo esą Dvasios išlaisvinti naujam gyvenimui ir galintys tapti lygiateisiais jos mokiniais. “Juk visi esate Dievo vaikai tikėdami Jėzų Kristų. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi esate viena Kristuje Jėzuje” Šitaip išreiškia krikščioniškąją tiesą šv. Paulius laiške Galatams.

    Tiek “Apaštalų darbuose”, tiek ir šv. Pauliaus laiškuose minimos moterys misijonierės. Paulius tiksliai išvardija moteris, kaip jo misijų bendradarbes: Febę, Mariją, Juniją, Persidę, Juliją, Priską ir daugelį kitų. Paulius tvirtina, kad moterys dirbo lygiose pareigose kartu su juo, su Klemensu ir kitais. Jos darbavosi su tokiu pačiu autoritetu, pagarba ir respektu, kaip ir vyrai bendradarbiai misijų bendruomenėse. Krikščioniškasis lygiateisiškumo Credo buvo priešprieša žydų ir graikų moters diskriminacijai. Tai nebuvo tik svajojamas idealas, o istorinė realybė. Tačiau ilgainiui vystėsi institucijos, ir krikščionių bendruomenė tapo patriarchaline. Moterų vardai Bažnyčios darbuose vis mažiau užtinkami.

Lietuvos kaimo panorama   R. Dichavičiaus nuotr.

    Dievas sukūrė vyrišką ir moterišką giminę žmonijos, gyvūnijos ir dalinai augmenijos dauginimuisi ir išsilaikymui. Žmonijos ir gyvūnijos moteriškai giminei paskyrė motinystės uždavinį. Tačiau motinystė nėra vienintelis ar būtinas moters pašaukimas. Tai labai aiškiai nurodo Marijos, dar jaunutės mergaitės, atsisakymas motinystės, padarymas nekaltybės įžado, kad galėtų visiškai pasišvęsti Dievo tarnybai.

    Ne tik vyrą, bet ir moterį Kūrėjas apdovanojo laisva valia, ir tuo parodė, kad vyras nėra aukštesnis už moterį, nei moteris žemesnė už vyrą. Jie abu laisvai renkasi savo gėrio ar blogio kelią.

Moteris povatikaniniu metu

     Po II Vatikano susirinkimo suaugusioms moterims suteiktos teisės mišių metu skaityti

“Laiko pėdsakai”R. Dichavičiaus nuotr.

Šv. Rašto ištraukas, dalyti Komuniją. Retsykiais kai kuriose bažnyčiose leidžiama aiškinti Evangeliją - sakyti pamokslus. Nors ir labai reti atvejai, bet kai kurie vyskupai bažnyčiose leido ir mažoms mergaitėms patarnauti kunigui prie mišių, ne vien berniukams.

     Ilgainiui vis daugiau moterų domisi, studijuoja teologijos mokslus. Daugumui mūsų pažįstamos Marijos N.P. seselės. Jos karts nuo karto suranda laiko vesti rekolekcijas. Seselės suprantamai perduoda gilias tikėjimo tiesas. Pokalbiai prasmingi ir skatinantys, maldos uždegančios, aiškios gairės nurodo religinį kelią. Jų apaštalavime jaučiamas kruopštus pasiruošimas, gili Jėzaus Kristaus meilė.

     Kodėl Dievas nenorėtų, kad moteris taptų kunigu, jo dieviškųjų malonių — Sakramentų teikėja? Dievui mes nesame nei vyras, nei moteris — mes esame sielos. Moters prigimties bruožai nėra priešingi kunigystei. Kai pjūtis tokia didelė, o vyrų kunigų taip maža, kodėl Kristaus vynuogyne negali darbuotis moterys? Juk yra norinčių ir pajėgių, išreiškusių Šventajam Tėvui savo pasiaukojimo troškimą.

(B.d)