Spausdinti

Kun. K.J.Ambrasas

     Mažiausia ir kartu didžiausia pasaulyje valstybė — Vatikanas, turinti 440.000 arba 44 ha ploto. Ši valstybė valstybėje turi visus nepriklausomo krašto bruožus: ambasadorius, sienas, vėliavą, herbą, sargybą, kurią jau keli šimtmečiai garbingai eina šveicarų vyrai, apsitaisę geltonai mėlynais dryžiais uniformomis, prisisegę kardus ir narsiai jaunose rankose laiką ilgas senoviškas ietis. Turi ši valstybė savus pašto ženklus, iš kurių netgi nemažas pelnas būna, nes retas kuris svetys, atkeliavęs iš visų penkių žemynų, nenori pasiųsti namo laiško ar atvirlaiškio su šv. Tėvo ar kitu šios liliputiškos valstybės vaizdu. Turi ir savo himną, dvi leidyklas, iš kurių viena spausdina dienraštį “L’ Osservatore Romano”, kuris nuo 1963 metų vadovaujamas saleziečių. Daugel metų šiam spaudos barui vadovavo lietuvių kunigas Juozas Zeliauskas. Nors iš tikrųjų šios valstybės plotas tik su viršum keturiasdešimt hektarų, bet 700 km2 ploto dar yra už šios valstybės ribų, ir visa ši žemė laisva nuo mokesčių. Kaip keičiasi laikai! Jei iš Romos Neapolio pusėn pavažiuotum daugiau nei šimtą kilometrų į pietus, kur prasideda kalnynai, tai Pezzodetta pusėje daugiau nei pusantro kilometro aukščio kalnuose dar išlikę, sakysime, panašiai kaip Karpatuose ar kitur, cementiniai pasienio stulpai, kurių vienoj pusėj — tiara, kitoj — su lelijomis Neapolio karalystės herbas. Štai kur kadaise siekė Popiežių valstybės ribos ir gretimos karalystės sienos. Apsieina Neapolis be šimtakilometrinių teritorijų, nereikia jų ir Vatikanui.

     Ši nedidelė Vatikano teritorija turi tam tikrą viena kitai savęs vertas dalis: trečdalis ploto — įvairios paskirties ir amžiaus pastatai, kitas trečdalis — daugybės kiemų ir aikščių, trečioji dalis — garsieji, labai rūpestingai prižiūrimi ir ne taip jau daug kieno lankomi sodai, kurie vasarą atrodo kaip pasakų miestelis.

     Vatikano gyventojų nedaug. Apie 1000. Iš jų dvasininkų — tik apie 15%. Taigi šios valstybės piliečių, turinčių Vatikano pasą, mažai. Vatikanas turi kelių šimtų metrų geležinkelio liniją, kuria daugiausiai naudojamasi vežioti prekes. Malūnsparniams nusileisti ir pakilti aikštelė — irgi nedidelė, naudojama sraigtasparniu iš aerouosto ar kitur nuskraidinti ar parskraidinti šv. Tėvą, dažniausiai, jei kur nors išsirengia kelionėms po Italiją ar užsienin.

     Romos popiežiaus būstinė, vadinamieji apaštališkieji rūmai prie šv. Petro bazilikos, kuriuose ir šiandien tebegyvena šv. Tėvas. Du langai ketvirtame aukšte ilgai būna šviesūs net vėlais vasaros ir žiemos vakarais. Šiuos popiežiams gyvenamuosius kambarius yra pastatęs popiežius Sikstas V (1585-90). Taigi ne tik šv. apaštalų skelbiamos tiesos, tikėjimo pagrindai, bet ir šv. Petro įpėdinio kambariai jau keturi šimtmečiai tie patys. Pastovumas — būdingas šios mažos valstybės gyventojų bruožas ir kartu tatai vienas reikalingiausių bruožų, ko neretai pasigenda šiuolaikinis prieštaravimų draskomas ir daugelio besikeičiančių vėjų pustomas pasaulis.

     Iš popiežiaus langų matyti aplinkui bestūksančios kalvos. Už senojo Romos miesto sienų, greta Janaculum kalvos, kadaise buvęs etruskų kaimas Vaticum. Horacijus mini tokiu pat pavadinimu kalną (mons Vaticanus). Tacitus aprašo slėnį — vallis Vaticanus. Net žinomas Vatikano vardu laukas (ager), kuris tęsėsi nuo dabartinės Šv. Petro aikštės link Šv. Angelo pilies ir Prati rajono. Krikščionims Vatikanas tapo brangus nuo to laiko, kai kalvos papėdėje Kaligulos įrengtame cirke prie Nerono buvo nužudyta daug kankinių ir nukryžiuotas apaštalas šv. Petras, kurio kūnas čia pat palaidotas. Prie pirmojo popiežiaus kapo imperatorius Konstantinas Didysis apie 326 metus pastatė Šv. Petro bažnyčią, vadinamą bazilika. Prie popiežiaus Aleksandro VII (1655-67) garsusis italų architektas Beminis pastatė gražiąją kolonadą priešais Šv. Petro baziliką, prie kurios durų ir mūsų laikais dažnai pastatomos pakilos, papuošiamos gėlėmis ir su gausia palyda bei dar gausesnėmis tikinčiųjų miniomis čia popiežius neretai aukoja šv. mišias. Kai sustoji tarp aukštyn šaunančių 284 kolonų, tarp besistiebiančių į saulėtą Italijos padangę skulptūrų, tikrai čia didinga. Štai aukštyn 25,5 m dūkso vidury stovįs Sisto V 1586 metais pastatytas obeliskas, kurio abipus dienąnakt vienodai ilgomis srovėmis trykšta du didžiuliai fontanai, kurie vakare sužimba elektros šviesomis. Štai kur per mėnesius ir metus į šią aikštę suplaukia milijoninės minios susitikti su popiežiumi ir gauti jo palaimininmą. Kas sekmadienį šv. Tėvas pasako žodį per “Viešpaties Angelą” susirinkusiems svečiams ir romiečiams. Kiekvieną trečiadienį per bendrąsias audiencijas susitinka su šimtais tūkstančių iš penkių žemynų. Kiekvieną mėnesį šv. Tėvas per Vatikano radiją kalba rožančių. Nė vienos šalies vadovas neturi tokių artimų ryšių ir pagarbos su savo 900 milijonų katalikų kaip Kristaus Vietininkas. Jonas Paulius per nesibaigusius 12 savo popiežystės metų 86 kartus buvo iškeliavęs aplankyti įvairių Italijos vietovių ir 1990 balandžio 21-22 buvo jo 46-oji kelionė už Italijos ribų — Čekoslovakijon. Ilgiausioji — išbuvo 13 dienų ir nukeliavo beveik 49.000 km — buvo šio popiežiaus 32-oji kelionė 1986 lapkričio 18 - gruodžio 1-ąją į Bengladešą, Singapūrą, N. Zelandiją ir Australiją. Tikėkimės, kad jau oficialiai mūsų kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio pakviestas, šv. Tėvas vieną iš busimųjų kelionių skirs Lietuvon.

     Pijaus XI (1922-39) popiežiavimo laikais išradėjas Marconi Vatikane įrengė radijo stotį, kurią perstatė ir kur kas galingesnę įrengė popiežius Pijus XII (1939-58). Jis taip pat įrengė ir vietinę televizijos stotį (1949). Vatikano radijas nemažai padeda popiežiaus veiklai: informuoja visą pasaulį apie paskutinius Bažnyčios ir politinius įvykius, kviečia nuolatos žmoniją gyventi Kristaus Vietininko mintimis, kartu melstis. Per savaitę Vatikano radijas parengia daugiau nei 600 įvairų programų. Per metus jų susidaro daugiau nei 13.000 valandų. “Radijas, —pasakė Jonas Paulius II, — be jokių tautinių sienų palaiko nuolatinį ryšį su Bažnyčia”.

     Vatikano radijas savo darbą pradėjo 1931 vasario 12. Taigi 1991 metai švenčia 60-metį. Nuo to laiko Šv. Petro bazilikos varpai, kurie yra šio radijo signalas, neša pasaulio išvargusiai širdžiai džiaugsmą, nusivylusiems paguodą, apleistiems ir skriaudžiamiems — viltį. Lietuviškos programos pradėtos 1940 m. Taigi 1990 mūsų lietuvių radijo skyrius švenčia pusę amžiaus — 50 m. - sukaktį. Laidas pradėjo organizuoti Romoje mokslus baigęs kun. dr. Vytautas Kazlauskas, kuris ne taip seniai gavo garbingą monsinjoro vardą. Jis ir dabar dar neretai kalba šio radijo laidose, jo straipsniai, ryžtingas balsas taip dažnai palaikė ir stiprino gūdžiausios priespaudos metais mūsų klausytoją.

     Žmogus niekada nesijautė toks galingas, kaip dabar. Atominė energija, raketos, palydovai, kompiuteriai — galima skaičiuoti žmogiškojo proto pasiekimus ir stebėtis jo genialumu. Tačiau niekada žmogus nesijautė toks silpnas ir nesugebąs spręsti savo problemų, kaip mūsų dienomis. II Vatikano susirinkimas sako: “Šiuolaikinis pasaulis pasirodo esąs drauge ir galingas, ir silpnas, nesugebantis realizuoti ir geriausius, ir blogiausius dalykus; šitaip jam atsiveria kelias į laisvę ir priespaudą, į progresą ir atsilikimą, į brolybę ir neapykantą” (“Gaudium et spes”).