(Jaunimo konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)
Audra Kubiliūtė
Per paskutiniuosius metus Rytų europiečiai ryškiai parodė pasauliui, kad jie nori gyventi demokratiškesnėmis sąlygomis, kad jie trokšta laisvės ir nebenori būti stumdomi nei komunistų partijų išlepintų biurokratų, nei saugumo žudikų. Atgimstančioje Lietuvoje po ilgų represijų metų nepriklausomybės troškimas yra išreikštas visokiausiais būdais, stebindamas pasaulį (ir visus žurnalistus) savo jėga ir drąsa.
Lietuviai Lietuvoje ir lietuviai išeivijoje dabar turi daugiau progų susitikti, vienas su kitu pabendrauti, susipažinti. Ilgus metus atitolę nuo vienas kito, ar mes dar turime ką nors bendra? Ar visi naujai užmezgami ryšiai glaudžiau mus jungia, ar atstumia vieną nuo kito? Manau, kad šis susiartinimo procesas yra mus daug ko išmokęs ne tik apie lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, bet ir apie save. Antra vertus, manau, kad ir tėvynėje gyvenantys turėję nemaža progų šį tą patirti apie mus.
Audra Kubiliūtė
Ko mes išmokome apie lietuvius Lietuvoje? Man atrodo, kad prof. Landsbergis, savo kalboje Mokslo ir kūrybos simpoziume pasakęs, kad turime mylėti Lietuvą tokią, kokia ji yra, galėjo tą pat pasakyti apie lietuvius ir išeivijoje, ir tėvynėje. Sunkūs sovietų valdžios metai ne tik sužalojo Lietuvos gamtą. Dvi generacijos, užaugusios per tuos metus Lietuvoje, taip pat buvo sugadintos.
Kai kurie sako, kad lietuvių jaunimas per tuos metus liko be moralės. Skyrybų skaičius baisiai aukštas, visokie nusikaltimai, ypač vagystės, dar ir dabar tebekyla. Žmonės buvo priversti daryti taip, kaip normaliomis sąlygomis net nesvajotų daryti. Kai kurie lietuviai, atvykę iš Lietuvos į svečius, mano, kad panašus elgesys yra priimtinas. Nemaža išeivijos lietuvių mano, kad atvykusieji iš Lietuvos išnaudoja geraširdžius tautiečius, ypač kai atvykstamieji prisidengia kokios nors tautinės organizacijos vardu.
Be abejo, mes pastebėjome, kad Lietuvos žmonės dar yra atsilikę nuo kitų šalių įvairiose srityse. Jie pamažu jau mokosi demokratijos, bet tai dar labai sunkiai sekasi. Lietuvoje jau seniai pastebėta, kad mes, išeiviai, skaldomės, nesame vieningi. Tačiau tai pastebime ir Lietuvoje. Net ir Sąjūdžiui priklausą žmonės jau skaidosi, nors dar vienybė ten yra ypač reikalinga.
Po ilgų metų pogrindyje ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra nutolusi ir atsilikusi nuo kitų kraštų. Ten Bažnyčia pasiliko maždaug tokia, kokia buvo prieš II Vatikano susirinkimą. Reikia tikėtis, kad dabar, artimiau bendraujant Lietuvos ir išeivijos dvasininkams, ši padėtis pasikeis.
Lietuvos žmonės, pradėję daugiau bendrauti su lietuviais išeiviais, pamatė, kad ir išeivijoje yra lietuvių, kurie nori “kombinuoti” ir pasipelnyti iš glaudesnių ryšių su Lietuva. Jie įsitikino, kad ir Amerikoje ne visi lietuviai yra turtingi ir dosnūs.
Atrodo, kad Lietuvos žmonės maloniai nustebo, kai pamatė, kad beveik po penkiasdešimt metų išeivijoje dar yra nemaža lietuvių, kurie puikiai kalba lietuviškai, leidžia laikraščius, knygas ir pasižymi įvairiose kūrybos srityse. Antra vertus, buvo liūdna, kai vienas atvykęs iš Lietuvos mane paklausė, kodėl aš dalyvauju lietuviškoje veikloje. Jis manąs, kad jeigu jauni lietuviai išeivijoje paskirtų visas jėgas siekti karjeroms, tai greičiau praturtėtų ir iškiltų darbovietėse. Jis mane dar paklausė, ką aš iš tos lietuvybės gaunu...
Manau, kad Lietuvos žmonės dabar turi geresnį supratimą apie lietuviškas išeivijos organizacijas; jau geriau supranta, kurios ką nors dirba, o kurios tik kalba, bet nieko nedaro.
Manyčiau, kad ir mes, ir Lietuvoje gyvenantys yra įsitikinę, kad mes vieni kitiems esame reikalingi. Lietuvai reikia išeivijos verslininkų, akademikų, politikų, kad jie galėtų padėti Lietuvai, o mums labai reikalingi literatai, kalbininkai, kurių išeivijoje nedaug teturime.
Tikiuosi, kad mes, išeiviai, išmokome teisingiau vertinti žmones iš Lietuvos. Gal išmokome, kad nereikia sutapatinti moralės su politika. Jeigu kuris nors yra komunistas, tai dar nereiškia, kad jis yra nemoralus, blogas. Antra vertus, nereiškia, kad kiekvienas, priklausąs Sąjūdžiui, savaime yra geras žmogus.
Per paskutiniuosius metus mes pamatėme, kad daugumas lietuvių išeivių yra dosnūs (nors ne visi) savo tautai, aukodami ne tik lėšas, bet ir laiką bei energiją Lietuvai. Tikėkimės, kad šis reiškinys tęsis ir toliau. Ir mes patys dabar įsitikinome, kurios mūsų organizacijos efektingai dirba Lietuvai, o kurios tik trukdo veikiančioms.
O gal svarbiausia, kad dabar mums labai paaiškėjo, jog reikia ieškoti to, kas mus jungia, nekreipiant daug dėmesio į kai kurias smulkmenas, kurios galėtų mus skirti. Esame visi tos pačios tautos vaikai. Mes, išeivijos lietuviai, išmokome, kad reikia mums persiorientuoti ir gerai žinoti, kad Lietuvos ateitį nuspręsime ne mes, o gyvenantieji Lietuvoje. Ir pasaulinės spaudos dėmesį į Lietuvą atkreipiame ne mes, o lietuviai, gyvenantieji ir kovojantieji tėvynėje.
Bendradarbiaudami mes galime daug pasiekti. Mes galėtume jiems padėti prieiti prie pasaulio politikų, o iš jų galime išmokti kantrybės, nepaprastos drąsos ir meilės Lietuvai.