KUN. J. LAURIŪNAS

     Su Dievuprietaringa.
     Be Dievo
tuščia ir nyku.
     Kaip paukštis rudenio ražienoj:
     Aš derliaus liekanas renku

Putinas

     Žmogaus prigimtyje yra galingų potraukių: maitintis, gyventi, bendrauti su kitais, pažinti. Žmogus siekia tiesos, teisingumo, nori įprasminti savo gyvenimą. Bet žmoguje yra dar kažkas daugiau. Žmogaus siela ilgisi amžinumo,tobulumo, begalybės, ji ilgisi Dievo. Tai yra vienas giliausių žmogaus troškimų, nes religija yra pats visuotiniausias reiškinys, žinomas visur ir visais laikas, praeityje ir dabartyje.

     Reikia pasakyti, kad visi žmogaus siekiaiyra nepaprastai prasmingi.Matome, kad tiek fiziniai, tiek dvasiniai žmogaus siekiai randa atitikmenį, išsipildymą. Mitybos potraukis esti patenkinamas, taip pat ir troškimas pažinti, patirti, žinoti... Tai rodo išplėtotos kultūros sritys — mokslas, technika, filosofija, menas ir t. t.

     Mes galime tvirtinti, kad jei mumyse esama potraukių, tai yra įrodymas,kad yra ir tai, kas atitinka juos — yra atitinkami potraukių objektai.Jei aš jaučiu alkį, tai įrodymas, kad kažkur turi būti ir maisto. Jei aš smalsauju, noriu kažką žinoti, jau yra ženklas, kad noriu būti kažkas, ką galima pažinti — yra pažinumas. Todėl galima sakyti, jei mumyse yra organai, tuo pačiu yra ir tai, dėl ko šie organai yra sukurti. Kai šių dienų gamtininkas, pavyzdžiui, randa liekanas gyvūno, gyvenusio prie šimtą tūkstančių metų, turėjusio akis ir kojas, tai mes žinome, kad šis gyvūnas po savo kojomis turėjo tvirtą žemę, jis gyveno ne jūroje, ir kad tada jau buvo šviesa, nes kitaip jam akys ir kojos būtų buvusios be prasmės.

     Ir štai dabar klausiame: kai visos žmogaus siekimų galios yra prasmingos, ar pats didžiausias žmogaus troškimas — begalybės ilgesys arba, kaip Paskalis pasakytų — Absoliuto ilgesys, soif de l’Absolut — būtų tuščias, beprasmis? Ar nėra teisinga sakyti: jau pats faktas, kad žmoguje yra religinis siekis, vadinamas religiniu jausmu, ar tai nėra įrodymas, kad šis siekis gali būti patenkintas, gali rasti savo atitikmenį? Begalybės troškimas yra vienas stipriausių žmogaus troškimų: ar tai nesako, kad Kažkas, ko kaip tik siekia šis troškimas, yra Begalinis, Amžinas, Dievas?

     Panašiai galima sakyti, kad žmogus turi savyje organą Begalybei,būtent sąžinę. Šioje sąžinėje mes girdime, patiriame Kažką, kurs mums sako: “Tu privalai” — tai Begalinysis to reikalauja iš mūsų. Ar negalime pagrįstai sakyti, kad jei turime šį organą, tai reiškia, kad Begalinysis tikrai yra?

     Begaliniojo ilgesys kaip galinga banga ritasi per visą žmoniją. Priešistorinis žmogus daugiau negu prieš šimtą tūkstančių metų parodė šį ilgesį savo tikėjimu į pomirtinį gyvenimą: į kapą įdėti įvairūs daiktai, supilti kapaviečių kalneliai skelbia tikėjimą į nesibaigiantį gyvenimą. Maldos ir atnašos, šventovės ir religinis menas visose Žemės religijose — ar tai ne iškalbingas liudijimas, kad žmogus ilgisi Dievo.

     Ar gali toks didžiulis troškimas būti tuščias? Ar tai, kas žmogui atrodo nepaprastai gilu, didu, brangu ir šventa, gali likti be išsipildymo, ar tai gali būti tik tuščia svajonė? Ar neturi būti Dievas, kuris patenkintų šį didįjį žmogaus siekimą?