KUN. A. RUBŠYS
Žmogui įgimta ilgėtis ir ieškoti “namų”, net namie esant, — buvodamas pasaulyje su laiko ir vietos rėmais, jis atsiveria ir gyvena “kitame pasaulyje”. Šį žmogaus ilgėjimąsi ir ieškojimą įprasta vadinti religija, “bendravimu su giliausia bei galutine tikrove”1. Visa žmonijos istorija liudija, kad žmogus savo prigimtimi yra homo religiosus.Religija yra esminis žmogaus poreikis. Anot Maceinos, “būdama istorine žmonijos apraiška, religija tuo pačiu yra akivaizdybė: galima klausti jos kilmės, jos sąrangos, jos lyčių bei apraiškų, tačiau negalima klausti jos buvimo. Senas teiginys, kad nesą tautos be religijos, yra sąvokinė šios akivaizdybės išraiška. Sykiu ji nurodo, kad religija ne tik yra, bet kad ji ir gausingai yra: religija buvoja daugybe pavidalų. Istorikas regi ne religiją, o religijas ir susiduria su nemaža sunkenybių, jas rūšiuodamas, nes jos tiek skiriasi viena nuo kitos, jog kaskart priešinasi būti sujungiamos tuo ar kitu vardikliu”2.
Vilniaus katedros kampas ir Gedimino pilis O. Pajedaitės nuotr.
Ilgesio ir ieškojimo “namai” — tas “kitas pasaulis” yra įvairiai išgyvenamas: Izaiją į jį perkėlė Šventyklos pamaldų metu Dievo regėjimas (žr. Iz 6, 1-12), Jėzus pamatė prasiveriantį dangų (žr. Mk 1,10), Buda išgyveno apšvietą, sėdėdamas po Bo medžiu, Apreiškimo Jonuiknygos autorius sako: “Aš buvau saloje, vardu Patmos... Aš turėjau dvasios pagavą” (Apr 1,9-10), apaštalą Paulių jis apakino pakeliui į Damaską (žr. Apd 9,1-19), Augustinui jis buvo berniuko šūktelėjimas “Imk ir skaityk!” o Ignacui Lojolai jis pasirodė, stebint sraunų upelio tekėjimą. Taigi tas “kitas pasaulis” yra ir anapusinis — viršijantis patirčiai prieinamą pasaulį, ir šiapusinis — reiškiasi patirčiai prieinamame pasaulyje.
“Žmogus — tai gelmė, o širdis jo — bedugnė” (Ps 63/64/,7). Proveržis į gyvenimo paslaptį žmogaus buityje reiškiasi per religinį išgyvenimą, — išgyvenimą, kuris sąlygoja pačią žmogaus būtį. Šiuolaikiniam žmogui anapusinis — transcendentinis pasaulis dažnai atrodo lyg neprieinamas, nes nūdien mokslas turi lemiamą žodį, — mokslas yra tapęs šiuolaikinio žmogaus gyvenimo paslapties aiškintojas. Mokslas remiasi išvadomis, kurių pagrindas yra tikslus reiškinių stebėjimas ir mokslinis bandymas. Nenuostabu, kad mokslu pasitikima, — mokslinis bandymas yra įrodymas, kurio dėka išsijojamos hipotezės. Tačiau mokslu galime pažinti, suprasti, prisijaukinti — apvaldyti tik tai, kas yra pavaldų mūsų stebėjimo galiai ir moksliniam bandymui. Mokslas savo prigimtimi negali nei teigti, nei paneigti gyvenimo paslapties žmogaus būtyje, kuri reiškiasi per religinį išgyvenimą. Kaip atrodo tas “kitas pasaulis”? Jeigu jis ir yra, mokslas niekuomet nepajėgs jo stebėti bei bandymu išsijoti hipotezes apie Dievo ir žmogaus santykį — religiją.
“Laiškai lietuviams” 1990 m. gegužės numeryje, skyriuje “Kelios naujos knygos”, recenzuoja Marijos Gimbutienės knygą apie Europos priešistorę — “The Language of the Godess”. “Šioje knygoje, — rašo recenzantas (ar recenzente), — autorė moksliškais argumentais įrodinėja,kad kitados egzistavo Dieve (ne Dievas) ... autorė iškelia taikią, harmoningą šešių tūkstančių metų laikotarpio erą... vadintą chaotiška, reikalinga prisikėlimo; Dieve buvusi simbolis tarp gamtos ir žmonių gyvenimo ... Nagrinėdama Dievės buvimą, autorė mini ir lietuviškus legendarinius atributus [Dievės?]: Aitvarą, Žemyną ir kitus”3. Dr. Gimbutienė, būdama žymi archeologė-antropologė, moksliškais argumentais kalba ne apie religiją, bet apie religijas. Religijų gausa pridengia religijos esmę — žmogaus proveržį į savo būties paslaptį, o kartu liudija ir žmogaus religinę nuovoką.
Religinė nuovoka žmoguje yra religijos šerdis — “bendravimas su giliausia bei galutine tikrove”, tas “kitas pasaulis”, turįs likiminę prasmę ir svarbą. Religijos šerdį supa dvigubas lukštas: išorinis — religijų istorija, sociologija, fenomenologija, ir vidinis — religijos savimonė bei saviprata, — psichologija ir hermeneutika. Mokslinis religijos tyrinėjimas gali daug pasakyti apie šį dvigubąjį religijos širdies lukštą. Pati religijos šerdis — tas “kitas pasaulis” — stebina istoriką, archeologą, sociologą ir psichologą.
Straipsnis turi tris padalas:
1) Religijos šerdis: likiminė prasmė ir svarba — amžina tiesa ar istoriškai sąlygotas žmogaus poreikis?
2) Dvigubasis religijos lukštas ir mokslinis religijos tyrinėjimas.
3) Religija — žmogaus atvirybė ir proveržis į Dievą, gyvenimo paslaptį.
Religijos šerdis: amžina tiesa ar istoriškas žmogaus poreikis ?
Esminis religijų pradas yra tikėjimas, — įsitikinimas, pasitikėjimas ir nuovoka, — kad anapus ar net pačioje medžiaginėje bei kasdienos tikrovėje slypi nekasdienė, transcendentinė tikrovė. Kitaip sakant, religijos šerdies šaknys yra įsitikinimas, kad žmogaus gyvenimo paslaptis slypi “šventame pasaulyje”, kuris viršija kasdieną ir sąlygoja žmogaus būtį bei likimą. “Religija rodo žmogui tai, kas yra anapus, už akiračio ir laikinimui pavaldžioje kasdienos tėkmėje; tai, kas yra ir tikra, ir laukia atbaigimo; tai, kas, nors ir yra tolima galimybė, bet jau reiškiasi esminiu dabarties poreikiu; tai, kas, nors ir duoda prasmę laikinumo tėkmei, bet nesiduoda vispusiškai suvokiama...”4. Šio “kito ir švento pasaulio” sąvokinės sampratos yra perdėm antropomorfinės, — sąvokas sąlygoja žmogiškas mintijimo būdas ir kalbinė išraiška. Graikų filosofas Ksenofonas VI a. prieš Kristų pastebėjo: “Jeigu jaučiai ar liūtai turėtų rankas, įgalinančias juos daryti brėžinius bei piešti paveikslus žmonių būdu, jie vaizduotų savo dievus kaip patys save: arkliai pieštų juos kaip arklius, jaučiai kaip jaučius”5. Nors Ksenofonas buvo įsitikinęs, kad žmonės kūrė dievus pagal savo atvaizdą, jis vis dėlto tikėjo, kad yra vienas vyriausias Dievas. Tačiau jis teigė, kad “dar nebuvo žmogaus, nei ateityje nebus žmogaus, kuris vispusiškai pažintų dievus”6.
XIX a. filosofas Ludvikas Feuerbach buvo radikalus religijos kritikas. Anot jo, religijos esmė ar religinė tikrovė — tas “kitas ir šventas pasaulis” yra pats žmogus, o ne Dievas. Monoteistinių religijų asmenišką Dievą, kuris sukūrė Visatą, Feuerbach laikė žmonijos sukurta Dievo sąvoka. Pasak jo, žmonės susikūrė Dievą iš vertingiausių žmogiškų savybių — galybės, žinojimo, meilės. Taigi tikras religijos šerdies turinys yra paties žmogaus garbinimas7. Karolis Marksas, remdamasis šia radikalia religijos kritika, rašė: “Religija yra nukamuoto žmogaus atodūsis, beširdžio pasaulio širdis ir siela gyvenimo sąlygų be sielos. Religija yra žmonių opiumas”8.
Ir žmonės, kurie priklauso kurio nors tikėjimo bendruomenei, pritaria Feuerbacho ir Markso religijos kritikai. Žinoma, dėl perdėm skirtingos religijos sampratos. Musulmonams islamas nėra tik religija religijų miške. Jis yra tiesa, apreikšta Dievo, o ne žmogaus kūrinys. Visi žmonės, musulmonai atkakliai tvirtina, gimsta kaip musulmonai, tikintys Dievą. Tik gyvenimo aplinkybių sąlygojami jie nutolsta nuo Dievo. Karolis Barth, krikščionis teologas, tikėjo, kad visos religijos, įskaitant ir krikščionybę, yra pavaldžios Dievo teismui, apreikštam per Kristų. Anot Barth, krikščionybė nėra tik religija, — krikščionybė įkūnija Jėzaus
Kristaus asmenyje tiesą iš Dievo. Todėl yra nuoseklu laikyti krikščionybę stabmeldiškų religijų priešingybe9.
Peršasi išvada, kad žodis “religija” apima du pradus: tikėjimą — dinamišką bei asmenišką “kito ir švento pasaulio” patyrimą ir sukauptą šios patirties palikimą — įsitikinimus, apeigas, šventoves, raštiją. Taigi religijos yra ir žmonijos istoriškai sąlygoti kūriniai, ir žmogaus tikėjimas — “kito ir švento pasaulio” patyrimas. “Dievas neapreiškia religijų. Jis apreiškia patį save”10. Nuoseklu klausti, ar šis “kito ir švento pasaulio” patyrimas yra tiesa ar tik iliuzija? Tai yra nepaprastai sudėtingas klausimas. Atsakyti į jį įmanoma tik atsakius į kitą svarų klausimą, būtent: “Kas yra tiesa?” Ar tiesa yra objektyvi tikrovė, ar tiesa yra didėjanti įžvalga į tikrovę? Ar galima laikyti asmenį tiesa? Jėzus, pavyzdžiui, Jono evangelijoje sakosi: “Tiesa jus išlaisvins ... Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 8,32; 14,6). Šiuolaikinio induizmo Mahatma — Šaunioji siela — Mohandas Gandhi mokė gyventi ir kovoti už Indijos ateitį pasyvia tiesos jėga. Kaip galima pažinti tiesą? Ar žmogaus žinojimas remiasi tik pojūčiais? Kokią vertę turi tiesos, kurių ištaka yra Dievo apreiškimas? Kaip vertinti Rytų religijas, kurios teigia, kad gyvenimo paslapties tiesas reikia pažinti intuicija — širdimi, nes jos viršija logiką ir mokslą.
Kokia prasme ir ar iš viso yra įmanoma patikrinti tikėjimo tiesas?
Tikėjimo požiūriu, įsitikinimai, apeigos, šventovės, raštija turi savo ištaką to “kito ir švento pasaulio” — likiminės tikrovės patyrimu. Taigi, tikėjimo supratimu, ši esminė tikrovės sandara, jos vispusiškas įprasminimas yra nuo žmogaus nepriklausoma būtis. Krikščionių tikėjimo supratimu, žmogus susitinka su Dievu gyvenime, o ne susikuria sau Dievą. Budistams Nirvana yra patyrimas, kuris apšviečia ir išlaisvina, o ne tik psichologinė būklė. Religijos sociologas Petras Berger taikliai pastebi: “Vadinasi, žmogus įžvelgia likiminę prasmę tikrovėje dėl to, kad tikrovė yra prasminga, ir dėl to, kad pati žmogaus būtis apima ir siekia tos pačios likiminės prasmės savo gyvenime”11.
(B.d.)