Spausdinti

SESUO GERARDA

     Kaip žaibas blykstelėjo žinia, tokia staigi ir netikėta: atidaromi vartai į laisvę paskutiniam garbingiausiam Kaliniui — Eucharistinis Jėzus Devintinių procesijoje išeis į gatves, dabar dar išgąsdintas, tokias dar nepasiruošusias pagerbti didįjį Valdovą... Praėjo penkiasdešimt sunkių vergovės metų be Dievo Kūno procesijų, be giesmių gatvėse, be šventadieninių varpų aidų... Tie vergovės metai labai sustingdė daugelio mūsų tautiečių sąmonę, todėl sunkiai bemokame džiugiai švęsti, išėję į viešumą. Tačiau Dievo malonė daro negalimus dalykus.

     Ir vėl nauja žinia: šioje iškilmėje bus atnaujinamas 1934 metų Tautos pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai. Kokia tai gili prasmė šių dienų netikrumo atmosferoje!

     Birželio 13 dieną, kai visose Vilniaus bažnyčiose viešpatavo mielas prieššventinis šurmulys (pynė gražiausius ąžuolų

Prie Vaižganto biusto Malaišiuose (Anykščių raj.) — jo gimtinėje, švenčiant 120-ąsias gimimo metines praėjusiais metais   O. Pajedaitės nuotr.

lapų vainikus, nešė gėles, ruošėsi procesijai), Vilniaus aerouoste nusileido lėktuvas, kuriuo iš tolimo Kazachstano Karagandos bažnyčios klebonas Albinas Dumbliauskas su būreliu jaunimo atvežė į Lietuvą Švč. Jėzaus Širdies paveikslą, prieš kurį 1934 m. mūsų Tauta pasiaukojo Švč. Jėzaus Širdžiai. Prie arkikatedros bazilikos paveikslą sutiko prel. K. Vasiliauskas bei tikintieji ir iškilmingai įnešė į arkikatedrą, kur presbiterijoje ant specialios pakylos paveikslas išbuvo iki iškilmių pradžios.

     Pagaliau išaušo birželio 14 diena, menanti Lietuvai ir džiaugsmingas, ir skausmingas sukaktis. Apie 11 valandą iš visų Vilniaus bažnyčių pajudėjo procesijos su vėliavomis, chorais, su vaikučiais ir jaunimu, pasipuošusiais baltais ir tautiniais drabužiais, su gėlėmis rankose ir spindinčius šventiniu džiaugsmu akyse. Visi traukė į Katedros aikštę, taip mielą kiekvieno lietuvio širdžiai. Nustebę žiūrėjo neseniai pakilę iš griuvėsių baltutėliai Trys kryžiai į siūbuojančias vėliavas ir margaspalves minias. Giesmių aidus kartojo senieji Vilniaus mūrai, o Lietuvos bažnyčių motina, vėl atjaunėjusi katedra, glaudė prie savęs iš visų pusių plaukiančias procesijas. Aikštė vis pilnėjo ir pilnėjo — nuo krašto iki krašto ją užpildė žmonių jūra. Rytinėje aikštės pusėje, žalių medžių fone, išsirikiavo visų bažnyčių vėliavos, prie katedros sustojo chorai, už altoriaus susispietė procesijų dalyviai. Aukštai ant žalios pakylos buvo paruoštas altorius.

     Prieš dvyliktą valandą sujudo minia — atėjo mūsų vyriausybė: Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Ministrė pirmininkė K. Prunskienė, parlamentarai ir kiti vyriausybės nariai. Juos pasitiko šilti susirinkusiųjų žvilgsniai. Tokioje maldingoje aplinkoje minia susilaikė nuo audringų plojimų. Mažos baltai apsirengusios mergytės įteikė jiems gėlių. Pasidarė labai jauku — visi susirinkusieji pasijuto kaip viena šeima. Tai buvo taip netikėta, nelaukta — vėl visi prie Dievo altoriaus. Mintys skrido per visą Lietuvą, jos sodžius, tylias parapijas. Šiandien tą pačią valandą visose mūsų krašto bažnyčiose prasidės šv. Mišios, į dangų kils konsekruotos Ostijos ir maldos už Tautą.

     Dvyliktą valandą procesijoje prie altoriaus atnešamas atvežtas iš Karagandos Jėzaus Širdies paveikslas. Ateina kard. V. Sladkevičius, arkiv. J. Steponavičius ir kiti Lietuvos vyskupai. Prie altoriaus sėdėjo lietuvių bičiulis Pravoslavų Bažnyčios arkivyskupas Krizostomas. Prasidėjus Mišioms, daugelio akys nukrypo į mūsų Vyriausybę... O kai V. Landsbergio ir K. Prunskienės rankos pakilo daryti kryžiaus ženklą, pasidarė taip graudu, ir nežinia dėl ko. Buvo gera, ir tiek. Buvo tik viena mintis — jie su mumis! Jei vadai eina su Dievu, tai ir Dievas bus su Tauta. Tuomet ir pergalė (o jei dar būtų ir kančia) bus labai prasminga.

     Mišių metu pamokslą pasakė kard. V. Sladkevičius. Jis iškėlė įvairius atgimstančios tautos moralės klausimus, griežtai pasisakė prieš dorą griaunančius leidinius ir prašė vyriausybę rimtai į tai reaguoti. Eminencija kalbėjo: “Kilniausių mūsų tautos sūnų ir dukterų nuoširdaus darbo ir didelių pastangų dėka buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Turime teisėtą, demokratiškai išrinktą parlamentą ir vyriausybę. Jų vadovai yra pareiškę gilią pagarbą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai už tai, kad ji sunkiausių represijų metais stiprino tautos dvasią, nesutiko tarnauti melui ir neteisybei, moraliai rėmė Lietuvos atgimimo bei atsinaujinimo sąjūdį. Oficialiame Lietuvos Respublikos Auščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos kreipimesi į Lietuvos Vyskupų konferenciją išreiškiama viltis, kad ‘Lietuva ir Bažnyčia liks amžiams kartu, sutartinai puoselės tautos dvasią’. Akivaizdoje naujų sunkių išbandymų, kuriuos patiria mūsų tauta, eidama nepriklausomybės įtvirtinimo keliu, mes, jūsų ganytojai, kartu su Valstybės vadovais ryžtamės atnaujinti Lietuvos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą.

PasiaukojimoŠvč. Jėzaus Širdžiai
atnaujinimo aktas

Žmonijos Gelbėtojau Jėzau Kristau,

Tavo Švenčiausios Širdies meilei ir globai
mes pavedame savo Tėvynės Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Meldžiame:

Stiprink Bažnyčios ir Valstybės vadovus, apšviesk visuomenės, ūkio ir kultūros darbininkus, laimink šeimas, vaikus ir jaunimą.

Suburk vienybėn išblaškytus svetur Lietuvos sūnus ir dukteris, sujunk mus Tėvynėje atlaidumo ir broliškumo ryšiais.

Atleisk mūsų nuodėmes bei klaidas, uždek širdis Dievo ir artimo meile, doros ir ištvermės pasiryžimu.

Priimk kaip garbingos ateities auką mūsų krašto žmonių iškentėtus vargus ir neleisk niekad svetimiems viešpatauti Nemuno ir Neries šalyje.

Geroji Švenčiausioji Jėzaus Širdie, teateinie Tavo karalystė mūsų brangioje Tėvynėje!

Vilnius, 1990 m. birželio 14 d.,

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė,

Tautos Gedulo ir Vilties diena

     Tikimės, kad mūsų atgimusios Tėvynės žmonės, ištikimai laikydamiesi Dievo ir Bažnyčios įsakymų, pareikšdami meilę ir ištikimybę Kristui, pajėgs pakilti iš moralinio skurdo, susitelkę tarpusavio meilėje ir vienybėje...”

     Prasidėjo Mišios už Lietuvą ir jos ateitį be senų klaidų. Galingai giedojo choras. Minia susikaupė maldai, apmąstymui ir ryžtui. Visi ištvermingai stovėjo, nors saulutė spigino be gailesčio. Tik retkarčiais balti debesėliai ją uždengdavo, o stiprus ir šaltas vėjas atgaivindavo išglebusius sąnarius. Išlaikė visi, net mažieji!

     Po Mišių Aukščiausios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis perskaitė Katalikų Bažnyčios padėties restitucijos aktą.

     Pamaldų pabaigoje kard. V. Sladkevičius skaitė, o visa minia po sakinį kartojo pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai atnaujinimo aktą.

     Po pasiaukojimo aktu pasirašė kard. V. Sladkevičius, arkiv. J. Steponavičius, vyskupai: J. Preikšas, A. Vaičius, V. Michelevičius, J. Žemaitis, J. Matulaitis; Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis, Ministrė pirmininkė K. Prunskienė ir kiti vyriausybės atstovai.

     Pasirašius pasiaukojimo aktą, prasidėjo eisena-procesija, ir minia pajudėjo Pilies gatve link Aušros Vartų. Gatvėje visur stovėjo žmonės. Aišku, netrūko ir smalsuolių, suglumusiais ir nustebusiais veidais stebinčių praeinančius.

     Labai gaila, kad gyventojai taip mažai papuošė namus prie šių gatvių, tik vienur kitur matėsi balkonuose kilimai, gėlės, vainikai. Tai dar stagnacijos palikimas! Procesijos metu pusę kelio iki Aušros Vartų gėles barstė lietuvių mergaitės, o nuo pusės — lenkų jaunimas iš Šv. Teresės bažnyčios. Senieji Aušros Vartai pasitiko, pasipuošę tautine ir popiežiaus vėliavomis, vainikais ir gėlėmis.

     Vyskupas su monstracija užkopė prie stebuklingojo Gailestingosios Dievo Motinos paveikslo. Čia prie atidaryto lango buvo paruoštas altorius. Skaitoma Evangelija, giedamos giesmės... ir procesija slenka toliau pro Aušros Vartus link Bazilijonų, Rūdininkų gatvių, kur skverelyje Šv. Mikalojaus bažnyčia paruošė antrąjį altorių. Jį apipynė ąžuolų vainikais, išpuošė gėlėmis. Nuo čia procesija pasuko Vokiečių, Domininkonų gatvėmis iki Šv. Jono gatvės pradžios, kur sodelyje, medžių paunksmėje, įrengtas trečiasis altorius. Jį ruošė Šv. Dvasios Bažnyčia. Tarp medžių spalvotos girliandos, vainikai, gėlės ir didelis baltas kryžius prie altoriaus. Arkiv. Steponavičius skaito Evangeliją ir pasiaukojimą Švč. Jėzaus Širdžiai lenkų kalba. Aplinkui buvusi minia jį sutartinai kartoja. Toliau eisena vingiuoja pro senąjį Vilniaus universitetą. Čia ansamblis “Lietuva” vainikais papuošė namą ir šalia Menininkų rūmų ant specialiai padarytos pakylos prie pat gatvės ansambliečiai iškilmingai giedojo “Petro laivas” ir kitas giesmes, suteikdami aplinkai ir praeinančiai maldininkų miniai šventišką nuotaiką. Ilga ilga procesija, kurios pradžios taip ir neteko pamatyti, pagaliau įsuko vėl į Katedros aikštę. Nors nuovargis ir karštis buvo didelis, bet dalyviai neišlakstė ir stebėtinai daug susirinko. Paskutinė Evangelija, palaiminimas, dar daug vyriausybės narių pasirašo po pasiaukojimo aktu. Užbaigai skamba Tautos himnas, “Marija, Marija”.

     Šventė užtruko apie keturias valandas. Nors išvargę, bet pilni džiaugsmo maldininkai pradėjo skirstytis į namus. Į savo bažnyčią skubėjo ir Šv. Mikalojaus bažnyčios mažieji. Staiga būrelis gėlių barstytojų, lyg pabaidytas žvirblių pulkelis, pasileido bėgti Pilies gatve į priekį. Tarp žmonių tik šmėkščiojo baltos jų suknelės, plevėsavo velionėliai ir palaidi plaukai. Kur jos taip nuskrido? Pasirodo, jog pamatė toli priekyje iš šventės pėstute grįžtantį namo pravoslavų arkivyskupą Krizostomą. Pasiviję įteikė jam gėlių, tiesa, jau nebe tokių žavių, kokios jos buvo iš ryto — juk jos mažųjų rankose išbuvo apie penkias valandas. Arkivyskupas, maloniai nustebintas, mielai priėmė iš mažylių gėles. Iš tikrųjų koks žavus toks spontaniškas, nesurežisuotas, tikrai nuoširdus dėkingumas mielam svečiui.

     Buvusieji tremtiniai ir kaliniai po pamaldų patraukė į Trijų kryžių kalną. Čia prisiminė skausmo ir kančių dienas Lietuvoje ir Sibire. Vakare po pamaldų katedroje už mirusius, kaip įprasta, vėl visi susirinko su degančiomis žvakutėmis į Katedros aikštę. Nors praūžė smarkus lietus, tačiau ir po jo dar daugybė žvakių, sustatytų dideliu ratu vos ne viduryje aikštės, priminė tuos, kurie negrįžo, užmigo amžinu miegu tolimoje Šiaurėje ar žalioje Lietuvos pamiškėje.

     Kiek karštų maldų, kiek sunkių atsidūsėjimų šiandien visa tikinti Tauta pasiuntė į dangų! Kad gerasis Dievas maloniai pažvelgtų į šalį prie Nemuno ir Neries krantų...Kad mūsų Tauta suprastų, ko jai labiausiai reikia ir kokiu keliu ji turi eiti...