Ina Marčiulionytė

     Į televizijoje rengiamas kalbos valandėlès skambina žiūrovai ir piktinasi netaisyklinga parlamentarų kalba. Malonu, kad Lietuvos žmonės ima kreipti dėmesį ne tik į tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma. Gal tai įpareigos mūsų Respublikos politikus pasitempti ir gerokai apkuopti savąją kalbą... Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ką tik išrinktas naujasis parlameñtas kalba geresnèkalbà, rūpestingiau renka žodžiùs ir dėlioja kirčiùs. Tačiau trys dienos, praleistos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, nenuėjo véltui — ne tik prirašiau krūvą deputatų klaidų, jas ištaisiusi, anot rašytojo Sauliaus Šaltenio, “lyg kyšius vokeliuose” grąžinau “autoriams”, bet ir spėjau pakalbinti kelis parlamentarùs — vis tais pačiais —    gražaus ir taisyklingo lietuviško žodžio kláusimais.

     Bet pirmiausia vis dėlto — apie bėdàs. Parlamentarų kalbojègerokai sumažėjo vertalų iš rusų kalbos, rečiau išgirsi įgrisusius iki gyvo kaulo netaisyklingus vietininkus visumoje(= iš viso, apskritai), pagrinde (= daugiausia), metų bėgyje (= per metus) ir kt. Tačiau netrūksta eilių(problemų, klausimų, priemonių ir kt. eilių), tarsi deputatai nieko kita neveiktų, tik eilės rikiuotų, visai pamiršę puikius talkininkùs —    žodelius daug, nemaža ir pan. Keista, kad daugelis neįsidėmėjo jau tiek visur taisytos klaidõs atstovauti ką (= kam)\ tad ir girdime: atstovauti savo rinkėjus (= rinkėjams), savivaldybes (= savivaldybėms) ir kt. Liečiamineįmanomi paliesti dalykai: klausimai, nuomonės, problemos ir kt.: kas liečiašį klausimą (= dėl šio klausimo).

Labai gaji kad + bendratis piktžolė. Lyg ši niekada nebuvusi būdinga lietuvių kalbai konstrukcija būtų tapusi vienintele nepamainoma kalbos raiškos priemone. Tik ir girdi: tam, kad paaiškinti (= paaiškintume; norėdami paaiškinti) sprendimus; kad atidėti (= atidėtume) nutarimą. Šiai klaidai išgyvendinti reikės ypatingų pastangų.

     Kirčiavimo problèmų dar daugiau. Retas deputatas išsiverčia be parlameñto, argumeñto, reglameñto, momeñto, bet šie žodžiai kirčiuojami kaip pakliuvo, tarsi tai būtų kiekvieno kalbančiojo privatus reikalas: argùmentu (= argumentù), parlamente (= parlamentè), mòmentus (= momentùs) ir kt. Nuolat linksniuojami procèsas, biudžètas, projèktastaip pat turi daugybę negirdėtų variantų... Suprantama, mūsų gimtosios kalbos kirčiavimo sistemà sunki, bet reikėtų pradėti bent jau pagrindiniùs parlamentarų žodžius kirčiuoti taisyklingai. Nors ir labai liūdna, bet dar tenka išgirsti su Lietuvà (= su Líetuva), Lietuvóje (= Lietuvojè)...

     Daugumo šių klastingų kirčiavimo povandeninių uolų sėkmingai išvengia Aukščiausios Tarybos plenarinių posėdžių vedėjas Aleksandras Abišalas. Daugelio nuomene, jis — lituanistas ir todėl gražiai kalbėti jam esą visai nesunku.

     O ištikrųjų?

     —    Kokia jūsų specialybė?

     —    Aš — fizikas.

     —    Ne lituanistas?

     —    Ne, — šypsosi.

     —    Tai gal suvalkietis? — neprarasdama vilties tardau toliau.

     —    Kaip čia pasakius... Gimiau Intoje. Nuo pusantrų metų gyvenu Kaunè. Motina žemaitė. Tėvas iš Kauno, iš Šančių.

     —    Bet, atleiskit, kaip jums pavyko nesugadinti savo kalbos? Gal specialiai mokėtės, knygàs skaitėte?

     —    Drįsčiau manyti, kad turiu kalbos jausmą. Be to, tėtis, grįžęs iš tremties, įstojo studijuoti žurnalistiką ir pamatė, kad turi susirūpinti savo kalba. Drauge su juo, dar būdamas visai vaikas, mokiausi ir aš. Didelę įtaką turėjo ir darbas Sąjūdyje. Tekdavo neretai vesti susirinkimus, tad ir kreipti dėmesį į kalbą. Esu labai dėkingas savo draugams, dideliems kalbos entuziastams, geranoriškai taisiusiems klaidas.

     —    Ar galima būtų teigti, kad geras lietuvių kalbos mokėjimas jums padėjo — jums buvo patikėta vadovauti Aukščiausiosios Tarybos plenariniams posėdžiams?

     —    Mano pareigos kol kas nėra pakari karnai aiškios. Tačiau manau, kad galiu pasakyti, jog turbūt ir kalba padėjo, ir šis darbas kalbą tobulinti padėjo...

     —    O tiesioginės pareigos netrukdė? Juk dažnai fizikai skundžiasi lietuviškų terminų stoka ir panašiais dalykais.

     —    Kauno radijo matavimo prietaisų mokslinio tyrimo institutè, kur aš dirbau, veikia labai stipri Sąjūdžio grupė. Mes anksti pasiekėme, kad susirinkimai būtų vedami lietuvių kalbà, kad į lietuvių kalbą būtų išversti įvairūs blankai, dokumeñtai. Per vietinį radiją organizuojamos kalbos valandėlės. Tad aplinka tikrai palanki lietuviškam žodžiui.

     —    O kokia, jūsų akimis žiūrint, mūsų deputatų kalba? Ir ką turėtume daryti, kad ji gerėtų?

     Turėčiau pasakyti, kad mūsų parlamentarai tikrai daugiau dėmesio skiria kalbai nei ankstesnieji deputatai. Bet darbo šiuo klausimu dar labai daug. Geros kalbos per porą posėdžių neišmoksi. Šiuo metu nė reikalauti per daug negalima...

     —    Teko vieno posėdžio metu kalbėtis su žurnalistù iš Vokietijos Federacinės Respublikos. Jo teigimu, pakaktų poros parlamento posėdžio pirmininko pastabų kalbos klausimu, kad deputatas taptų nebe deputatù...

     —    Mums tai tik viliojanti ateitis. Reikia duoti laiko mokytis, tik paskui imtis griežtesnių priemonių.

     O štai ką apie parlamentarų kalbą mano deputatas rašytojas Saulius Šaltenis (tai jis, jei prisimename, pirmųjų Aukščiausiosios Tarybos posėdžių metu vis prašė, kad į pagalbą deputatams ateitų kalbiniñkai):

     —    Bloga mūsų parlamento kalbà: kirčiuojame baisiai, konstrukcijos rusiškos. Kalbos reikia mokytis. Čia daug galėtų padėti kalbiniñkai — surašyti padarytas klaidas, ištaisyti jas ir atiduoti deputatams. Po kokio pusmečio “gražiausiai kalbančius” jau ir į “Garbės lentą” galima bus dėti. O ką kitaip daryti? Juk mes visi turim mokytis — visa Lietuvà mūsų klausosi. Dabar rastum vos kelis geriau kalbančius deputatus.

     Buvo įdomu sužinoti, kokia vieno iš jaunųjų politikų — Zigmo Vaišvilos — nuomonė:

     —    Nelengva taisyklingai kalbėti. Ypač daug problèmų su kirčiavimu. Manau, kad nemaža gali padėti kalbiniñkų nurodytos kiekvieno deputato klaidos. Kai kada būtų visai sveika išgirsti ir viešą pabarimą.

     —    Ar neįsižeis?..

     —    Neturėtų. Pavyzdžiui, pats dėl to būčiau tik dėkingas.

     —    Tai manot, kad kalbos reikalai gerės? Jau kalbinifikai retkarčiais ir aiškindami, ir taisydami pavargsta...

     —    Bet rezultatų juk yrà. Ir televizijos laidelės pamažu, bet įkala į galvą geros kalbos pavyzdžių... Iš savo dukrų matau.

     Būtų smagu tokia optimistine gaida baigti šį straipsnį. Tačiau vėl sukyla abejonės: o kas bus, jei kalbiniñkai taisys, rašys, o parlamentarai perskaitys ir ... užmirš? Negi vienintelė išeitis — smūgis “per kišenę”? Ne dabar, žinoma. Vėliau. Jau kiek pasimokius. Dar daugiau abejonių — išgirdus kai kurių kandidatų į ministrùs ar jau ministrų kalbàs. Čiagi vėl neplėštì kalbos dirvonai. Kiek daug dar reikia padaryti, kad kiekvienam garbės reikalas būtų kalbėti gimtąja kalba tik taisyklingai. Bet vilties kibirkštėlę vėl įžiebia vienas posėdžio epizòdas:

     —    Aš mačiau šiuos dokùmentus.

     —    Kuriuos dokumentùs?

     —    Oi taip, dokumentùs. Atsiprašau. Taigi: aš mačiau šiuos dokumentùs...