Praėjusį rudenį “Laiškai lietuviams” buvo suruošę ekskursiją į Ispaniją, Portugaliją ir Maroką. Panaši mūsų ekskursija buvo ir 1982 metais, tik tada be šių minėtų kraštų dar aplankėme Liurdą ir Paryžių. Tą ekskursiją labai plačiai “Laiškuose lietuviams” aprašė ekskursijos dalyvė Gunda Kodatienė. Aprašymas buvo pradėtas 1982 metų spalio mėnesį, o baigtas 1983 metų rugsėjo mėnesį. Tad jis tęsėsi ištisus metus. Toje ekskursijoje buvo daugiau kaip 70 dalyvių, o dabartinėje — tik 22. Kadangi, kaip minėjome, šioje ekskursijoje lankėme beveik tas pačias vietas kaip ir 1982 m., tai manome, kad nėra reikalo dabartinę ekskursiją plačiau aprašyti. Pasitenkinsime tik viena kita pastabėle.
Kadangi šioje ekskursijoje dalyvavo palyginti nedaug žmonių, tai nuotaika buvo labai šeimyniška ir nuoširdi. Visi artimai susidraugavo. Ir mūsų gidė, ambicinga, šiek tiek užsispyrusi ispanė, atsisveikindama susigraudino ir pasakė, kad tokios kultūringos ir tvarkingos grupės ji niekad nėra turėjusi. Pasakė ir daugiau komplimentų lietuviams, išgyrė lietuvių kalbos skambumą.
Dalis “Laiškų lietuviams” ekskursijos dalyvių paskutinį vakarą Madride
Ispanija ir Portugalija yra kaimyninės valstybės, jų kalbos yra panašios, bet žmonės vis dėlto skirtingi ne tik savo charakteriu, bet net ir išvaizda. Sakoma, kad ispanai yra gražesni už portugalus, bet mūsų gidė šį teigimą dar patikslino, sakydama, kad portugalai yra gražūs, tik portugalės negražios. Po tokių apibūdinimų mes specialiai stebėjome ir vyrus, ir moteris. Atrodo, kad tie apibūdinimai vis dėlto yra teisingi.
Bet, žinoma, ne tiek yra svarbu žmogaus išvaizda, kiek jo būdas, charakteris. Tuoj pastebėjome ir įsitikinome, kad ispanai yra išdidūs, ambicingi, o portugalai — daug paprastesni ir nuoširdesni. Ispanija yra turtingesnė už Portugaliją, žmonės geriau gyvena, bet Portugalijos gamta turbūt yra gražesnė už Ispanijos. Portugalijoje yra daugiau žalumo, o Ispanijos laukai ir kalneliai sausros nurudinti, tik alyvmedžių eilės juos išraižo ir pagyvina.
Pirmiau būdavo sakoma, kad Ispanijoje, ir ypač Portugalijoje, viskas labai pigu, bet dabar ir čia kainos ne ką skiriasi nuo Amerikos. Kadangi mūsų ekskursija buvo ne atostogų sezono metu, tai už gana “padorią” kainą visur gavome prabangius viešbučius.
Ispanija ypač pasižymi savo didingomis, puošniomis katedromis ir iš maurų laikų išlikusiomis pilimis, paskui virtusiomis prabangiais karalių rūmais. Galbūt pačios puošniausios ir didžiausios katedros yra Sevilijos ir Toledo miestuose. Sevilijos katedra, pradėta statyti 15-to šimtmečio pradžioje, yra didžiausia Ispanijoje ir trečia didumu visame pasaulyje. Toledo katedra laikoma gražiausia visame pasaulyje. Ji pradėta statyti 13-to šimtmečio pradžioje, o baigta tik baigiantis 15-tam šimtmečiui. Ir kituose Ispanijos miestuose yra nepaprastai gražių bažnyčių, kurioms neprilygsta kitų Europos šalių bažnyčios.
Tos maurų statytos pilys-tvirtovės vadinamos Alkazarais ar Alhambromis. Ir vienas, ir kitas žodis kilęs iš arabų kalbos ir reiškia “pilį-tvirtovę”. Žymiausi Alkazarai yra Sevilijoje ir Tolede, o Alhambra — Granadoje.
Aplankėme ir Salamankos miestą, kuris yra garsus savo universitetu, įsteigtu 1243 metais. Šis universitetas maždaug per 500 metų buvo žymiausias Europoje, ypač pagarsėjęs teologijos, filosofijos ir teisės mokslais. Jame dėstęs ir Kristupas Kolumbas apie savo naujų žemių atradimus. Šiame universitete studijavo ir jėzuitų įsteigėjas šv. Ignacas Loyola.
Pamatėme ir kitas dvi Ispanijos įdomybes: pajūrio turistinį miestą Marbella, kur dvi dienas puikiai pasimaudėm ir pail-sėjom, ir Gibraltarą. Tiesa, Gibraltaras dabar priklauso Anglijai, bet iš tikrųjų turėtų priklausyti Ispanijai. Juk tai Ispanijos teritorijos dalis. Tam tikra Gibraltaro įdomybė yra beždžionės. Sakoma, kad kol Gibraltare bus beždžionių, tol jis priklausys anglams. Dėl to dabar ten tos beždžionės labai globojamos, kad tik neišnyktų. Jos labai drąsios ir draugiškos. Viena pro atdarą autobuso langą įlindo ir pradėjo bučiuoti šoferį. Tada mūsų ponios tuoj uždarė visus autobuso langus...
Portugalijoje aplankėme Lisabonos įdomybes ir Fatimą. Atrodo, kad Fatimoje, nežiūrint žmonių įsitikinimų, visi pajuto kažkokią pakilią nuotaiką. Visi pamatėme portugalų pamaldumą. Kai kurie keliais ėjo per visą didžiulę bazilikos aikštę. Gal nuostabiausia buvo, važiuojant iš Fatimos, per kokį šimtą kilometrų vis sutikti būrelius žmonių su ryšulėliais ant pečių ar ant galvų pėsčiomis einant į Fatimą. Mes važiavome ketvirtadienį, o šeštadienį turėjo būti spalio 13 d. Visi turbūt žino, kad Marija Fatimoje pasirodė trims piemenukams kiekvieno mėnesio tryliktą dieną nuo gegužės iki spalio mėnesio. Tad spalio tryliktąją turėjo būti ypatingos iškilmės, turėjo ten susirinkti tūkstančiai žmonių. Net ir paprastą vakarą, kai mes ten buvome, kalbėti rožančiaus ir dalyvauti žvakių procesijoje buvo apie du tūkstančiai žmonių.
Na, ir pagaliau Marokas. Ten mes buvome tik vieną parą. Norėjome tik, kad žmonės pamatytų visai kitokį pasaulį. Marokiečiai su mumis buvo labai mandagūs, nors visiems gana įkyriai siūlydavo visokias daugiau negu ta prekė buvo verta. Nuėjau į vieną krautuvę pirkti mažo suvenyro. Paklausiau pardavėją, kiek kainuoja.
Trisdešimt penki doleriai, — atsakė. Šalia stovėdamas kitas pardavėjas jam suriko:
— Čia ne amerikiečiai, bet lietuviai! Dešimt dolerių.
Paėmiau prekę ir jam padaviau dešimt dolerių. Bet juodu barėsi ir plūdosi beveik iki susimušimo kokią penkiolika minučių. Na ką gi. Pamatėme, kad ir lietuviu būti kartais išeina į gera.
Dalis ekskursantų prie naujosios Salamankos katedros