Spausdinti

JUOZAS KRIAUČIŪNAS

     Žmogus, kaip kiekvienas gyvis pasaulyje, turi pradžią ir pabaigą. Žmogaus pradžia yra jo gimimas, pabaiga — mirtis. Tiesa, pati žmogaus pradžia yra ankstesnė negu gimimas, nes žmogus kelis mėnesius prieš gimimą vystosi ir gyvena motinos įsčiose. Tačiau žmogus, būdamas motinos įsčiose, dar teisiškai nelaikomas asmeniu. Laikotarpis nuo žmogaus gimimo ligi mirties yra žmogaus amžius, kuris gali tęstis nuo sekundės dalies ligi 100 ir šiek tiek daugiau metų.

     Žmogaus tikėjimas, įdiegtas ir gautas per apreiškimą, nurodo, kad žmogus turi ir dvasinę dalį, vadinamą siela, kuri žmogui mirus atsiskiria nuo kūno ir atsiduria, žiūrint žmogaus gyvenimo darbų vertingumo, jos Kūrėjo skirtoje vietoje. Taip žmogaus dalis — jo siela, neprieinama žmogaus pojūčiams, išlieka. Bet ji jau nėra asmuo, nėra žmogus.

Gibraltaras

     Pirminis žmogus tikėjo, kad jo gyvenimą tvarko jam nesuprantamos dvasios ar dievybės. Graikų kultūros laikotarpiu tikinta, kad žmogaus gyvenimą tvarko deivė Moira. Daugybė krikščionių daugelį amžių tikėjo, kad jų gyvenimą, kiekvieną jų žingsnį ir darbą tvarko Dievas. Tačiau jau seniai buvo suprasta, kad žmogaus gyvenimą ir jo amžiaus ilgį įtaigauja ir apsprendžia daugybė veiksnių: paveldėjimas, gautas iš tėvų ir protėvių, aplinkos įtaka, žmogaus valia ir primesta jam kitų žmonių valia, nors visa tai yra žmogaus Kūrėjo žinioje ir valioje, Kūrėjui tai leidžiant ir nenorint varžyti laisvos žmogaus valios.

     Trumpai ar ilgai žmogus gyvena, sava ar kitų valia jo gyvenimą tvarko, paveldėjimas ir aplinka jo gyvenimui įtakos turi; laimingas ar nelaimingas jis yra, vis tiek jo gyvenimas baigiasi mirtimi. Taip žmogaus gimimas, visas jo gyvenimas ir mirtis sudaro ir yra, bendru posakiu, žmogaus likimas.

     Žmogus, gyvendamas ir būdamas protinga būtybė bei turėdamas laisvą valią, nors dažnai kitų geros ar blogos valios žmonių daugiau ar mažiau įtaigaujamą ir varžomą, išeidamas iš šio pasaulio — mirdamas, gali šį tą palikti. Jis gali palikti savo šeimos narius, savo vaikus, savo artimus, savo baigtus ir nebaigtus siekimus ir darbus, bet taip pat mažiau ar daugiau materialinių gėrybių bei turtų. Elgeta ar valkata gali palikti skarmalus ir lazdas, ūkininkas — savo ūkį, namų savininkas — savo namus, turčius — savo įmones, fabrikus ir bankus, mokslo žmogus ir rašytojas gali palikti savo mokslo veikalus ir rašytas knygas, menininkas — savo meno darbus ir t.t. Visa tai, kas žmogaus įgyta ar jo darbo pastangomis ir proto pastangomis padaryta, po jo mirties lieka, yra jo palikimas.

     Materialinis palikimas gali būti paliekamas kuriam nors asmeniui, šeimos nariams, organizacijoms, kurie tą palikimą gali naudoti pagal savo norą. Palikėjas, prieš mirdamas, gali nurodyti, kad jo palikimas būtų naudojamas jo tautos žmonių gerovei kelti, tikėjimo gilinimui ir Dievo garbei didinti, nelaimingiems pasaulyje žmonėms padėti ir t.t. Atsitinka, kad palikimas skiriamas, daugumos žmonių supratimu, negeriems tikslams, pvz.: satanizmui kelti, rasizmą ugdyti ir pan. Geram ar blogam tikslui skiriamas palikimas nekeičia palikimo esmės ir vardo.

     Palikimą, ypač kai jis yra didesnės materialinės vertės, dar gyvendamas žmogus gali ir turėtų paskirti tam, kam jis nori. Tuo reikalu rašomi testamentai. Betestamentinis materialinis palikimas daugeliu atvejų dėl žmonių gobšumo gali sukelti daug ginčų, pykčio ir nesantaikos, o taip pat nemažos palikimo dalies praradimo, nes tokio palikimo tvarkymą perima valdžios institucijos.

     Nuo pačios žmonijos pradžios žmogus stengėsi ir ieškojo būdų, kaip išlikti jaunas ir pajėgus. Dar daugiau, žmogus bijojo ir tebebijo mirties ir stengėsi bei stengiasi ją nutolinti, net jos išvengti, nori gyventi amžinai. Žmogus žinojo ir žino, kad amžinai išlikti negalima. Tačiau norėdamas bent vaizduotėje tuo pagyventi, jis kūrė pasakas ir legendas, kuriose pasakota, kaip žmogus apgavo mirtį, kaip sunkiai buvo randami šatiniai, kurių vanduo palaikė žmogaus gyvybę amžinai.

     Visiems suprantama, kad žmogus, koks jis yra, amžinai gyventi, amžinai išlikti negali, nes tai prieš gamtos ir žmogaus Kūrėjo nuostatus. Tačiau mirusiojo žmogaus vardas, jo prisiminimas gali išlikti trumpą, ilgesnį ar ilgą laiką, net amžius, po jo mirties. Tėvų atminimas pasilieka bent jų vaikuose. Žmogaus vardas gali išlikti jo giminėje dešimtmečius ir šimtmečius. Tautos prisimena joms nusipelniusius asmenis šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Yra asmenų, kurie prisimenami daugelio žmonių daugelyje tautų, tų asmenų prisiminimas gali būti malonus ir dvasią keliantis. Pavyzdžiai: lietuvių tautos žmonės amžiais prisimena ir prisimins karalių Mindaugą, Vytautą Didijį, daktarą Joną Basanavičių, palaimintąjį Jurgį Matulaitį ir daug kitų; ispanai prisimena karališkąją porą Ferdinandą ir Izabelę; italai — Garibaldi; kitos tautos — savo tautos iškilius asmenis. O viso civilizuoto pasaulio žmonės prisimena Homerą dėl jo “Odisėjos”, Julių Cezarį dėl kalendoriaus sudarymo, Kristupą Kolumbą dėl Amerikos kontinento radimo, pasaulio katalikai prisimena Bažnyčios paskelbtus šventuosius.

     Bet buvo ir tokių asmenų, kurie prisimenami su siaubu ir panieka, nes jie buvo niekšai, žmonių ir tautų žudytojai, žmonėms skriaudų ir kančių nešėjai, pvz.: Džengis Kanas, Stalinas, Hitleris ir pan.

     Kiekvienas žmogus gali, jei tik nori, turi valios ir pakankamai stengiasi, palikti savo vardo prisiminimą ir išlikti žmonių atmintyje trumpesnį ar ilgesnį laiką, net ir amžinai. Žmogaus vardo prisiminimo pasilikimui, jam to siekiant ar ir nesiekiant, įgalinti reikalinga vienas iš dviejų būdų. Vienas tų būdų yra tinkamas panaudojimas paveldėtų ar pastangomis ir darbu įgytų materialinių gėrybių. Kitas — tinkamas panaudojimas savo pastangų ir darbų. Žinoma, ir tų abiejų būdų kombinacija gali užtikrinti žmogaus prisiminimo išlikimą.

     Materialinių gėrybių ir kapitalo turintis asmuo gali savo vardo atminimą palikti savo įsteigtais fondais, kurie įsteigti vienaip ar kitaip kelti žmonių gerovę, kelti tikėjimo ir Dievo garbės reiklaus ir pan. Žinoma, gali būti fondų ir kovai prieš Dievą bei religiją. Mažiau pasiturintieji gali prisidėti prie jau esamų fondų, arba keli ar keliolika tokių asmenų susidėję įsteigti savo fondą. Jų vardai išliks bent taip ilgai, kol tie fondai gyvuos, fondų sąrašuose, garbės lentose, spaudoje. Knygų leidimo mecenatų, arba tik prisidėjusių knygas išleisti, vardai palieka išleistose knygose. Knygos skaitytojas ir po šimto metų ras tuos vardus knygoje. Fondus ir organizacijas galima remti vienkartine didesne ar mažesne suma, bet galima ir nedidelėmis sumomis pakartotinai, tai po keliolikos metų sudaroma nemaža suma.

     Kitas būdas, aukščiau minėtas, žmogaus vardo išlikimui yra pasiekiamas jo darbu. Rašytojas tai pasiekia savo knygomis, mokslo žmogus — savo mokslo veikalais, menininkas ir liaudies meninkas — savo meno darbais, savo liaudies meno kūriniais, muzikas — savo muzikos kūriniais, sumanus darbštuolis — savo suradimais ir atradimais (Edisonas pajungė elektrą šviesai), politikas ir visuomenininkas — savo darbų pasiektais padariniais, pagerinusiais jo tautos ar kitų žmonių gerovę, apsaugojusius žmones nuo kančių ir nelaimių.

     Ką tik minėtų kategorijų asmenų, su jų išliekančių darbų pasiekimais, įgalinančiais jų prisiminimo išlikimą, yra ribotas skaičius. Dauguma žmonių yra paprasti, kasdien sutinkami, bet ir jie savo darbais gali pasiekti pomirtinį trumpesnį ar ilgensį savo vardų prisiminimą ir išlikimą. Tokiam išlikimui užtikrinti tikriausias būdas, jei jis nuoširdžiai vykdomas, yra žmogaus žmogui broliu buvimas. Ta tiesa yra išreikšta ir Dievo įsakymu: “Mylėk artimą, kaip pats save”.

     Broliškumas parodomas, kai kiekvienam artimui, įskaitant ir priešą, padedama visais įmanomais būdais, ypač kai artimas atsiduria varge, bėdoje ir nelaimėje. Tas padėjimas turi būti ne vienkartinis, bet nuolatinis. Žinoma, pagalbos teikimą apriboja teikėjo materialinių gėrybių turėjimas, sveikata ir intelektualinis pajėgumas. Artimui pagalba teikiama tiesiogiai asmeniškai ar per asmenų sambūrius, draugijas ir organizacijas.

     Pasaulyje yra daugybė nelaimingų, daugybė kenčiančių, daugybė užuojautos ir paguodos reikalingų; visi jie reikalingi pagalbos. Ir Evangelija skatina bei liepia teikti tokią pagalbą: alkaną papenėk, trokštantį pagirdyk, nuogą pridenk, nuliūdusį paguosk, kalinį aplankyk, klausiančiam patark ir pan. Nereikia laukti, kad pagalbos reikalingas pats kreiptųsi ir prašytų, bet dažnai reikia tokiam pasiūlyti pagalbą, pvz.: padėti nepajėgiam ar ligoniui jo namuose, lankyti ir guosti kalinius, steigti ar padėti valgykloms — virtuvėms alkanus maitinti, padėti reikalingiems pastoge ir apranga ir pan. Tai darant nuoširdžiai ir su artimo meile, darantysis patiria vidinį pasitenkinimą ir ramybę, tuo pačiu grindžia kelią savo vardo atminimui, besitęsiančiam ir po jo mirties.

     Yra ir buvo asmenų, kurių darbai ir pasiekimai įgalina ilgą, net amžiną atminimą, jų vardo išlikimą, bet tie asmenys nesiteikė duoti savo vardų, tai darė slaptai. Pvz.: yra sukurta giesmių, himnų ir muzikos kūrinių Dievo, Kristaus ir Marijos garbei, bet jų autoriai nežinomi. Tas slaptumas yra jų reikalas, jie to norėjo.

     Tačiau nėra nieko blogo, net priešingai — daugiau gero, jei atmintinų ir žmonėms gera nešančių darbų darytojai yra žinomi. Tai skatina dabar gyvenančius žmones ne tik sekti jų pavyzdžiu, bet ir stengtis, kad žemėje žmogus žmogui būtų brolis. Tuo užtikrinamas gera darytojo vardo išlikimas. Tas išlikimas, tiesa, gali būti neilgam laikui, o kartais ilgam, ar net ir amžinai.

■ Toronte, Kanadoje, baigtas spausdinti pilnas sekmadienių mišiolas, kuris apima visus tris liturginius ciklus ir kuris tinka žmonių naudojimui. Šventadienių leidinėliai atskiriems mėnesiams nebebus spausdinami.