CHIRA LUBICH
“O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai” (Mt23,8).
“Rabi” — “mokytojas” — tai armėnų kalbos žodis. Jėzaus laikais šiuo vardu būdavo tituluojami žydų ¡statymo mokytojai, tuo reiškiant jiems tam tikrą pagarbą.
Tuo priminimu Jėzus neneigė jo Bažnyčios autoriteto ir mokymo pareigos. Jis tik įspėjo jo sekėjus, ypač vadovus, saugotis to vaidmainių pageidaujamo titulavimo, kurį jis buvo pastebėjęs žydų bendruomenėse. Tose bendruomenėse buvo tokių mokytojų, kurie geidė garbės ir aukštinimo, siekdami autoritetinės įtakos. Tos jų rolės bendruomenėse dėka žmonės savaime juos laikė viršesniais už kitus.
Tokia galvosena galėtų menkinti jo sekėjų bendruomenės gražiausią charakteristiką, kurios jis norėjo, kad ji būtų broliškumo pagrindu. Net Bažnyčios ateities vadovai visuomet turi būti įsitikinę, kad pirmiausia jie yra visiems tik broliai, ne mokytojai, ir tik mokiniai vienintelio ir tikrojo mokytojo — Kristaus, kuris ir savo pavyzdžiu viso to mus moko.
Jėzus gi ir yra vienintelis ir tikrasis mokytojas. Jo dieviškumas, tiesos, kurių jis moko, ir darbai tai liudija. O visų pirmiausia jis nori būti visų brolis ir tarnas. Jėzus yra “kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,6), ir su kokiu pasiaukojimu, nusižeminimu ir paprastumu jis moko ir duoda mums pavyzdį! Niekas ir niekada negali kaltinti jį nusidėjus (Jn 8,46), o kokį supratimą ir gailestingumą jis turi nusidėjėliams ir tokiems, kurie laikomi esantys toli nuo Dievo!
Jis yra Dievo Sūnus, atnešęs mums Karalystės turtus, o žinią apie tuos turtus pirmiausia skelbia ne galingiesiems ir išmintingiesiems, bet vargšams ir mažiesiems, “nesvarbiems”.
Čia mąstomi jo žodžiai duoda mums nusižeminimo ir meilės brangią pamoką. Tad kaip mes galėtumėm pagal tuos žodžius gyventi?
Pirmiausia jie primena mums būti budriems, kad nelaikytumėm savęs svarbesniais už kitus dėl mūsų turimos padėties bendruomenėje ar būdami apdovanoti kokiais talentais. Pavyzdžiui, nors aukštesnis išsilavinimas ar intelektualiniai gabumai yra svarbūs, tačiau juos turintieji negali save laikyti aukštesniais už kitus, tuo paneigdami broliškumą. Priešingai, meilė turi vadovauti mums, kad savo padėtimi ir talentais tarnautumėm visiems, o ypatingai labiausiai reikalingiems ir mažiausiais laikomiems.
Gyvendami pagal tuos žodžius, mes turėsime progų tai daryti, su kuo nors kalbėdamiesi, dalindamiesi mintimis. Ši frazė kaip tik ir primena, kad mes turime elgtis, kantriai klausydami, dalindamiesi mūsų nuomonėmis nešališkai, be mokymo tendencijos, laikydami vieni kitus broliais ir seserimis, kurie siekia tiesos mylėdami. Kai taip mylėsime vieni kitus, Kristus, tikrasis mokytojas, bus mūsų tarpe. Jis tai ir sakė: “Nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe” (Mt 18,20).
Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius