Spausdinti

Kun. Jonas Lauriūnas, SJ

     Nemažai yra žmonių, kurie su grauduliu prisipažįsta: nenusisekė man gyvenimas — neturiu vaikų, arba: nepavyko man surasti gyvenimo draugo — likau viena arba vienas. Užsienio medikai tvirtina, kad 12%—14% šeimų yra bevaikės. Trečdalis žmonių gyvena vienišai.

     Kiekvienas gyvenimo kelias yra pašaukimas. Bet “pašaukimo mes nesirenkame —    rinktis yra nesąmonė; mes jį gauname ir turime stengtis jį pažinti” (Charles de Foucauld).

     Tai Dievas duoda gyvenimą ir suteikia kiekvienam galimybę būti pačiu savimi.

     Jei santuokoje nėra vaikų, ar tai tikrai yra neįveikiama nelaimė? Nepataisoma nesėkmė? O gal veikiau yra priemonė atrasti tikrąjį turtą? Ar priverstinė vienystė (celibatas) tikrai yra negyjanti žaizda?

     Abi šios situacijos — santuoka ir vienystė —    tai du pašaukimai, palenkti Dievo Karalystei, nes jų abiejų yra tas pats pagrindas: Kristaus paslaptis.

     Vaisinga santuoka ir pasirinkta vienystė yra įprastinis kelias, turįs savo problemų, bet mus šįkart domina tai, kaip Šventraštis sprendžia išimties kelią, kuris atveria rimtų žaizdų, o juk jis kalba apie vaisingumą.

     Senasis Testamentas aukštino kūno vaisingumą. Izraelio ateitis ir Sandoros pažadų išsipildymas kaip tik rėmėsi santuokos vaisingumu, kuris buvo gyvybingumo, žmogiškojo vitalumo ir Dievo palaimos ženklas. Šventraštis moterį riša su gyvybe. Ieva vadinama “gyvųjų motina” (Pr 3, 20). Senajame Testamente moteris didžiuojasi savo nėštumu — laiko save tikra moterimi; nevaisingumas laikomas nelaime, lydimas žmonių patyčių (1 Sam 1, 6), ir toks gyvenimas esąs beprasmis. Šitokioje galvosenoje nebuvo vietos skaistybei, vertinta tik vaisinga santuoka.

     Tačiau Šventraščio autorius, pasakodamas apie pirmąją bevaikę santuoką, kuri minima šventajame tekste — Saros (Pr 16, 1-10), parodo, kad kūniška giminystė nėra aukščiausia vertybė. Tai ant savo kailio patyrė Agara, kai Ismaelis, Abraomo sūnus, buvo išvarytas iš namų. Vėlesnėje epochoje Teisėjų knyga (4) kalba apie dvi moteris — Deborą ir Jahelę, kurios giriamos ne dėl motinystės, bet dėl kitų bruožų. Karalių laikais pagarsėjo pranašė Holda, bet jos šlovė neturi nieko bendro su palikuonimis (2 Kar 22). Šios trys moterys buvo ištekėjusios, žinomi ir jų vyrai, bet apie jas kalbama ne todėl, kad jos būtų motinos, bet kad ženkliai reiškėsi visuomenės gyvenime.

     Po tremties į Babiloniją atsiradęs romantinės poezijos kūrinys “Giesmių giesmė” apdainuoja įsimylėjusių jausmus, tačiau niekur neužsimena apie atžalų kildymą. Taip pat nekalba apie vyro viršenybę: moteris lygiai taip išreiškia savo jausmus, kaip ir vyras. Meilei užtenka jos pačios. Kad meilė turi vertę savyje pačioje, tai suprato senovės išminčiai ir Pradžios knygos autorius, kuris II skyriuje pasakoja apie sutvėrimą. Giesmių giesmės poetas pratęsia šią mintį ir netgi pagilina, kai kur pakoreguoja.

     Jau vėliau Juditos knyga pasakoja jaunos bevaikės našlės istoriją. Ši moteris gerbiama ne kaip žmona ar motina — kuo kitu ji garsi: ji vadinama “motina”, bet jos motinystė yra kitokios rūšies — ji yra savo tautos “motina”. Jos senatvė buvo skaidri, pilna džiaugsmo ir šlovės, bet šis skaidrumas neturėjo nieko bendro su natūraliniu vaisingumu — ji buvo gerbiama kaip nacionalinė herojė.

     Pagaliau Išminties knyga žada bevaikei moteriai vaisingumą, kuris pasirodys, kai bus “įvertintos šventos sielos” (Išm 3, 13); jos nevaisingumas užtikrins jai šlovę amžinajame gyvenime (4, 2). Vyrui — vedusiam ar nevedusiam — nepalikusiam vaikų, žadama laimė dėl ištikimybės Dievui; už tai jis bus ypatingai įvertintas. Jo vaisingumas — tai dorybės, kurios bus nenykstantis vaisius ir nenykstanti šlovė. Kadaise nepagarbiai žiūrėta į eunuchus — fiziškai sužalotus vyrus (Įst 23, 2), bet po tremties jau suprantama, kad gali būti dar kitokia aukštesnė dvasinė jėga, negu vien fizinė. Šitaip galvoja Izaijo knygos autorius (56, 3-5). Šalia fizinio vaisingumo gali dar būti dvasinis vaisingumas.

     Pranašų laikais jau aiškai matyti, kaip keičiasi požiūris į vaisingumą. Sandoros realizacija priklausanti ne tiek nuo geneologijos — fizinės kartų tąsos, kiek nuo tautos ištikimybės Dievui. Artėjant tremties valandai, Jeremijas buvo bešeimis, bet jo jėga ir jo gyvenimo įprasminimas buvo Dievo žodis: atlikdamas pranašo pareigą, jis padarė savo gyvenimą vaisingą (Jer 16).

     Vaisingumas, kylantis iš Žodžio, yra siūlomas visai Izraelio tautai. Dievas kviečia savuosius maitintis jo žodžiu, kuris teikia gyvybę, vaisingumo versmę (Iz 55, 3. 10-11).

     Pranašai (Jeremijas, Ezekielis, Izaijas), kalbėdami apie būsimos Jeruzalės garbę, vartoja santuokos įvaizdį. Sionas,1 neseniai pažemintas, bus išaukštintas. Nevaisingoji bus gausios ainijos motina (Iz 54, 1-13). Pranašai jau kalba apie kitokį vaisingumą: moteris — Gyvybės simbolis, dabar jau tampa Dvasios, Išminties, tautos simboliu.

     Senasis Testamentas skelbia kūniško vaisingumo vertę, bet taip pat pabrėžia, kad jo stoka gali atverti aukštesnėms vertybėms, kitokiai giminystei. Žodžio vaisingumas, kuriantis giminystės ryšius, teikiamas kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai.

     Naujajame Testamente santuoka ir vienystė — laisva ar priverstinė — gauna naują reikšmę.

     Jėzus pabrėžia, kad santuoka yra laikinas reiškinys — kitame pasaulyje jos nebus. Priimti Žodį yra svarbiau, negu būti fiziškai vaisingu. Šalia fizinės giminystės dar gali būti ir dvasinė giminystė — bendrystė su tais, kurie vykdo Dievo valią.

     Jėzus moko, kad visi yra kviečiami į šią dvasinę giminystę, į tikėjimo vaisingumą. Čia yra du keliai: nesuardoma santuoka tiems, kurie supranta Jėzaus žodį, kas ne visiems yra duota, ir evangelinė vienystė, sekant Jėzaus pavyzdžiu, kada atsisakoma santuokos dėl Dievo karalystės (Mt 19, 10-12). Kai Jėzus kalbėjo apie santuoką ir vienystę amžinojo gyvenimo perspektyvoje, mokiniai labai nustebo — jie mąstė savo laiko mintimis — ir tai laikė nesuprantamu, kvailu dalyku.

     Santuokos ir vienystės pašaukimus mums plačiau nušviečia apaštalų raštai.

     Paulius iškelia santuokos vertę, kurią kai kurie krikščionys buvo nužeminę: apie ją jis mąsto eschatologinėje perspektyvoje — amžinybės požiūriu (1 Kor 7). Jis eina net iki tiek, kad rašo: “Kurie turi žmonas, tegyvena tarsi neturėtų”, nes, jei Viešpats ateis, reikia kitaip tvarkytis savo gyvenimą. Nevedusiems ir našliams jis siūlo tokiais ir pasilikti: santuoka priklausanti šiam pasauliui, o svarbiau yra ruoštis susitikti su Dievu. Paulius nežemina santuokos, tik pastebi, kad, siekiant išsilaikyti šio pasaulio rėmuose, ji užkrauna daug nereikalingų rūpesčių. Vedusiems yra sunku išsaugoti didesnę širdies dalį Dievui. Siekiant didžiojo Tikslo, geriau yra gyventi savanoriškai vienystėje, bet “kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną” (1 Kor 7, 7). Yra du keliai sekti Kristų, ir kiekvienas jų — santuoka kaip ir vienystė — yra Dievo duoti.

     Laiške efeziečiams dar išsamiau kalba apie santuoką: joje jis mato labai gilią paslaptį, kuri atspindi Kristaus ir Bažnyčios ryšį (Ef 5, 32). Dalyvauti šioje Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptyje yra kviečiamas kiekvienas krikščionis, vedęs ar nevedęs, kaip yra kviečiamas dalyvauti ir vaisingume, kylančiame ne iš seksualumo, bet iš Jėzaus kryžiaus (Ef 5, 25-27). Visi Jėzaus mokiniai yra pašaukti į tyrumą ir tikėjimo vaisingumą, pašaukti dalyvauti Avinėlio vestuvėse ir dirbti naujosios tautos labui.

     Šį tikėjimo vaisingumą, priimant Žodį, gražiai parodo Marija, Jėzaus Motina. Ji yra “Siono dukra”, “nepažįstanti vyro” (Lk 1, 34); joje, Šventajai Dvasiai veikiant, savo vaisių brandina Žodis. Ji neturi kitokios ateities, kaip priimti Žodį ir leisti išsipildyti savyje pažadams jai nesuprantamu būdu. Jos skaistybė, atrodo, yra skirta tikėjimu priimti Žodį; ji išreiškia totalinį atsidavimą Žodžiui, kuris yra Dvasia ir Gyvenimas.

     Kalvarijos kalne pasirodo kryžiaus vaisingumas (Jn 19, 25-27): Marija gimdo naująją Dievo tautą, kurios atvaizdu yra Bažnyčia. Marijos dvasinė motinystė atvaizduoja Bažnyčios motinystę. Likdama mergaite, Marija — “Jėzaus Motina” pasiekė tai, ko savo maldose prašė nevaisingoji moteris, Senajame Testamente laikoma vargše. Marija —    “moteris”, “Siono dukra”, Mergaitė, žmona ir Motina — giesmėje Magnificat apdainuoja savo dvasinį vaisingumą. Dievas nugali nevaisingumą. Jis aplanko “nevaisingąsias” —    tai ypatingas mostas, nes šis vaisingumas kyla ne iš įprastosios versmės. Marijoje įsikūnija moters idealas, realizuojasi moteriškas vaisingumo ilgesys ir tuo pačiu iškyla troškimas likti tyrąja, ko nesuprato senasis pasaulis ir šiandien dar nesupranta.

     Ši trumpa ekskursija per Šventraščio lakštus pažeria šviesos apžvelgti įvairias gyvenimo situacijas. Vaisinga santuoka atspindi Kūrėjo pradinę tvarką; dalyvaudama Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptyje, užmena dvasinį vaisingumą, kylantį iš Jėzaus kryžiaus. Santuoka —    tai kelias, kurį Dievas atveria Kristaus ir Bažnyčios tarnybai; krikščionių sutuoktinių pora gali gyventi savo meile, pašventindami save Dievo Karalystės statybai.

     Kryžiaus ir Prisikėlimo paslaptyje vienystė įgauna pozityvią reikšmę. Savanoriška vienystė —    tai suprantama krikščionybėje; priverstinė vienystė — kai žmogus negalėjo susituokti, — deja, apie šį atvejį per mažai galvoja krikščionys. Abiem šiais atvejais neturėjimas draugo ar draugės liudija ateities pasaulį, kuriame nebus “nei vyro, nei moters, nes visi yra viena Kristuje” (Gal 3, 28). Lyčių skirtumas, reikalingas giminės palaikymui, praranda prasmę, kai žmonės yra šaukiami gyventi Meilės paslaptį. Šiame dabartiniame pasaulyje pasirinkta, priimta evangelinė vienystė liudija kitą, aukštesnę tikrovę. Kūno ir tikėjimo tyrumu ji dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios meilės paslaptyje. Kristaus meilė Bažnyčiai skleidžiasi kitokiu vaisingumu nei “kūno ir kraujo” (Jn 1, 13). Visiškai atsidavus aukštesnei tikrovei, vienystės gyvenimas yra pašvenčiamas šiai dvasinei jungčiai ir dalyvauja tame vieninteliame vaisingume, kuris gimdo naują tautą. Skaistybė, Šventraščio pradžioje pasirodžiusi kaip prakeikimas, Pauliaus laiškuose pristatoma kaip dovana — charizma2 (1 Kor 7,7). Ji dalyvauja Bažnyčios dvasiniame vaisingume.

     Kryžiaus ir Prisikėlimo paslaptyje bevaikė santuoka savo prasmę gauna iš dvasinio vaisingumo. Vyras ir moteris, pašaukti tapti panašiais į dieviškąjį paveikslą, savo meile tampa ženklu — metafora Dievo sandoros su savo tauta, taip pat ir Kristaus meilės Bažnyčiai, kurios vaisingumas yra gimdyti naują tautą. Šis gimdymas vyksta Kalvarijoje — tai Bažnyčios vaisingumas. Bevaikė santuoka yra kviečiama reikštis šiam antgamtiniam vaisingumui žymiai radikalesniu būdu, negu natūraliai vaisinga santuoka.

     Šis naujas vaisingumas užmena aukštesnę, busimąją tikrovę. Sutuoktiniams, kurie trokšta vaikų, atsisakymas kūniško vaisingumo gali reikšti didelę auką, bet jiems atsiveria kita patirtis, kitas laukas — gyventi Dvasia, kurios pirmasis vaisius yra Meilė. Bevaikės santuokos situacija, dažnai priverstinė, ilgai laikyta prakeikimu, gali tapti taku į palaiminimą, kvietimu aukštesnės plotmės vaisingumui.

     Meilei užtenka savęs pačios, kaip pastebi Giesmių giesmė. Naujajame Testamente meilė yra pirmasis Dvasios vaisius. Kai “visa praeina, meilė nepraeina” (1 Kor 7, 31; 13, 8-13). Vaisingumas Dvasioje kviečia bevaikes krikščioniškas santuokas būti naujo pasaulio ženklu. Tokia santuoka gyvena meile, radikaliai pasišvęsdama Dievo karalystei.

     Reikia manyti, kad sutuoktiniai Akvilas ir Priskilė, minimi kaip nusipelnę gimstančiai krikščionybei (Apd 18, 1-3), kuriuos taip dažnai sveikino Paulius, buvo bevaikiai (1 Kor 16, 19; Rom 16, 3-5; Tim 4, 19).

     Tuštuma, kurią padaro bevaikystė ar vienystė, gali būti ta vieta, kur Dievas krauna savo lobį — meilę.

     Nuo tada, kai į pasaulį atėjo Jėzus, neturėjimas vaikų nėra tragedija; blogiau, kai žmogus neturi Dvasios vaisių — tai tikras blogis, nes tai neveda į Gyvenimą. Dievas kiekvieną apdovanojo vaisingumu, bet tokiu, kokio jis nori kiekvienam. Tai absoliuti Dievo laisvė. Jeremijas nesirinko savo vienystės; Marija nesirinko savo pasiuntinybės.

     Ši skaudi žemiško gyvenimo nesėkmė gali rasti savo išsprendimą Jėzaus ir “jo Motinos Marijos” paslaptyje. “Didžių dalykų padarė Visagalis, ir šventas yra jo vardas” (Lk 1, 49).

1    Sionas — Kalva rytinėje Jeruzalės dalyje, kur buvo senovės kananiečių tvirtovė, kurią užkariavo izraeliečių karalius Dovydas. Šis pavadinimas tapo senovės žydų sostinės ir šventyklos, o vėliau — žydų tautos ir jos valstybės tapatumo simboliu.

2    Charizma (gr. dovana) — iš Dievo gauta ypatinga malonė, sugebėjimas, polinkis.

■    Katalikų vyskupų centrinis komitetas JAV-se pasisakė prieš eutanaziją — naudojimą specialių priemonių nutraukti gyvybę susenusių ar nepagydomų ligonių.

■    Lietuviškos skautijos įsteigėjas ir pirmūnas Petras Jurgėla rugsėjo 30 d. sulaukė 90 metų. Gyvena netoli Niujorko, sūnaus priežiūroje.