("Laiškų lietuviams" konkurse V premijq laimėjęs rašinys)

KRISTINA ŠUŠKUTĖ

     Nieko negali būti sunkiau lietuviui, kaip girdėti blogus atsiliepimus apie savo gimtąjį kraštą, apie brangiausią sielai turtą — Lietuvą ir jos žmones. Juk mes taip norėtume būti patys tauriausi, patys kilniausi visoje žemėje. Deja, deja... Kiek daug purvo mumyse, kiek daug silpnybių, blogybių, ydų matome mes patys, o dar daugiau jų mato kiti, gyvenantieji toliau nuo mūsų, užjūrių kraštuose.

     Tačiau matyti blogį neužtenka, kad galėtume su juo kovoti. Reikia matyti ir jo šaknis, kad galėtume jas nukirsti. Ir dar to bus maža, nes ir dirva, kurioje vešėjo blogis, yra užkrėsta. Tad reikia labai galingų priemonių ir tai dirvai paruošti.

J. Lauriūnas, SJ, prie savo tėvų kapo Raudondvaryje (Paminklo autorius — Antanas Kmieliauskas.)

     Nuo pirmosios kolektyvizacijos dienos iki šių neramių atgimimo minučių žengiau koja kojon su vargstančiais kaimo žmonėmis. Mačiau jų skurdą, pakilimą ir smukimą. Kiek sugebėjau, stengiausi sulaikyti nuo blogio. Bet ką reiškia vieno kito žmogaus geri norai, kai didžioji kaimo žmonių dalis niekad nebuvo laimės spindulių apšviesta, niekad nematė geresnio gyvenimo. Juos gudresnieji, apsukrieji visada išnaudojo. Aš taip pat augau varganoje kaimo lūšnelėje, ir dar nepriklausomos Lietuvos metais kiekvieną pavasarį ir rudenį mūsų kaimelyje pasirodydavo mėlynas limuzinas, kuriuo atvykdavo antstolis iš Kauno ir grasindavo varžytinėmis, nes tėveliai valdė tik 4 ha sunkiai įdirbamos žemės, kuri vos išmaitindavo gausią mūsų šeimą. Todėl labai pavėluodavo apmokėti išperkamuosius ir kitokius žemės mokesčius. Jau nuo šešerių metų tarnavome pas ūkininkus aš, broliai ir seserys. Ir taip stūmėmės diena iš dienos, kibome į šakę, grėblį, plūgą. O ligos ir kitokios nesėkmės dažnai ir šį privatizacijos įrankį išmušdavo iš rankų. Ir tokių šeimų buvo šimtų šimtai. Stambesnieji ūkininkai, kaip įmanydami, norėjo greičiau prasigyventi, tad ne paslaptis — gana dažnai skriaudė samdinius. Sunku tada buvo numatyti ateitį.

     Juk Lietuva dar buvo jauna, dar tik pirmuosius žingsnius težengianti. Kaimo žmonės, žemės artojai, buvo daugiausia mažaraščiai, o vyresniųjų tarpe buvo ir visai beraščių. Kaip jie galėjo įžiūrėti, kad ateityje gali užsidegti daugiau šviesos žiburių? Jie matė tik tai, kas šiandien slegia pečius.

     Ir štai tuo metu “raudonieji broliai” klastingai pragysta lakštingalos balsu, įsitvirtinę Lietuvoje. Jų konstitucija siūlo lygybę, brolybę, teises į mokslą, į šviesą ir tiesą. Siūlo neapmokamą gydymą, užtikriną senatvę — tiesiog rojų žemėje. Jie organizuoja naujas žemės ūkio bendruomenes — kolūkius. Argi negražu, kad patys dirbantieji galės išsirinkti savo valdžią, patys galės tvarkytis, dirbti ir lygiai dalintis pelną? Juk skamba viliojančiai. Ir kas tada ištarė tiesos žodį, kas suprantamai ir įtikinamai parodė žemės artojui tą apgaulės pradą? Juk Lietuvos valdžia pabėgo į saugią vietą, saujelė inteligentų buvo išblaškyti. Vieni išrankioti ir išgrūsti į Sibirą, sukišti į kalėjimus, kiti sušaudyti. Stalinas žinojo, ką daro. Jis jau turėjo patirtį. Ją įgijo, kol sutramdė pavergtąsias tautas, “laisvai” susijungusias į Sąjungą. Todėl ir Lietuvoje pirmiausia už gerklės griebė mokytesnius, kad kitus galėtų lyg aklus kačiukus stumdyti. Bet ir Lietuvoje žmonės mėgino priešintis. Dalis daugiau nusimanančių prisidengė “žaliomis užuolaidomis” — išėjo į miškus partizanauti arba slapstytis. Kiti, vengdami persekiojimo ir teroro, išvažiavo į užjūrius arba prisiglaudė kaimyninėse šalyse. Ir atsidūrė žmonės tarp dviejų ugnių: rafinuotų pavergėjų, kuriems talkino žiaurūs budeliai parsidavėliai, ir miško brolių, kurių buvo saujelė ir kurie taip pat nesugebėjo ar neturėjo galimybių atskleisti tiesos žodžio kitaip, kaip tik ginklu. Be to, po jų vėliau buvo ir tikrų banditų, vagišių bei įvairių sadistų. Ir kas beliko tam mažai rašto temačiusiam žemės broliui, duonos augintojui? Juk net gavęs atsišaukimo lapelius, kuriuos platindavo partizanai, žmogelis nešdavosi jį pas mokytesnį kaimyną, o šis, žiūrėk, dar ir išduodavo vargšą kankintojams, kurių kankinimo mašinos dirbdavo nesustodamos. Ir tas vargšas už “smalsumą” atsidurdavo kalėjime visam dešimtmečiui arba mirdavo tremtyje, Sibiro platybėse. Žmonės kaime vis darėsi atsargesni, bailesni, vengdavo bet kokių lapelių, bijodavo kaimynų. Naktį atėjusieji iš miško grasindavo, apiplėšdavo, žudydavo ir degindavo. O dieną atvažiuodavo kita ginkluota gauja iš miesto. Vėl tardymai, mušimas, kankinimai, kalėjimas, tremtis. O gyventi reikėjo. Kolektyvizaciją įvedė per prievartą. Rinktis nebuvo iš ko.

     Tik vienintelis kelias: nori išlikti — prisitaikyk. Bet kaip išsimaitinti? Juk saujos dirsių, sterblės bulvių, kuriuos vogčia parsinešdavo iš kolūkinių laukų ar kluonų, neužtekdavo. Pamažu žmonės pradėjo “įsigudrinti” — apsukriai vogti. Sakau “vogti”, o ašaros stingdo kraują. Juk žmonės “vogė” saujelę dirsių, už ką dažnai gaudavo po 5-6 metus “valdiškos duonos” — kalėjimo. Ar galima smerkti tokią “vagystę”? Bet “vagia” tėtis, “vagia” sūnelis, “vagia” ir nėščia mama. Ir ji jau pagimdo atžalą su blogio pradu, nes “vagia” bijodama, virpančia širdimi ir užšąlančiu krauju visose gyslose. Būtinybė išauga į ydą, genais persiduodančią ateinančiai kartai.

     Prisimenu tuos sunkiuosius metus. Aš, jau praėjusi visus vargo kelius, buvau kaimo mokytoja ir pati savo akimis matydavau, kaip temstant grįždavo žmonės nuo arklinės kuliamosios iš kolūkinio lažo. O Dieve gailestingasis! Aš virpėdavau visu kūnu, kad tik jie neįkliūtų. O ašaros prieš mano valią plaudavo skruostus. Juk tie skarmaluoti žmoneliai nešdavosi terbelę, pasikišę po skrandele, sterblėje ar įsipylę į kišenėlę kokių grūdelių, ir bėgdavo susigūžę pakluonėms, dairydamiesi į šalį, bijodami vienas kito, vengdami kaimyno, brolio ar draugo. Ir koks siaubas juos ištikdavo, jei netikėtai pamatydavo mane! Juk jie manęs nepažinojo ir negalėjo suprasti, kas mano širdyje. Aš stengdavausi jų “nematyti”.

     Na, o kolūkio valdžia — pirmininkas, buhalteris, sandėlininkas, brigadininkai taip pat buvo mažaraščiai. Jie pardavinėdavo kolūkio grūdus ir gautus pinigus pragerdavo, uliavodavo vos ne kasdien. Žinoma, buvo gana menkos tos išgertuvės: degtinė, silkė, lašinių bryzelis, bet menki buvo ir ištekliai, nes laukuose kerojo piktožolės, tvartuose vos laikėsi ant kojų karvės. Pavasariais, trūkstant pašaro, karvės dvėsdavo badu. Pati mačiau pešant nuo stogų šiaudus ir jais šeriant gyvulius. Porą kartų nunešiau pripešusi vieną kitą glėbį. Karvės tuos šiaudus stverdavo iš rankų ir bematant prarydavo. Kolūkiai vis smuko. Ir tokiu laikotarpiu pusbadžiai, alkani ir pusplikiai vaikiukai ateidavo į mokyklą mokytis tiesų, kurias stengiausi įspausti ne tik į galveles, bet ir į širdeles. Menu, dirbau netoli Vilniaus vargingame lietuviškame kaime. Aplink buvo sulenkėję kaimai. Vaikai į klasę net žiemą ateidavo be kojinių ar marškinukų. Vos pasilenkia, ir šviečia plikas kūnelis. Gaila, sunku žiūrėti, o padėti irgi negaliu, vos pati išsimaitinu. Keletą kartų per žiemą aplankiau tėvelius, kol išprašiau, kad nupirktų savo vaikiukams nors po vienus marškinėlius. Dalis tėvų slėpė vaikus, neleido jų mokytis, nes nematė jokios prošvaistės ateityje. Vėl ėjau, maldavau, prašiau leisti į mokyklą, aiškinau mokslo reikšmę. Bet tėvai atsakydavo, kad mėšlą kabinti mokslo nereikia, kad jų vaikams bus ta pati lemtis kaip ir jiems ir t.t. Ir kuo sunkiau žmonės grūmėsi dėl duonos kąsnelio, kuo giliau pasinerdavo vargo liūne, tuo mažiau laiko skyrė vaikams. Juk, grįžus iš kolūkio darbo, reikėjo dirbti savo sklypelį, rauti žolę pamiškėse ir nešti veršeliui, karvutei, paršui. Dirbdavo iki nuvirtimo, iki jau nebepakeldavo rankų. Ir kas tada bekels vaiką iš miego pokalbiui! Nuvirsta tėtis ir mama į vargingą guolį, o brėkštant — vėl į darbą. Ir taip diena po dienos. Pamažu iš jų namų nykdavo Dievo žodis, nes tėvai nebeturėjo laiko apie tai kalbėti, o gal ir nemokėjo vaikams paaiškinti Dievo žodžio ir dabarties: kaip galima negeisti svetimo daikto ir vogti iš kolūkio. Nutolo žmonės nuo bažnyčios, nes neturėjo laisvų sekundžių, o čia dar už religijos tiesas baudžia nedori mokytojai (gal taip pat iš baimės, kad gali prarasti duonos kąsnį arba bus išvežti į Sibirą). Juk vaikų nepriima, kaip nesusipratusių, atsilikėlių į aukštąsias mokyklas.

     Einu kartą keliu ir matau, kaip mano pirmaklasė mokinukė su dviem savo sesutėmis, dar visai mažytėmis, “vagia” kolūkio lauko dobilus. Reikia tai pamatyti, kad galėtum suprasti. Mergaitės prisirovė krepšelius žalių dobilų triušiams. Ir staiga jos pamato mane, išsigąsta. Juk mokytoja aiškina, kad reikia būti doriems, geriems... Mergytės susikūprina ir dvilinkos pradeda bėgti tolyn, gilyn į dobilų lauką. Nubėgo tiek, kad manęs nebemato. Sugulė į vagą ir šliaužia pilvukais savo namų link. Šliaužia, bet krepšelių su žole nepaleidžia, velka iš paskos. Aš jas matau, nes pavasaris, dobilai dar nedideli, ir man tai graudu širdyje. Nueinu į autobusų sustojimo vietą ir laukiu mašinos. Mergaitėms reikia perbėgti tą kelią, kuriuo turi važiuoti autobusas, o aš stotelėje. Jos vėl kaišioja galveles iš dobilų, kaip zuikučiai, mato mane ir nesiryžta. Pagaliau sugalvoja, kad aš nematysiu. Aš tyčiomis atsuku į jas nugarą, o pati pro petį stebiu, ką jos darys. Visos trys susirietusios, vos ne gulomis, lyg kurapkėlės, perbėga kelią ir “pavogtą turtą” pervelka į “savo” žemę. Dabar išsitiesia ir jau ramiai nusineša žolę. Na, argi tai ne žiauri kelio į nuopuolį pamoka? Ir ką aš galėjau padaryti? Tik tiek, kad niekad joms nepriminiau, ką mačiau, kaip niekad nekreipdavau dėmesio, jei kuris vaikutis, užuot į mane kreipęsis “mokytoja”, pavadindavo mane “mama, mamyte”. Tik stengdavausi šį šventą kreipinį pateisinti, niekad neatstumdavau apleisto vaikučio, kuris neturėdavo prie ko prisiglausti. Mylėdavau juos tokius, kokie jie būdavo, ir buvau laiminga, kad ir vaikiukai mane mylėdavo. Taip pat niekad per 40 darbo metų neištariau ir “mokslinio” teiginio, kad “nėra Dievo”. Nenubaudžiau nė vieno mokinuko, kuris praleisdavo pamokas ar neatlikdavo namų uždavinio, nes buvo bažnytėlėje, mokėsi poteriukų. Tik tylomis įspėdavau: “Tik niekam nesakyk, kad buvai mokytis poteriukų ir praleidai pamokas”. Argi tai ne melo pradžia? Juk vaikutis mokosi veidmainiauti. Ir kas jį moko blogio? Ogi tėvai, mokytoja! Bet jis privalėjo slėptis, nes būtų išdavęs ne tik save, bet ir mane. Ir aš jį turėjau išmokyti to švento melo, kad, nuėjęs į aukštesnę klasę, pas kitus mokytojus, neįkliūtų. Juk ne visi buvo tokie “pakantūs” ir nuolaidūs, kaip aš... O su blogiu stengiausi kovoti kitaip: mokydama gėrio scenos vaizdeliais, sukurdama eilėraštukų, vaidinimėlių, dainelių. Mokiau meilės draugams, paukšteliui, žmonėms, gamtai, Tėvynei. Mokiau ir sąžiningumo. Kalbėdavau apie Tėvynės praeitį, kunigaikščius, didvyrius ir atsargiais žodžiais apie sielą, dangų. O apie patį pagrindinį meilės šaltinį Dievą kalbėdavau mažiausia, nes atsirasdavo tėvų, kurie paleisdavo neigiamus gandus, kaltindavo mane, kam suku vaikams galvas, kalbėdama apie sielas, mirusiųjų atminimą, Visų šventųjų dieną ir t.t. Laimei, sugebėjau įtikinti savo rajono vadovus — viršininkus, kad sekiau vaikams pasakėles, ir jie neteisingai mane suprato ar pamiršo atpasakodami tėvams. Nukentėjau ir už Kalėdas, ir už dalyvavimą laidotuvėse, jei būdavo laidojama su bažnyčios pagalba. Tačiau, ačiū Dievui, bausmės būdavo palyginti švelnios. Gal dėl mano sugebėjimo įrodyti savo “nekaltumą”, o gal ir mano tuometiniai viršininkai tik apsimesdavo, kad mano paaiškinimai pakankami, nes tik porą kartų už tai buvau svarstoma “partiniuose organuose”. Dažniausiai išbardavo vietinė valdžia ir neperduodavo aukštesniam svarstymui. Juk mes visi apsimetinėjome. Tuokdavomės vidurnaktyje trečiame ketvirtame rajone nuo gyvenamosios vietovės, krikštijome ir prie pirmosios Komunijos vedėm vaikus tolių toliausiai nuo namų, pas senelius ar kitus giminaičius. Tad iš kur galėjo išaugti tikrai dori, geri žmonės? Juk pasikeitė trys kartos. Jei vienoje vietovėje būčiau dirbusi, galėčiau sakyti, jog dabar mokau savo buvusių mokinių anūkus. Pirmaisiais darbo metais mokiau nuo 8 iki 15-os metų vaikus, jau peraugusius pradinukų amžių. Dabar tos buvusios mokinukės jau bus močiutės. Tie vargšai žmonės nepasitikėjo mokykla, slėpė vaikus. Vadinasi, slapukavimo, apgaulės ir melo atmosferoje auga trečioji karta.

     Tik dabar, kai ir blogybių liūne gyvenantieji žmonės šiek tiek atkuto, įgijo daugiau žinių, jie tapo drąsesni. Ėmė drąsiau reikšti savo mintis, atrado vienminčių ir susijungė į bendro tikslo siekiančią kovą — Sąjūdį. Sąjūdis apėmė visą visuomenę ir išjudino apgavysčių bei melo pamatus. Prasideda nauja dvasinio atgimimo era. Jai reikia taurių širdžių, didžios dvasios žmonių. Deja, žmonių moralė labai sužalota. Blogio pradai per daug išsiplėtė. Nekaltas melas virto piktybiniu, išaugo į egoizmą, savanaudiškumą, sadizmą. Dalis žmonių sugadinta ir netinka bendrai kovai, nes jiems nieko nėra švento. Ir vėl reikės trijų kartų, kol apvalysime blogio sužeistas širdis. Tik dabar bus kur kas sunkiau, nes blogio piktžolės jau turi materialinį pagrindą. Visi blogieji gyvena palyginti daug geresnėmis sąlygomis, yra raštingi ir geriau sugebės kovoti už savo gerovę, negu vargšas žemės kurmis praeityje. O dvasinių gaivintojų turime mažiau. Ir mažiau ne išsilaisvinimo, o dvasinės pažangos plotmėje. Tuo įsitikinau praeitais metais, kai, Sąjūdžiui pažadinus, prasidėjo dvasinis perversmas. Mes pilnu balsu, be baimės prašnekome apie Tėvynę, jos praeitį, skriaudas ir Dievą, apie sielos grožį. Kalbuosi su savo mokinukės mama, o ji ir sako: “Mokytoja, aš pritariu Jums. Žinau, kad Jūs teisingai mokote vaikus, aš tuo džiaugiuosi, bet ką man pačiai daryti? Aš galiu išmokti poterius ir juos kalbėti. Jei ne dėl savęs, tai dėl vaikų. Bet širdyje aš netikiu ir niekaip negaliu įsitikinti. Man atrodo, kad visas tas religinis mokslas — tai tik vaikiška pasaka”. Ar tai ne daug pasako? Moteris dora, gražiai, tvarkintai gyvena. Šeima darni, ir abu su vyru išsilavinę žmonės. Kaip juos perauklėti? Jos dukrelė yra ketvirtokė. Ji ir kita jos draugė kartą mane paklausė: “Mokytoja, kodėl Jūs mums seniau, dar pirmoje klasėje, taip gražiai ir tiek daug nepasakojote apie Dievuliuką, apie Tėvynę? Kodėl nemokėte tokių gražių dainelių?”

     Aš atvirai paaiškinau, kad negalėjau, kad man buvo uždrausta, kad mane būtų išmetę iš darbo. Tos abi mergaitės privestos prie pirmos Komunijos, moka poterius ir visą gegužės mėnesį ateidavo į kaimo sodyboje ruošiamas gegužines pamaldas. Čia kas vakaras su jomis susitikdavau. Jos stropiai ir gražiai giedojo šventas giesmes. Suaugusieji jas sodindavo garbingoje vietoje tarp pagrindinių giedotojų, kad dar labiau paskatintų. O jų mamytės, deja, nė kartą neatėjo, nors kiti mokinukai ateidavo su mamytėmis.

     Tad visa tai ir įrodo, kad gražesnė ateitis dar toli. Gal kai tos mažytės išaugins savo vaikučius. Juk ir mokytojų tarpe labai daug yra tokių, kaip toji mamytė. Štai kad ir mano bendradarbė, jauna mokytoja. Ji neprieštarauja religiniam vaikų mokymui, bet kai kunigas kas antrą savaitę atvyksta į klasę ir moko vaikus tikėjimo tiesų, ji lieka pasyvi, neprisideda nė žodeliu. O širdyje yra tikra patriotė, myli savo Tėvynę ir aktyviai gina lietuvybę.

     Tad ar galima smerkti tą lietuvį, kuris neturėjo iš ko mokytis gėrio, skendo varguose ir dvasinėje tamsoje, kurį dieną naktį persekiojo tironas? Skaudu, kad pakilus patriotiniam jausmingumui, prašvitus sąmonei, dar daug yra nykių užkampių mūsų dvasiniame pasaulyje. Ir ne paslaptis, kad dar daug laiko reikės tiems užkampiams apšviesti. Tačiau pradžia yra, nes tie pasyvieji, kurie nepripažįsta Dievo, nesudaro daugumos. Didžioji šeimų dalis ir sunkiame kelyje sugebėjo išsaugoti savyje ir perduoti vaikams krikščionišką meilę artimiesiems ir Dievui. Išliko tvirto tikėjimo. Jie ir yra visa mūsų viltis. Todėl ir tikime, kad toji sunki, gyva ir kruvina mūsų sielų žaizda užgis. Tik visomis jėgomis ieškokime gydančio balzamo ir blogio šaknų. Jei pavyks nukirsti storąsias blogio šaknis, numesti vergovės pančius, nutraukysime ir plonesnes, nors jos ir gyvybingesnės. Pamažu atbusime ir pakelsime, tik susitelkime visi, visame pasaulyje išbarstyti lietuviai, kad galėtume pakilti ant savo kojų. Juk mus vėl traiško tankai ir varsto kulkos, vėl mūsų kraujas plauna gatvių grindinį. Ir mums pirmiausia reikia dvasinės jūsų paramos, mielieji išeiviai. Tad neskubėkite smerkti parklupusiųjų. “Nėra to blogio, kuris neišeitų į gera” — sako sena išmintis. Mes tikime, kad su Dievo pagalba ateityje būsime tvirtesni, dvasingesni, kaip naujai perlydytas ir užgrūdintas plienas.