Spausdinti

SES. ONA MIKAILAITĖ

     Nemažai jau yra prirašyta paskirų straipsnių bei studijų apie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio ir apie vyskupo Petro Pranciškaus Bučio gyvenimą ir darbus. Tačiau ligi šiol mažai kur užsiminta apie jų dviejų draugystę. Ši draugystė ne vien žmogiškai, psichologiškai įdomi, ji buvo ir dvasiškai bei visuomeniškai naši atgimstančios Lietuvos gyvenime.

     Po I-jo pasaulinio karo atsikuriančioje Lietuvoje ir Būčys, ir Matulaitis suvaidino reikšmingą vaidmenį. Jie abu dirbo mūsų tautos religinį gyvenimą atgaivinti ir sugrąžinti krikščionišką kultūrą į viešojo Lietuvos gyvenimo stipriai plaukiančias ir besišakojančias sroves. Kiekvienas savaip prisidėjo prie Lietuvos dvasinės kultūros kėlimo, tačiau jų įtaka visuomenėje tapo reikšmingesnė ir svaresnė dėl to, kad abu vadovavosi panašiais įsitikinimais, abiejų darbą gaivino tie patys idealai ir abu mokėjo vertinti vienas kito sugebėjimus bei remti vienas kito pastangas.

Prie pašarvoto a.a. Jono Lauriūno, SJ, stovi lietuvių jėzuitų provinciolas Jonas Boruta, SJ.

     Katalikų Bažnyčios istorijoje galima matyti, kaip įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose svarbesni dvasinio atsinaujinimo sąjūdžiai prasideda nuo kelių asmenų branduolio. Šiuos asmenis riša natūralūs, žmogiški ryšiai, bet drauge ir dvasinė jungtis, vedanti į bendradarbiavimą Dievo karalystės labui. Iš to pirminio branduolio išteka didelė, kitus uždeganti, dvasinė jėga ir tokiu būdu sąjūdis žmonėse plinta.

     Taip įvyko Ispanijos dvasinis atgimimas 16-tame a. po ilgos svetimųjų priespaudos. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas užsimojo atnaujinti savo vienuoliją ir abu savo asmenine įtaka bei raštais padėjo atkurti krikščionišką kultūrą savo tautoje. Vyskupas Pranciškus Salezas su Joanos de Chantai pagalba 17-to a. Prancūzijoje, blaškomoje religinių kontroversijų audrų, pradėjo dvasinio atnaujinimo darbą, kviesdami paskirus asmenis tobuliau gyventi krikščionišku gyvenimu, šelpti vargšus, šviesdami žmones ir ilgainiui įkurdami naują vienuoliją.

     Dvidešimtojo amžiaus pradžioje, maždaug tuo pačiu metu, kai Būčys su Matulaičiu pradėjo dirbti, Anglijoje ir Prancūzijoje kūrėsi branduoliai, nuo kurių prasidėjo katalikiško gyvenimo atgimimas tuose kraštuose. Anglijoje Newmano sugrįžimas į Katalikų Bažnyčią 1845 metais turėjo didelės reikšmės Anglijos inteligentijai. Newmanas mirė 1890 metais, kai Būčys su Matulaičiu stojo į seminariją. Anglijoje Newmano įsteigtos mokyklos auklėtinis Hilaire Belloc grįžo prie savo jaunystės tikėjimo, baigęs mokslus Oxforde. Ilgainiui G.K. Chestertonas ir nemaža kitų jo draugų po I-jo karo perėjo į Katalikų Bažnyčią. Belloc su Chestertonu tapo žymiais katalikų tikėjimo bei pasaulėžiūros apologetais, nors skirtingu būdu.

     Prancūzijoje Leon Bloy buvo centrinis asmuo, apie kurį būrėsi kiti. Jo įtakos dėka Raissa Maritain 1906 metais tapo katalike ir drauge su savo vyru Jacques Maritain savo gyvenimo pavyzdžiu ir savo raštais, ypač iškeliančiais šv. Tomo Akviniečio mokymą, įsijungė į prancūzų katalikiško gyvenimo atgaivinimo sąjūdį.

     Būčio ir Matulaičio draugystė buvo toks branduolys, kuris davė paspirtį jų pačių veiklai ir tuo pačiu virto dvasinės jėgos versme kitiems. Jų gyvenamas laikmetis gana panašus į mūsų. Ir tada, ir dabar tautos keliasi po ilgos, tamsios priespaudos nakties; jos ieško savo tautinių bei dvasinių šaknų ir stengiasi sukurti naują gyvenimą ant senojo griuvėsių. It tuomet, ir šiandien būdinga idėjinė, politinė ir dvasinė maišatis, kuri yra drauge grėsminga ir kupina kūrybinių galimybių.

Vienoje dirvoje sudygę daigai

     Būčys ir Matulaitis abu gimė pavergtoje Lietuvoje, spaudos draudimo ir įvairiopos priespaudos metu. Abu augo kaime, savo gimtosios kalbos mokėsi vargo mokykloje prie motinos kelių.

     Rašydamas apžvalginį straipsnį apie savo draugą jo paties redaguojamai monografijai (Arkiv. Jurgis Matulevičius, Marijampolė, 1933), Būčys taip apibūdino jo gyvenimo pradžią:

     Jurgis Matulevičius buvo Lietuvos ūkininkų sūnus. Tais laikais, kai jis gimė, mūsų kaimuose šeimos buvo visos sveikos sielos ir sveiko kūno, taigi Jurgiui iš tėvų teko sveika prigimtis... ta prigimtis augo pasiturinčioje ir sveikoje kaimiečių šeimoje. Katalikų tikyba buvo sudariusi tos šeimos dvasinę ir protinę atmosferą (AJM, "Baž-nyčos ir tautos darbininkas”, p. 14).

     Čia Būčys apibūdina ir save patį. Nors Matulaičio vaikystė buvo skurdesnė ir skaudesnė negu Prano Bučio, abi asmenybės įsišaknijo geroje žemėje. Amžiumi juodu skyrėsi tik metais, bet į Marijampolės gimnaziją įstojo tuo pačiu laiku. Vienoje klasėje juodu nesėdėjo, bet matyti iš Būčio prisiminimų, kad antroje ar trečioje klasėje būdami, abu lankė mokytojo Juozo Jasulaičio lietuvių kalbos pamokas. Tos pamokos buvo duodamos atskirai nuo kitų, per pietų pertrauką, ir jų klausydavosi rinktinis mokinių būrelis. Dažnai jos užtrukdavo daugiau kaip valandą, bet būdavo tokios įdomios, kad mokiniai nenorėjo išsiskirstyti. Jau tada tuos jaunus žmones stipriai rišo tėvynės ir gimtosios kalbos meilė. “Tokie jaunystės įspūdžiai, - vėliau rašė Būčys, - lieka visam gyvenimui” (AJM p. 30).

     Tylus ir ligotas Matulaičių Jurgis taip ir neužkliuvo Pranui Būčiui Marijampolės gimnazijos rūmuose. Penktoje klasėje Jurgis turėjo pasitraukti, pajutęs didelius kojos skausmus ir vos begalėdamas paeiti. Vyresnysis brolis Jonas jį pristatė prie ūkio darbų. Pranas Būčys penktoje klasėje susirgo tinginystės liga ir buvo paliktas antriems metams. Prašvilpęs ir tuos, turėjo klausyti tėvo ir eiti laukus dirbti. Abu jaunuoliai, ir ūkio darbus dirbdami, griebėsi knygų. Abu gana anksti pajuto pašaukimą kunigystėn. Būčys įstojo į Seinų seminariją, o Matulaitis, neturėdamas lėšų, laukė, kol pusbrolis Jonas Matulevičius, jo pasigailėjęs, nusivežė į Kielcus, Lenkijoje, ir padėjo įstoti į Kielcų seminariją.

J. Lauriūno laidotuvių Mišias laiko vysk. Juozas Tumaitis; prie mišiolo — provinciolas J.Boruta, SJ.

     Seinų seminarijoje viskas buvo dėstoma lenkų kalba, bet ten veikė nuo seniau suorganizuotas lietuvių patriotų būrelis, prie kurio Pranas Būčys tuojau prisidėjo. Dar klieriku būdamas, jis jau rašinėjo Prūsuose spausdinamiems lietuviškiems laikraščiams.

     Kielcuose Matulaitis tokių galimybių neturėjo, todėl grįžęs į tėviškę atostogų, pasak Būčio, greit tą trūkumą papildydavo: “Kiekvieną vasarą atostogas praleisdamas tarp lietuvių klierikų, Jurgis per porą mėnesių prisivydavo lietuvybės darbuose savo draugus seiniškius, kurių lietuviškas veikimas pasireikšdavo mokslo metu” (AJM, p. 30).

     Baigę seminariją 1895 metais, Būčys ir Matulaitis, kaip išskirtinai gabūs klierikai, buvo siunčiami į Petrapilio Dvasinę Akademiją tęsti teologijos studijų. Savo Atsiminimuose Būčys sako, kad jiedu pateko į Akademiją gražiausiu jos žydėjimo laiku. Atvykę jie atsidūrė nemažam lietuvių būry - buvo apie trisdešimt, lietuvių, kurie sudarė trečdalį visos Akademijos studentų. Būčys, savo neužslopinamo išdykumo ir sąmojaus dėka, tuojau atsirado studentiškų išdaigų vidury. Jis pasakoja, kaip ką tik atvažiavęs naujokas užsitarnavo draugų “bausmę”, vienas ant kito sugulę, jį spaudė, iš jo darydami “sūrį”. Matulaitis, rimtesnis ir santūresnis, prie tokių pokštų neprisidėdavo.

Studijų draugai

     Bestudijuodami Akademijoje ketverius metus, Būčys su Matulaičiu suartėjo ir susidraugavo. Abu dalyvavo lietuviško būrelio diskusijose lietuviškais klausimais. Abu jau buvo įgudę rašyti straipsnius, o čia reikėjo visiems dalyviams juos skaityti ir pasiduoti jų kritikai. Dėl vieno savo rašinio Matulaitis kone pakliuvo į rusų žandarų nagus. Būčys prisimena, kaip antrame kurse visus nustebino, kai vieną dieną rusų žandarų būrys apsupo Akademijos rūmus ir pradėjo daryti kratą. Paaiškėjo, kad tai buvo daroma Marijampolės žandarų viršininko Wonsiackio įsakymu. Jis jau buvo suėmęs kelis slaptus lietuviškos draugijos narius, ir kažkas įskundė ar įpainiojo ir Matulaitį. Kai klieriko kambaryje buvo rastas rankraščių pluoštas, jam būtų buvę blogai. Laimei, Akademijos inspektorius kan. Klopatowskis jį išgelbėjo, užtvirtindamas, jog tai istorijos pamokų užrašai lotynų kalba.

     Lietuvių patriotų būrelis nagrinėdavo slaptai leidžiamą lietuvišką spaudą ir turėjo apie ją stiprias nuomones, pasak Būčio: “Draudžiamoji lietuvių spaudos laikų katalikiškoji mūsų laikraštija stovėjo žemiau už Kudirkos redaguojamą Varpą, žymiai pakrypusį prieš katalikybę į antiklerikalizmą” (Atsim. I, p. 217). Varpas pasirodė 1897 m., Būčiui su Matulaičiu esant trečiame Akademijos kurse.

     Vincą Kudirką juodu žinojo, nors jis buvo žymiai vyresnis, į Marijampolės gimnaziją įstojęs 1873 m. Tėvo verčiamas, pabuvęs porą metų Seinų seminarijoje, vėl grįžo ir 1881 m. baigė aštuonias klases ir išvyko į Varšuvon studijuoti medicinos. Nors Būčys su Matulaičiu į I-mą gimnazijos klasę įstojo tik 1883 m., bet Kudirka jiems buvo žinomas. Be abejo, jie buvo girdėję ir apie Joną Basanavičių, kuris baigė Marijampolės gimnaziją 1873 m. ir išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Šių lietuvybės labui darbuotojų atitrūkimas nuo tikėjimo ir neigiamas nusiteikimas religijos atžvilgiu kėlė rūpestį jaunų dvasininkų širdyse. Jie labai išgyveno šiuos ideologinius lūžius, besireiškiančius savo tautiečių gretose. Jurgis Matulatis tuo klausimu parašė straipsnį “Žodis kunigėliams”, kurį nusiuntė savo draugui Šlekiui išspausdinti jo redaguojamame laikraštyje Dirva-Žinynas (išspausdintas 1903 m., JAV, Shenandoah, PA). Tame straipsnyje jis kreipiasi į lietuvius kunigus, ragindamas naudoti lietuvių kalbą sielovados darbuose ir neatsilikti nuo tautinio atgimimo judėjimo. Jis kelia daug to meto opių klausimų: kodėl lietuvių inteligentija tokia uoli imtis tautos žadinimo darbo, o dvasiškija taip nerangi; kaip atsverti žalingą inteligentijos, svetur prisisėmusios visokių idėjų, įtaką kaimo žmonėms ir jaunimui; kaip suderinti tikėjimą su tėvynės meile. Matulaitis su giliu įsijautimu kalba ir apie persekiojamos Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vargus ir apie reikalą stoti į darbą ją gelbėti.

     Šiais klausimais abu draugai sutarę. Kudirkos asmenyje jie matė savo laiko tragediją: kad jauni, gabūs žmonės, atsidavę Lietuvos atgimimo darbams, visgi žaloja tautą, griaudami žmonių tikėjimą. Tokių ir panašių klausimų svarstymas, be abejo, darė įtakos jų galutiniam sprendimui, baigus Akademiją, toliau gilintis apologetikoje, tikėjimo apgynimo moksle, nes matė, kaip labai tai reikalinga.

     Akademijoje abu draugai dar labiau sustiprėjo disciplinos ir darbštumo įpročiais. Griežta Akademijos tvarka užgrūdino ateities darbams. Dvasinės lavybos — maldos, mąstymai, rekolekcijos jaunus teologus lavino praktiško krikščioniško tobulėjimo kelyje. Tuo metu Akademijoje studijavo žemaitis Juozas Skvireckas, dviem kursais vyresnis už Būčį ir Matulaitį. Būčys prisimena, kad šis uolus žemaitis “gyvente gyveno Kristaus tobulybės idealais ir buvo sutelkęs studentų asketininkų būrelį, į kurį buvo įsirašę visi Akademijos studentai idealistai ir Matulevičius taip pat. Asketinio būrelio praktikos ir pasikalbėjimai, man rodos, Matulevičiaus charakterį vainikavo. Neabejotina, kad jie išaiškino tą asketiško elemento jaunatvę, kurią matome arkiv. Jurgio gyvenime” (AJM, p. 15). Tikriausiai ir pats Būčys tame būrely dalyvavo, nors jis apie save kukliai nutyli. Abiejų draugų rimtas pasiryžimas eiti Kristaus pėdomis juos lydėjo per visą gyvenimą ir ne kartą apsprendė tolimesnę gyvenimo kryptį.

     Anot Bučio, Jurgis Matulaitis buvo laikomas gabiausiu Akademijos studentu. Tylus, paskendęs knygose ir raštuose, Matulaitis visur pirmavo, bet be jokios arogancijos ar išdidumo. Būčys pasakoja, kaip trečiame, t.y. priešpaskutiniame Akademijos kurse, jis per didelius karščius ruošėsi egzaminams: “Pasiėmęs Bažnyčios istorijos vadovėlį, kaldavau, kiek pajėgdamas akademijos sodelyje. Bet dėmesys išsisemdavo veikiai, ir vadovėlis savaime iškrisdavo iš rankų. Iš viso gausaus mūsų kurso tik vienas Jurgis Matulevičius manęs pasigailėjo: atsisėdęs šalia manęs, gyvu balsu padėdavo man mokytis. Tas žymiai palengvino darbą” (Atsim. I, p. 195-195). Tuo metu abu draugai jau buvo įšventinti diakonais. Sekančiais metais, 1898 m., lapkričio mėnesį Matulaitis sėkmingai įteikė ir apgynė savo diplominius darbus ir gavo teologijos magistro laipsnį. Doktorato siekti abu buvo pasiryžę vykti į Friburgo universitetą Šveicarijoje.

     Friburgą jie buvo pasirinkę dėl to, kad čia jiems bus proga gilintis apologetikoje su garsiu tos srities žinovu domininkonu tėvu Albert Maria Weiss. Būčys su Matulaičiu tuo metu buvo vieninteliai jo studentai. Savo profesorių jie gerbė ir kaip mokslininką, ir kaip vienuolį. Jo gyvenimas ir pavyzdys patraukė bei sužavėjo abu. Būčys jį laikė paskutiniuoju didžiųjų vokiečių krikščionijos apologetų.

     Šveicarijos Friburge abu draugai, pirmą sykį išvykę už Rusijos valdomų žemių ribų, išsiyrė į platesnius pasaulinius kultūros vandenis. Ligi šiol jau prasilavinę lietuvių, lenkų, rusų ir lotynų kalbose, dabar išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas. Jie ypač domėjosi nauja kultūrine aplinka: Friburgo mieste prancūzų įtaka buvo stipresnė, o pačiame universitete — vokiečių. Susidūrę su prancūzų ir vokiečių pasaulėžiūra bei jų dvasiniu gyvenimu, abu draugai su kitais studentais tuos dalykus svarstydavo. Būčys tuos pokalbius prisimena taip:

     Studentai tuos reiškinius aptardavo Canisianum’o bendrabutyje, pasivaikščiodami miesto apylinkėse, susirinkdami studentų draugijose ir universiteto koridoriuose. Jauni būdami, jie imdavo įvykius giliai į širdį ir įsigilindavo į juos protu. Beveik visi tų pašnekesių dalyviai... buvo darbštūs ir gabūs. Jie beveik visi ne tik yra parašę disertacijas daktaro laipsniui gauti, bet, be to, dar žymiai daugiau pasidarbavę lietuvių spaudoje... Šitie kultūrų įvertinimo pasikalbėjimai būdavo be plano ir be užsibrėžto tikslo, tačiau kaip tik dėl to, man rodos, buvo naudingesni, nes natūralesni (AJM, p. 16).

     Anot Bučio, Friburge Jurgis Matulaitis ypač pasižymėjo savo sugebėjimu įžvelgti, lyginti, aptarti šias kultūrines ypatybes ir tuo pasiekė intelektualinio išsilavinimo aukštumas. Bet čia reikia pastebėti ir tai, kad visą gyvenimą ir Būčys, ir Matulaitis buvo geri visuomenininkai dėl to, kad mokėjo vertinti ir rasti kalbą su įvairių kultūrų žmonėmis. Ir be to, abu sugebėjo šnekėtis ir su inteligentais, ir su paprastais žmonėmis, nė vieno neniekindami. Tai tikros dvasinės kultūros ženklas.

     Kai Būčys su Matulaičiu studijavo Friburge nuo 1899 iki 1902 m., su jais drauge buvo nemaža jaunų kunigų: Juozas Stankevičius, Jonas Totoraitis, Jonas Naujokas, Motiejus Gustaitis, Vincentas Vizbaras ir kiti. 1899 m. buvo įsteigta lietuvių studentų draugija “Rūta”. Savo pasikalbėjimuose jie aptardavo įvairius lietuviškus reikalus. Anot Bučio, kun. Kazimieras Matulaitis, kiek vyresnis už kitus ir jau keletą metų vikaravęs Marijampolės parapijoje, kartais iškeldavo mirštančios marijonų vienuolijos klausimą. Pats matęs, kaip vienuolija nyksta, jis tai laikė dideliu nuostoliu katalikiškai Lietuvai. Bet tuo metu dar nė vienas iš busimųjų marijonų — Jurgis Matulaitis, Pranas Būčys ir Jonas Totoraitis — tuo klausimu nieko konkretaus nepasakydavo” (žr. Būčio Atsiminimai I, p. 263-264). Tačiau pati mintis, sprendžiant iš vėlyvesnių įvykių, pavirto pasėta sėkla, kuri laukė tinkamo laiko išdygti.

     Šiuo metu Būčys ir Matulaitis dalinosi ne vien mintimis ir įspūdžiais, ir vargais. Nors mokslas buvo nemokamas, reikėjo pinigų knygoms ir kitoms išlaidoms, o abu jų neturėjo, tad apsiimdavo talkininkauti parapijose. Matulaitis, vikaraudamas Šv. Jono parapijos žemesnėje miesto dalyje, apsigyveno klebonijoje, kur jam buvo duotas šaltas, drėgnas kambariukas. Netrukus pajuto stiprius skausmus rankoje ir kojoje. Drauge su Būčių nuėjo pas gydytoją, tas nustatė, kad liga yra kaulų džiova ir kad reikia operacijos. Dr. Clement klinikoje Matulaitį operavo, o Būčys laukė. Jis atpasakoja tą įvykį ir čia, kaip retai kur jo atsiminimuose, galima pajusti jausminį išgyvenimą: “Pustrečios valandos laukiau Matulevičiui skirtame kambaryje, kol vienuolė jį atgabeno. Matulevičius jau buvo atgavęs sąmonę, bet buvo taip suvargęs, kad nė žodžio nepajėgė ištarti” (Atsim. I, p, 273).

     Liga ir jos gydymas Matulevičiui sutrukdė mokslą, ir Būčys baigė pirma — 1901 metais. Sekančiais metais ir Matulaitis baigė su teologijos daktaro laipsniu. Baigus mokslus, draugų keliai kuriam laikui išsiskyrė.

Išsiskyrimai ir susitikimai

     Išvykę iš Friburgo, Būčys ir Matulaitis kokius penkerius su viršum metų darbavosi atskirai, toli vienas nuo kito. Kaip jie tuo metu palaikė ryšius, nežinia.

     Būčys grįžo į tėviškę ir kelis mėnesius vikaravo Slavikų parapijoje. Jam buvo siūloma vieta ir Punsko parapijoje, bet, gavęs kvietimą dėstyti Petrapilio Akademijoje, ten ir nuvyko. Profesoriavo iš viso vienuolika metų, o studentų buvo gerbiamas ir mėgstamas. Jo paskaitų klausė daugelis vėliau pagarsėjusių žmonių; Juozas Vailokaitis, Mečislovas Reinys, Pranciškus Kuraitis, Mykolas Krupavičius, Juozas Purickis, Vladas Jurgutis ir kiti. Atsiminimuose Būčys prisipažįsta, kad dėstydamas įvairias teologijos šakas, padaręs dvi klaidas. Sako: “Būtų buvę daugiau naudos, jei aš būčiau reikalavęs daugiau duomenų, sukrautų į atmintį, o mažiau nepaprasto gabumo protauti (I, p. 34). O antra klaida buvo ši: aš klaidingąsias antikatalikiškas pažiūras išdėstydavau gyvai, pilnai iki pačio dugno... paskui įrodinėdavau tų pažiūrų klaidingumą... Bet pasirodė, kad kai kurie mano studentai atsimindavo klaidų argumentaciją ir pailsdavo man tos argumentacijos klaidingumą įrodant” (I, p. 34-35).

     Matulaitis tuo tarpu grįžo į savo vyskupiją, t.y. į Kielcus, kur buvo lankęs seminariją ir, trumpai vikaravęs kaimo parapijoje, vyskupo paskirtas dėstyti bažnytinę teisę ir lotynų kalbą Kielcų seminarijoje. Čia, metus su viršum padirbęs, vėl susirgo ir vargais negalais išvyko Varšuvon gydytis. Atsigulęs į neturtingųjų ligoninę Prahoje, Varšuvos priemiestyje, neturėdamas pinigų brangesniam gydymui. Čia gal ir būtų miręs, jei ne Apvaizdos ranka, veikianti per sumanią Ceciliją Plateriūtę. Vėliau Būčys tą krizę taip aprašė: “Tada dr. Savickis

     Plateriūtei paminėjo gabų kunigą, rengiamą mirčiai priemiesčio ligoninėje. Plateriūtė jį iš ten išėmė, aprūpino vaistais, pamokėjo gydytojus ir išgelbėjo nuo mirties. Tas kunigas buvo J. Matulevičius” (AJM, p. 18). Kaip ir kada Būčys apie tai sužinojo, neaišku, bet jis čia įžiūrėjo daugiau negu laimingą sutapimą. Mat Plateriūtė buvo slapta vienuolė, privačios mergaičių mokyklos vedėja. Jai labai reikėjo gero, protingo kapeliono mergaitėms išaiškinti plintančias socializmo ir kitas naujas idėjas bei sroves. Atsigavęs Matulaitis pradėjo kapeliono ir tikybos dėstytojo pareigas. Anot Bučio, iš tų gimnazisčių išaugo daug rimtų, garbingų moterų, vėliau pasižymėjusių visuomeninėje veikloje.

     Vėliau persikėlęs į Varšuvą, Matulaitis įsijungė į plataus masto socialinį veikimą miesto darbininkijoje. Jis taip pat daug padėjo savo dvasios vadui kapucinui tėvui Honoratui Kozminskiui tvarkyti jo įkurtas slaptas vienuolijas. Dar be to, padėjo suorganizuoti ir vadovavo kunigų sąjungai. Šie nepaprastai intensyvios visuomeninės veiklos metai atnešė daug patirties socialiniuose dalykuose. Iš tos veiklos išsivystė keli visuomeninių kursų ciklai socialiniais klausimais, kuriuose Matulaičio paskaitos padarė didelį įspūdį. Būčys labai taikliai pastebėjo, kad “Praktikos pradas J. Matulevičiaus gyvenime buvo stipresnis už teorijos pradą. Gal dėl to jis neilgai profesoriavo, bet ir profesoriaudamas jis laisvu noru imdavosi tų darbų, kurie tiesioginiu būdu pakelia dvasią” (AJM, p. 21).

     1907 metų rudenį pakviestas dėstyti sociologiją Petrapilio Akademijoje, Matulaitis sutiko ir, ten nuvykęs, atrado savo draugą kun. Praną Būčį. Nors Matulaičio sociologijos paskaitos sukėlė nepaprastą susidomėjimą ne tik studentų, bet ir profesorių tarpe, jis neilgai jas tęsė. Netrukus perėmė dogmatinės teologijos katedrą, nes jo mintys ir siekiai jau buvo pasukę nauja kryptimi.

Marijonų vienuolijos atnaujintojai

     Kun. Jurgis Matulaitis jau buvo savyje subrandinęs mintį atnaujinti marijonus slaptos vienuolijos pagrindu. Nors darbininkijos skurdas ir tamsumas palietė jo širdį, bet dar labiau jis pamatė reikalą telkti pasišventusius žmones atnaujinti blėstantį tikėjimą jaunimo, liaudies ir inteligentijos gretose. Be abejo, jį sukrėtė ir 1905 m. Varšuvos visuomenę stipriai paveikusi revoliucinė banga. Kol Matulaitis darbavosi Varšuvoje, Būčys buvo šiek tiek įsitraukęs į politinę veiklą. 1904 m. jis drauge su kun. Jakštu-Dambrausku, kun. Mačiuliu-Maironiu, tuomet visiems trims profesoriaujant Petrapilio Akademijoje, paruošė lietuvių Krikščionių demokratų susivienijimo programą. 1905 m. pabaigoje Būčys dalyvavo didžiajame Seime Vilniuje ir padėjo suredaguoti rezoliucijas.

     Tuos įvykius aprašydamas, Būčys pabaigoje pažymi, kaip jis pasiryžo atsidėti ne politinei veiklai, o visai naujam projektui: “Mudu su Matulevičium 1907 m. ryžomės organizuoti, bet jau ne politikos partiją, o nykstančią marijonų vienuoliją” (Atsim. II, p. 221).

     Šiuo klausimu abu draugai tarėsi daug ir ilgai. Būčys prisipažįsta, kad nors jis Matulaičio planui visiškai pritarė, bet turėjo ir abejonių. Matulevičiui jis atsakęs taip: “Sumanymas marijonus atnaujinti yra ne tiktai kilnus, bet ir reikalingas dalykas, tačiau man yra daug kartų atsitikę, kad kitų sumanytus kilnius dalykus turėjau vykdyti kaip tik aš, nepaisydamas kaip brangiai man tai atsieis” (Atsim. I, p. 108). Matulaitis dėl to nesupyko. Mat jis žinojo, kad Bučiui rūpėjo jo sesers, likusios našlės su mažais vaikais, sunki medžiaginė padėtis. Matulaitis jam patarė seseriai atiduoti savo santaupas ir jis pats iš savo kišenės dar pridėjo pinigų našlei sušelpti, tuo nuramindamas draugo rūpestį.

     1908 metų vasaros atostogas Būčys su Matulaičiu praleido Marijampolės parapijos klebonijoje, tardamiesi su kun. Vincentu Senkum, paskutiniu likusiu marijonu. Senkus tada buvo 68 metų amžiaus, generolas be pavaldinių. Jis ir pats buvo bandęs per įtakingus asmenis apeliuoti į rusų valdžią ir į Tikybų departamentą, kad leistų į vienuoliją priimti kandidatus. Leidimo negavo. Padėtis atrodė visiškai beviltiška, kol štai pas jį atsirado du jauni profesoriai, siūlydamiesi patys tapti marijonais.

     Kun. Senkaus įgaliotas, Matulaitis 1909 metų vasarą nuvyko į Romą gauti reikiamus leidimus atnaujinti vienuoliją. Grįžęs į Varšuvą, susitiko Būčį. Rugpjūčio 27 d., Šv. Kryžiaus parapijos klebonijoje, privačioje vysk. Ruškevičiaus koplytėlėje, kun. Senkaus akivaizdoje Matulaitis padarė vienuolinius įžadus, o Būčys buvo priimtas į noviciatą. Tada, pasak Būčio, “Matulevičius po savo įžadų mane naujoką parsivežė į Petrapilį, į akademiją” (Atsim. II, p. 110). Tas “naujokas” tuo metu buvo 37 metų amžiaus, o jo vadovas — 38.

     Tą rudenį ir žiemą juodu profesoriavo, nors Matulaičiui buvo užkrautos ir Akademijos inspektoriaus pareigos, jis drauge tvarkė ir vienuolijos reikalus. Matulaitis ruošė naują konstituciją, kiekvieną punktą aptardamas su Būčių, kuris tuo metu atlikinėjo noviciato uždavinius. Su dideliu atsargumu jie pradėjo kalbinti kandidatus. Vienas iš pirmųjų buvo kun. Jonas Totoraitis; buvo ir kitų, bet neilgai teištvėrė.

     Tuo metu Matulaitis buvo pasižymėjęs pamokslininkas. Pats Būčys buvęs geras kalbėtojas, savo draugo talentą aukščiau vertino už savąjį: “J. Matulevičius turėjo stiprų balsą ir mėgdavo kalbėti didelėms minioms... Petrapilyje jis yra pasakęs gana daug puikių pamokslų prokatedroje ir Šv. Kotrinos bažnyčioje. Tame mieste būdavo per 50 parinktų kunigų. Jų tarpe ir garsių pamokslininkų... Vis dėlto J. Matulevičius buvo geresnis pamokslininkas už juos visus... J. Matulevičiaus balsas neturėjo nei šiurkštumo, nei ypatingo malonumo — buvo vidutinis, visai gražus” (AJM, p. 23).

1910metų vasarą Matulaitis su Būčių, Totoraičiu ir keliais kandidatais išsinuomojo grafo Platerio vilą netoli Daugpilio, ant Dauguvos upės kranto. Gavę leidimą įsiruošti koplyčią, jie sekmadieniais laikė Mišias kurorto ir apylinės gyventojams ir sakė jiems pamokslus. Šiokiadieniais gyveno vienuolinį, bendruomeninį gyvenimą, kuris Akademijoje nebuvo įmanomas. Būčys prisimena, kaip jie visi kasdien koplyčioje atlikdavo dvasines pratybas ir maldas, privalomas vienuoliams. Dvasinį skaitymą atlikdavo lauke, gryname ore. Vienas skaitydavo, kiti klausydavo, o paskui visi pasidalindavo mintimis (žr. Atsim. II, p. 111).

1911metų balandžio mėnesį mirė kun. Vincentas Senkus. Todėl vasarą, liepos 27 d., visi trys atnaujintos vienuolijos nariai — Būčys, Totoraitis ir Matulaitis — susirinko Gelgaudiškio bažnyčios zakristijoje pirmai vienuolijos kapitulai. Jos tikslas: išrinkti naują vyr. vadą. Išrinktas kun. Jurgis Matulaitis, kuris vienuolijai vadovavo iki savo mirties 1927 metais. Pomirtiniame straipsnyje apie Matulaitį Būčys sako: “Marijonų vienuolija buvo mylimiausias J. Matulevičiaus gyvenimo kūrinys, kuriame jis matė savo gyvenimo uždavinį ir to gyvenimo vertę” (AJM, p. 32).

     Petrapilio Akademijoje toliau organizuoti marijonus ir vesti noviciatą pasirodė negalima. Kliudė ne vien studentų ir profesorių smalsumas, bet drauge ir nauja religinio persekiojimo banga. Matulaitis nusprendė kelti noviciatą į Šveicarijos Friburgą. 1911 metų vasarą jis taip ir padarė, atsisakęs nuo visų pareigų Petrapilio Akademijoje. Daug kam atrodė labai keista, kad jis pasitraukė nuo daug žadančios inspektoriaus pozicijos, iš kurios būtų paskirtas rektoriumi ir ilgainiui — vyskupu. Matulaitis buvo pasukęs tokia kryptim, kuria daugelis stebėjosi. Netrūko ir kritikos. Anot Bučio, jų draugai kunigai tam bandymui pranašavo “visišką nepasisekimą”. Kai kuriems ypač nepatiko, kad į atnaujintą marijonų vienuoliją Matulaitis priima ne tik lietuvius, bet ir lenkus. Į tai Matulaitis atsakydavo, kad vienuolija turi būti katalikiška, pirmoje eilėje tarnauti Dievui ir Bažnyčiai, o paskui ir paskiroms tautoms. Būčys teigia, jog: “Marijonai yra konkretus J. Matulevičiaus bandymas suderinti patriotizmą su katalikybės tarptautiškumu” (AJM, p. 32).

     Matulaičiui išsikėlus į Šveicarijos Friburgą ir ten įkūrus marijonų naujokyną buvusiam Canisianum’o bendrabutyje, Būčys liko profesoriauti Petrapilio Akademijoje. Jiedu susirašinėdavo, per atostogas Būčys nuvažiuodavo į Friburgą. Matulaitis jam butą nusamdydavo atskirai, kad jo ryšys su marijonais nebūtų toks aiškus. Reikėjo saugotis rusų šnipų, kurie slaptomis vienuolijomis labai domėjosi.

Būčys taip pasakoja apie marijonų gyvenimq:

     Friburge buvo vargingas gyvenimas. Canisianum’ o savininkės, labai taupydamos kurą, patalpą mažai apšildė. Matulevičiaus liga dėl šalčio vėl pasunkėjo. Nepaisant kantrybės, jam teko daug kentėti. Bet pirmieji metai pasibaigė laimingai. Aš, bebūdamas Petrapilyje, ėjau pareigas, kaip paprastai. Maždaug kas mėnesį rašydavau savo veiklos apyskaitą... Atliekamus iš savo algos ir išlaidų pinigus pasiųsdavau Matulevičiui (Atsim. II, p. 116).

     1912 m. vasarą atvykęs, Matulaičio prašomas, Būčys jauniems marijonams sustatė aštuonių dienų rekolekcijų kursą. Mėnesį pabuvęs Friburge, nuvyko į Kauno kunigų seminariją vesti dvi serijas rekolekcijų žemaičių vyskupijos kunigams. Tai darydamas, Būčys ėjo Matulaičio pramintu taku. 1911 metų vasarą žemaičių vyskupas Kasparas Cirtautas buvo pakvietęs kun. Jurgį Matulaitį vesti rekolekcijas jo kunigams. Matulaitis jas vedė lietuviškai, ir tai buvo pirmos rekolekcijos lietuvių kalba žemaičių vyskupijoje. Būčys sako, kad jos taip gerai pasisekusios, kad ir kunigai, ir pats vyskupas buvo patenkinti ir nuo to laiko jau visad metinės rekolekcijos žemaičių vyskupijos kunigams buvo vedamos lietuviškai.

     Kai vyskupas Antanas Karosas suruošė savo vyskupijos kunigams rekolekcijas Marijampolėje 1914 metų vasarą, ir jis pasikvietė jau pagarsėjusį vedėją kun. Jurgį Matulaitį. Ir čia Matulaitis visas konferencijas davė lietuviškai, tuo vėl pralauždamas ledus. Anksčiau tokios rekolekcijos būdavo tik lenkų kalba.

     Būčys pabrėžia, kad Matulaitis rekolekcijų vedimą laikė ypatingai svarbiu kunigų ir vienuolių uždaviniu. Gavęs kvietimą kur nors rekolekcijas vesti, kunigas turi tuojau visus kitus darbus palikti ir važiuoti. Būčys rašo:

     Man neteko patirti, kaip vyskupas J. Matulevičius organizavo kunigų rekolekcijas Vilniaus vyskupijoje ir ką jisai padarė, kad misijų įprotis atgimtų mūsų šalyje. Aš tiktai žinau, kad marijonų atnaujintojas iš visos savo kongregacijos kunigų, kuriems senatvė netrukdo laikyti misijas, reikalaudavo, kad jie turėtų išsidirbę kiekvienas savo rekolekcijų ir misijų ciklus (AJM, p. 22).

     Petrapilyje Būčys dirbo daug. Šalia profesoriavimo jis daug rašė lietuviškai spaudai, padėjo įvairioms labdaros įstaigoms, sakė pamokslus, skaitė paskaitas. Matulaitis iš Friburgo jam rašydavo draugiškus, nuoširdžius laiškus, ypač rūpindamasis jo sveikata. Pats neturėdamas laiko pasigydyti ir sustiprėti, savo draugui rašė:

     Tavo sveikata man labai rūpi... Mano sveikata, kaip žinai, taip pat suklerus; šiaip taip laikausi, bet retkarčiais vis nors šiek tiek pajuntu, kad aš liguistas. O mūsų visų sveikata dabar labai reikalinga. Taigi protingai vartokime tą Dievo dovaną; viskas yra Apvaizdos rankose, ir Dievas gali be mūsų visų apsieiti, bet turime rūpintis gyventi pagal Dievo Apvaizdos taisykles... Taigi ir Tu, Brolau, žiūrėk, kad neužsivežtum ir nekristum, nes tu esi labai, labai reikalingas. Didelė mane ima baimė, kaip tu tesėsi, taip dirbdamas. Kažin kodėl aš labai Tavęs išsilgstu paskutiniu laiku ir dažnai apie Tave galvoju. Visuomet Tu man, Brolau, buvai brangus, bet dabar dar man radaisi brangesnis ir reikalingesnis ir artimesnis mano širdžiai (1913.IV.22).

     Savo laiškais Matulaitis dažnai ramindavo savo draugą, linkusį dėl visokių pasitaikančių nemalonumų ir užmetimų susikrimsti. Su dideliu švelnumu ir užuojauta, bet drauge rodydamas nuostabią dvasios pusiausvyrą, jis guodžia savo bičiulį:

     Man rodos, kad gal per jautrus esi kai kuriems mažmožiams; per greit užpyksti ir įsižeidi. Aš tai stengiuos tokius mažmožius nutylėti, net nė neparodau, kad juos jaučiu; patyriau, kad tai geriausias būdas su žmonėmis; dažnai jie patys atsipeikėję nori paklaidas atitaisyti ir dar paskui švelnesni, mandagesni esti ... Nuo kryžių ir kryželių žmogus negali pabėgti, visur jų randasi... (1913.11.11).

(b.d.)

■ Vatikano valstybės sekretorius kard. Angelo Sodano jau rugpjūčio 29 d. pasiuntė raštus Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kad Apaštalų Sostas yra pasiruošęs pasikeisti diplomatiniais atstovais su tomis valstybėmis, joms jau užbaigiant ilgai trukusią aneksiją. Vatikanas džiaugiasi, galėdamas atkurti prievarta nutrauktus ryšius.