Spausdinti

 (Prisikėlimo parapijos Toronte krikšto programa)

Vincas Kolyčius

     Daugeliui katalikų sakramentai yra tik ritualas, tradicija, neturinti gilesnės reikšmės. Mažai kas supranta tikrą sakramentų reikšmę ir prasmę.

     Prieš ketverius metus Toronto Prisikėlimo parapijos klebonui Augustinui Simanavičiui, OFM, kilo mintis, kad reikia bandyti išaiškinti parapijiečiams sakramentų reikšmę. Parapijoje buvo suorganizuotas 10 savaičių seminaras. Seminaro tema: “Sakramentas—susitikimas su Jėzumi”. Kiekvienas sakramentas buvo nagrinėjamas iš trijų perspektyvų:

     1.    Sakramento šaknys Šv. Rašte.

     2.    Istorinis to sakramento išsivystymas.

     3.    To sakramento reikšmė mano dvasiniame gyvenime.

     Čia noriu pasidalinti keliomis mintimis apie krikšto sakramento programą, kuri jau ketveri metai vykdoma mūsų parapijoje. Bandysiu atpasakoti gana “protokoliškai” viską iš eilės.

     Tėvai, norėdami kūdikį krikštyti, susitaria su klebonu dėl krikšto datos. Klebonas juos painformuoja apie pasiruošimo programą ir pasako, kad į namus ateis jo įgaliotas asmuo supažindinti su krikšto reikšme. Tada tas asmuo, kuris yra paskirtas, susisiekia su tėvais ir susitaria dėl atvykimo datos, kada jiems patogiausia ir kada abu tėvai gali būti kartu. Kai kada dalyvauja ir krikšto tėvai, tačiau ne visada.

     Po trumpo pasikalbėjimo atvykus pas tėvus, pirmas klausimas dažniausiai būna: “Kodėl jūs norite ši kūdikį krikštyti?” Beveik visada tėvai vienas į kitą pasižiūri ir galvoja, kaip čia atsakyti. Atsakymai būna gana įvairūs ir charakteringi, dažnai apibūdinantys tėvų religinį — dvasinį stovį: “Mes patys esame pakrikštyti”; “Tai yra tradicija”; “Mūsų tėvai ir seneliai mus verčia, kad reikia kūdikį krikštyti”; “Norime, kad mūsų kūdikis būtų krikščionis” ir panašiai. Gana dažnai tėvų atsakymas būna tolimesnio pasikalbėjimo pagrindas.

     Paskui 15 minučių stebime video juostelę “Your baby’s baptism” (Ligouri Publication, Ligouri, Mo 63057). Čia reikia pastebėti, kad maždaug 90% visų tų šeimų yra mišrios, tad reikia kalbėtis angliškai. Šita video juostelė yra gana gerai paruošta, išaiškinanti krikšto apeigas, simbolius: vandenį, aliejų, žvakę, krikšto drabužėlį ir kt. Kartu yra trumpas tėvų pasidalinimas. Tos juostelės kūrėjas (producer) yra kun. Garry Žiūraitis, redemptoristas vienuolis.

     Pažiūrėjus juostelės, būna ilgesnis pokalbis su tėvais apie krikštą ir jo reikšmę, taip pat apie tėvų vaidmenį ir atsakomybę. Užakcentuojami trys pagrindiniai dalykai, kas atsitinka krikšto metu:

     1.    Panaikinama gimtoji nuodėmė.

     2.    Kūdikis būna pakrikštytas Jėzaus mirtyje ir prisikėlime” (Rom 6, 3-4).

     3.    Kūdikis gauna Šv. Dvasios dovaną.

Kas ta gimtoji nuodėmė?

     Reikia stebėtis, kokie įvairūs būna atsakymai, o daugelis visiškai nežino. Pradedama kalbėti apie pirmųjų tėvų — Adomo ir Ievos pasipriešinimą Dievui, nepaklusnumą ir atsiskyrimą nuo Dievo. Nuodėmė yra atsiskyrimas nuo Dievo, tą nuodėmę paveldėjome visi ir gimstame su ja. Dažnai tas aiškinimas užtrunka ilgiau.

     Ką reiškia "esame pakrikštyti Jėzaus mirtyje ir prisikėlime'?

     Šita frazė yra sunkiau suprantama, tad čia praleidžiama daugiau laiko. Aiškinamės, kad pirmiesiems tėvams nusidėjus, Dievas nenustojo žmogaus mylėti. Jis norėjo, kad žmogus vėl sugrįžtų pas jį. Jis kalbėjo per pranašus, globojo savo tautą ir pagaliau atsiuntė savo Sūnų Jėzų, kad jis savo mirtimi ir prisikėlimu vėl mus sutaikintų su Tėvu.

     Pradedame kalbėti apie pirmųjų krikščionių krikštą ir krikšto sakramento išsivystymą. Pirmaisiais krikščionybės amžiais (net 400 metų) daugiausia būdavo krikštijami tik suaugę, nors būdavo krikštijami ir kūdikiai, bet daug rečiau. Suaugusieji po ilgesnio pasiruošimo apsispręsdavo, kad jie nori tapti krikščionimis, sekti Jėzų, gyventi pagal jo mokslą ir pareikšdavo norą apsikrikštyti. Visiškas pasinėrimas vandenyje krikšto metu simbolizavo “būti pakrikštytam Jėzaus mirtyje”. Kitaip sakant, mūsų senasis “Aš” miršta. Išlipa iš vandens — “prisikelia naujam gyvenimui”. Jau ir tada suaugusieji gaudavo baltą drabužį, kuris reiškė, ir dabar tebereiškia, kad pakrikštytasis tampa “nauju kūriniu Kristuje”.

     Pereiname prie kūdikių krikšto. Žinome, kad kūdikis negali padaryti pasiryžimo, jog nori būti pakrikštytas. Tad kas tą sprendimą padaro? Aišku, būna atsakymas: “Mes, tėvai”. Tada yra proga pereiti prie tėvų tikėjimo ir atsakomybės. Jeigu tėvai netiki, o tik nori nunešti kūdikį bažnyčion, nes tai “tradicija”, tai ką tokiu atveju krikštas reiškia? Čia būna proga evangelizacijai, ir dažniausiai tėvų reakcija būna gana teigiama. Beveik visada iškyla klausimai apie Jėzų, nes “mes tikime Dievą, kodėl Jėzus?” Aišku, pasikalbėjimo ilgumas priklauso nuo tėvų rodomo dėmesio.

     Dar trumpai peržvelgiame krikšto simbolius: vandenį, žvakę, du patepimus aliejumi: kūdikio krūtinę ir viršugalvį, kada kūdikis gauna Šv. Dvasios dovaną.

Kas ta Šv. Dvasia?

     Ilgiau sustojame prie Šv. Dvasios dovanos ir jos reikšmės gyvenime. Mes visi, kurie esame pakrikštyti, turime tą dovaną, bet dažnai nežinome, ir ji mums yra nereikšminga. Trumpai pereiname prie Sutvirtinimo sakramento, kuris yra krikšto pratęsimas, kad mes sąmoningai prašome Šv. Dvasios išsiliejimo ir veikimo. Toliau kalbama apie tėvų atsakomybę, formuojant vaikų dvasinį gyvenimą. Daugelis tėvų pareiškia, kad jie yra pasiryžę siųsti vaikus į katalikišką mokyklą. Čia yra proga pabrėžti, kad pirmoji mokykla yra namai, o pirmieji ir geriausi mokytojai turėtų būti tėvai. Čia dažnai kūdikio tėvai pažiūri vienas į kitą ir matyti, kad jų pačių religinis—dvasinis gyvenimas nėra stiprus.

     Paprastai visada klausiame, ar jie turi Šv. Raštą. Daug kas turi, bet niekada nėra skaitę, kiti neturi arba nežino, kur yra. (“Gavau, kai baigiau gimnaziją”). Jiems paliekamas Šv. Raštas, trumpai paaiškinant jo svarbą ir patariant, kaip juo naudotis, kaip skaityti. Paaiškinamas lengvas, jau suorganizuotas, skaitymo būdas pagal “The World Among Us” mėnesinį žurnalą, kuriame kiekvienai dienai yra nurodytas kuris nors Šv. Rašto skaitinys (iš tos dienos Mišių), ir toliau būna trumpas paaiškinimas. Tėvams visada paliekame vieną ar du numerius, o paskui jie patys užsisako.

     Pabaigoje dar paminime maldos reikšmę. Tėvai paskatinami melstis už kūdikį, uždedant ranką kiekvieną vakarą, ypač kūdikiui sergant. Tėvas, kuris šeimoje yra kaip kunigas, paraginamas palaiminti kūdikį kryžiaus ženklu kaktoje prieš išeinant į darbą.

     Tai tik trumpas pasidalinimas, kas darosi lankant šeimas. Iškyla įvairių klausimų. Kiekviena šeima yra kitokia, tačiau čia suminėti klausimai visada yra paliečiami. Toks vizitas užtrunka maždaug nuo pusantros iki dviejų valandų.

     Reikia pabrėžti vieną dalyką, kad tai yra tikras misijų laukas ir ypatingai gera proga ne tik krikšto sakramento išaiškinimui, bet ir evangelizacijai. Kai šeimoje gimsta kūdikis, tėvų horizontas išsiplečia, jie būna labai atviri, tad geresnės progos kalbėti apie dvasinius dalykus vargu ar surasime.

     Per paskutinius ketverius metus buvo aplankyta apie 120 šeimų (Mūsų parapijoje kasmet būna 30 - 35 krikštai). Lankant tas šeimas, visur galėjai jausti tam tikrą dvasinį alkį ir troškulį. Žmonės ieško. Tik reikia, kad kas nors duotų. Tarp kitko, buvo tik viena šeima per tą laiką, kuri atsisakė priimti ir nenorėjo jokių instrukcijų (klebonas vis tiek kūdikį pakrikštijo).

     Ateityje galvojama suruošti pratęsimo programą, kuri dar labiau padėtų jaunų šeimų dvasiniam gyvenimui ir vaikų auklėjimui.