("Ein Jesus — Leben",I. Wien 1948, Mayer & Co.)
WILHELM SCHMIDT
Iki šiol mes sekėme Jėzaus žingsnius po žingsnio jo gyvenimo kelyje, stebėdami jo žodžius ir darbus. Jo charakterio grožis išryškėjo prieš mūsų akis. Tačiau atsimename nemaža atsitikimų ir pasisakymų, kurių tik nedidelė dalis supuola su jo žygiu į Jeruzalę. Didžioji jų dalis neturi ryšio su kokiu nors vienu jo gyvenimo laikotarpiu. Jie yra suprantami ir be to sąryšio. Tačiau jie yra naudingi Jėzaus charakterio papildymui, išplėtimui ir pagilinimui.
Vysk. Sigitas Tamkevičius, SJ J. Tamulaičio nuotr.
Mes juos išgyvename kartu su septyniasdešimt dviem mokiniais, kuriuos Jėzus pririnko prie dvylikos apaštalų. Du apaštalai, Petras ir Matas, surinko juos, norėdami sudaryti pilnesnį Jėzaus gyvenimo vaizdą. Petrui tai padaryti pagelbėjo vienas iš septyniasdešimt dviejų mokinių, būtent Morkus. Kitas iš tų naujai pririnktų mokinių — Lukas ypač rūpestingai ir plačiai tai surinko ir apžvelgė. Šie du seni Jėzaus gyvenimo aprašymai papildo tai, ką Petras pats yra matęs ir girdėjęs. Jungdamiesi prie jo, mes dabar prisimename tuos visus Jėzaus žodžius ir veiksmus kartu su kitais mokiniais ir apaštalais, lydėdami jį į Jeruzalę.
Šioje kelionėje mes, žinoma, esame apsupti šio skyriaus Jėzaus atmosferos. Dvi pagrindinės idėjos ypatingu būdų veikė Jėzaus galvoseną tomis dienomis. Viena iš jų buvo stipriai pabrėžta nuo pat pradžios: ne valdyti, o nusižeminus tarnauti — uolus darbas Viešpaties vynuogyne ir veiksminga artimo meilė. Visa tai Jėzus savo mokymu, palyginimais ir pavyzdžiu įsakmiai pabrėžė.
Jėzus pas Mortą ir Mariją Betanijoje
Tuoj po to Jėzus pateikė perspėjimų, kurie tada atrodė keisti ir nauji. Atrodė, lyg jis būtų savo pirmojo tikslo atsisakęs ar norėjęs jį sušvelninti. Dėl to pradžioje jie turėjo veikti be aiškaus supratimo. Tačiau iš tikrųjų tai, ką Jėzus čia pateikia, yra didinga ir revoliuciškai nauja. Tai būtų galima vadinti žmogaus dvasios atidengimu. Iš tikrųjų ką čia Jėzus perspėjimo forma išreiškė, yra tai, kad kiekvieno žmogaus siela turi savitą gyvenimą, savitus reikalavimus ir kad jie nepraeina ir neturi praeiti, kai žmogus atsideda išorinei veiklai. Nepaisant to, kaip geri ir reikalingi tie išoriniai darbai būtų, siela turi turėti laiko ir laisvės pasirūpinti savo vidiniu gyvenimu. Kai to nėra, siela nudžiūsta, suvargsta, ir žmogaus išorinė veikla nustoja polėkio aukštesniems dalykams.
Šį mokslą Jėzus išreiškė trumpai, nors mielai, bet ir įsakmiai vienu įvykiu, atsitikusiu kada nors toje kelionėje Judėjoje, Betanijos vietovėje. Tai yra vieta netoli Jeruzalės, rytiniame Alyvų kalno šlaite. Ten jį priėmė į savo namus viena moteris, vardu Morta. Ji turėjo seserį Mariją. Iš to draugiškumo, kaip
Jėzus bendravo su abiem seserimis, aiškėjo, kad jų svetingumu Jėzus naudojosi ne primą kartą. Aiškėjo, kad savo žygyje į Jeruzalę jis buvo pakviestas čia užsukti. Marija ir Morta tai yra dvi iš tų moterų, Jėzaus mokinių, kurių jis buvo laimėjęs ir Judėjoje, ir Jeruzalėje.
Jėzaus bendravimas su šiomis moterimis jau buvo iš anksčiau. Norint gerai suprasti šio įvykio jautrumą, reikia tai prisiminti. Marija, Mortos sesuo, jau mums yra žinoma. Ji yra ta turtinga moteris, kuri buvo atsidėjusi aistringam gyvenimui ir buvo Jėzaus atversta. Ji, įsiveržusi į vieno fariziejaus namus, buvo už tai Jėzui pareiškusi padėką. Iš savo turtingos šeimos nuosavybės Magdaloje, prie Genezareto ežero, ji buvo persikėlusi pas seserį Mortą, norėdama gyventi nuošaly. Nors Marija čia atrodo rami, tačiau galima atpažinti, kad po šia sunkiai iškovota rimtimi snūduriuoja audringa siela, kuri gali vėl gaivališkai išsiveržti. Žinoma, ne vien bloga, bet ir gera kryptimi, į kurią ji jau yra įpratusi.
Tai yra labai graži idilija, kurios nuotaikoje šis įvykis išsivysto. Tyla ir paprastumas giliau veikia po buvusios didelės viešumos. Ten Jėzus reiškėsi kaip didingas ir majestotiškas vadas septyniasdešimt dviejų mokinių tarpe. Čia jis yra vienas su dviem seserimis. Iš išorės situacija yra neįspūdinga ir beveik nereikšminga. Visi čia yra apsupti naminės aplinkos, kurioje siela išgyvena brangią rimtį. Jėzus čia gali ramiai pailsėti po nuolatinės kelionės ilgų savaičių.
Bet toji rimtis šiuose namuose nėra abiejų seserų dalis. Ji yra išsprogdinama ne Marijos, kuriai yra būdinga audringas pasireiškimas, bet Mortos. Ji yra ta veiklioji, visada užsiėmusi. Tuo užsiėmimu ji taip pasitenkinusi, kad ramumo ir pasitenkinimo kitame asmenyje ne tik nesupranta, bet tiesiog neperneša. Ji ir šiandien yra primygtinai susirūpinusi tą žymų svečią kuo geriausiai pavaišinti. Žinoma, ji tai daro iš meilės ir pagarbos Jėzui, bet jai rūpi ir “namų garbė”. Galbūt jai šiek tiek rūpi pasirodyti ir prieš savo nepraktišką seserį savo šeimininkės sugebėjimais. Morta nori būti paprasta namų šeimininkė ir ponia.
Kai ji šen ir ten bėginėja, beveik skrajoja, tiek daug darbo atlieka ir niekada negali jo užbaigti, tai ją erzina ir nervina, kad jos sesuo ramiai sėdi prie Viešpaties kojų, giliai paskendusi į jo žodžius ir jai nė trupučio nepagelbsti. Pagaliau savo nepasitenkinimo ji negali sulaikyti ir, atsistojusi prieš Jėzų ir seserį Mariją, stipriai išreiškia tą savo nepasitenkinimą. Jos sesers elgesys — nieko nedarymas jai atrodo visiškai nesuprantamas. Jos pareiškimas buvo toks stiprus, kad priekaišto paliestas pasijuto ir pats Jėzus. Juk ji jam pasakė: “Tau visai nerūpi, kad mano sesuo mane vieną yra palikusi. Pasakyk jai, kad man pagelbėtų”. Ar čia, nors nesąmoningai, nepasirodo šiek tiek fariziejiškos neapykantos. Mat Jėzus tiek dėmesio skiria jos seseriai, kuri iš tikrųjų šeimai garbės nesudarė, o jos darbui ir pastangoms neskiria jokio dėmesio.
Visai priešingai, negu audringas Mortos pareiškimas, Jėzaus atsakymas yra ramus ir šaltas. Jis du kartus pakartoja jos vardą: “Morta, Morta” ir tuo būdu ją nuramina. “Tu rūpiniesi daugeliu dalykų, tačiau tik vienas yra tikrai reikalingas. Marija pasirinko geresniąją dalį, kuri iš jos nebus atimta” (Lk 10, 38-42).
Pirmuoju sakiniu “Tu rūpiniesi daugeliu dalykų” Jėzus tiksliai parinktu būdu pareiškia jai užtarnautą pripažinimą ir užuojautą. Tačiau jis išreiškia ir ne mažiau užtarnautą švelnų pabarimą: “Tu jaudiniesi ir rūpiniesi daug ir per daug tuo, kas nėra tau naudinga ir reikalinga, nors tai darai iš meilės man. Tačiau tu visai nepagalvoji apie save ir esi neteisinga savo sesers atžvilgiu, o taip pat tai yra pagarbos trūkumas ir mano atžvilgiu. Tik vienas dalykas yra reikalingas, ir to tau reikia.
“Tik vienas dalykas yra būtinas ir tau reikalingas”. Kokie tai mįslingi žodžiai! O tai yra tie patys žodžiai, kuriuos mes girdėjome prie Jokūbo šulinio; jie buvo pasakyti samarietei. “Jei tu žinotum, kas yra tas, kuris su tavimi kalba, tu jo prašytum, ir jis tau būtų davęs gyvojo vandens”. Žinoma, po sunkios ir varginančios kelionės pavaišinti Jėzų buvo geras dalykas. Ir už tai jis bus tikrai dėkingas. Bet tas atgaivinimas jam nebuvo būtinas. Tam reikalui nebūtinai reikėjo gerosios Mortos. Greičiau didelę malonę jis jai suteikė, kad ji galėjo jį pavaišinti. Ir jeigu dabar ką nors jis iš jos priėmė, tai daug daugiau niekieno nepakeičiamo ir didingo jis jai suteikė. Marija tai buvo supratusi, tad sėdėjo prie jo kojų, kad būtų jo viešnia, kad jos siela būtų jo stiprinama. Ir nei dabar, nei kada nors tai nebus nuo jos atimta. Apie tai Morta nebuvo pagalvojusi. Ji rūpinosi daugeliu kitų nebūtinai reikalingų dalykų. Dėl to jis jai suteikė jautrų, mielą, įspūdingą patarimą, ramiu perspėjimu atsakydamas į jos veržlų klausimą.
Jėzaus mokslas apie maldos būtinumq ir nusižeminimą
Žmogus neturi paskęsti vien išoriniuose darbuose, nors jie būtų daromi geriausiais tikslais ir dėl to nuopelningi. Jis turi rūpintis savo vidiniu gyvenimu ir savo sielą globoti ramumu bei susitelkimu. Tai Jėzus mokė ir savo paties pavyzdžiu. Jis po darbo dienų atsitraukdavo vienišumon, kad nurimtų, maldoje pasilikdamas su Tėvu, ir įgautų naujų jėgų. To jis neapleido ir šioje savo kelionėje.
Betarpiškai po apsilankymo pas seseris Mariją ir Mortą Jėzus nuėjo kažkur melstis. Besimeldžiančio mokytojo vaizdas vienam jo mokiniui padarė didelį įspūdį ir pažadino jam maldos norą. Besimeldžiančiam Jėzui jis nedrįso kliudyti, bet kai Jėzus buvo užbaigęs melstis, jis paprašė: “Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas savo mokinius buvo išmokęs” (Lk 11,1). Galbūt jis pats anksčiau buvo Jono mokinys, nes iš jo sužinome, kad jis savo didžiojo mokytojo buvo maldos išmokytas. Kiekvienu atveju, tai buvo vienas iš septyniasdešimt dviejų, naujai Jėzaus išrinktų mokinių. Juk ankstesnieji Jėzaus mokiniai ir apaštalai, kaip jau žinome, buvo Jėzaus išsamiai apie maldą pamokyti, ypač pamoksle nuo kalno.
Atsakymas, kurį Jėzus davė į šį prašymą, buvo ne kas kita, kaip ankstesnių pamokymų pakartojimas.
Vertė V. Bagdanavičius, MIC