Spausdinti

CHIARA LUBICH

     “Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą” (Žyd 4, 13).

     Tie žodžiai, paimti iš laiško žydams, kontekste padeda suprasti jų prasmę. Autorius paaiškina, kaip Dievas nubaudė daug žydų mirtimi dykumoje, jiems bėgant iš Egipto, kai jie neklausė jo žodžio ir užtai negalėjo įeiti į pažadėtąją žemę.

     Tokia bausmė gali ištikti ir mus, net sunkesnė, jei negyvensime pagal Kristaus žodžius. Tada vieną dieną ir mes neįeisime į amžinąją buveinę, kurią pažadėtoji žemė vaizdavo.

     Visai aišku, jog čia svarstome žodį, kurį Dievas mums skelbė pirmiausia per pranašus, o paskui per savo sūnų Jėzų Kristų. Savaime suprantama, kad tas žodis, kuris tuo būdu mus lydėjo istorijos bėgyje, yra didžiausia jo dovana, kurią kada nors mums yra davęs. Iš tikrųjų tas žodis rodo Dievo išmintį ir meilę, jo nuostabų planą, kurį jis turi kiekvienam mūsų, kad būtumėm jo šeimos vaikai ir turėtumėm su juo amžinąjį gyvenimą. Jis rodo mums ne tik kelią į tą gyvenimą, bet duoda ir jėgų jį pasiekti. Dar daugiau, jei mes jo klausome, jis priima mus kaip savo sūnus ir dukteris, duodamas mums savo meilę ir išmintį.

     Ta nuostabioji dovana uždeda mums ir didelę atsakomybę. O ji reikalauja iš mūsų atsidavimo: Dievas duoda mums savo žodį, kad darytumėm jį vaisingu. Jis nori matyti tuos vaisius mūsų pačių gyvenime, kad savo veikla neštumėm pasauliui tą atnaujinimą, kurį jo žodis daro.

     Tad visai logiška, jei to nedarysime, žodis pats bus mūsų teisėjas. Tada, ypatingai paskutinę dieną, Žodis parodys nepaneigiamai mūsų pasirinktų klaidų kvailybes. Tada niekas, o niekas negalės mūsų apsaugoti nuo to žodžio įžvelgiančios šviesos — jokie pasiteisinimai, jokie pretekstai — ir mes būsime atskirti nuo jo amžinai.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Mylėdami Dievo žodį, siekdami geresnio jo supratimo ir, svarbiausia, vis su didesniu uolumu jį vykdydami. Tada jis bus mūsų dvasinio gyvenimo ypatingas maistas, mūsų vidinis mokytojas, sąžinės vadovas, nurodantis mūsų veiklą, vadovaudamas mūsų apsisprendimams. Tuo būdu jis padarys mus šviesos vaikais, kokių Viešpats ir nori kad būtumėm, kai vieną dieną prieš jį pasirodysime.

     Užtai vykdykime čia mąstomus žodžius, atsimindami dar ir tai, kad gyvename pasaulyje, kuris yra nutolęs nuo tiesos moralės reikaluose. Žmonių sąžinė yra aptemdyta, pasimetusi. Viskas yra paveikta relativizmo, neaiškumo. O visa tai gali veikti ir mus. Bet vykdydami Dievo žodį, mes būsime ne tik apsiginklavę prieš tą rimtą pavojų, bet, pagal Jėzaus žodžius (Mt 5, 15 — 16), mes būsime šviesos žiburiai, kurie padės daugeliui pamatyti savo nuklydimus ir pradėti eiti teisingu keliu.

     Tad praktiškai kalbant, šiuo metu dažnai pasitikrinkime kuriuo nors Jėzaus sakiniu, kuris yra ypatingai reikšmingas mūsų gyvenime. O čia mąstomi žodžiai tegul kontroliuoja mūsų veiksmus, ir mūsų veiksmai tegul juos atspindi.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius

■ Vilniaus senamiestyje vysk. Juozas Tunaitis rug-pj. 25 d. atšventino Visų Šventųjų bažnyčią kurią okupancinė komunistų valdžia buvo atėmusi 1948 metais. Toje Šventovėje, dabar jau grąžintoje, 1975 m. buvo įkurtas dailės muziejaus ir liaudies meno skyrius, turėjęs ir daug Lietuvos meistrų sukurtų Jėzaus, Dievo Motinos Marijos ir šventųjų medinių skulptūrėlių, taipgi liaudies meno audinių.