("Laiškų lietuviams' konkurse V premiją laimėjęs rašinys)
GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ
Sakoma, kad gyvenime du dalykai yra garantuoti: mirtis ir mokesčiai. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam teks anksčiau ar vėliau ko nors liūdėti, tikrai nuostabu, kiek ši sritis yra apleista pasiruošimo atžvilgiu. Ruošiamės profesijai, kasdieniniam gyvenimui, tačiau nenorime pagalvoti, kad vieną dieną neteksime artimo asmens.
Nors liūdesio sąvoka dažniausiai siejama su mirtimi, tačiau liūdesys yra natūrali reakcija į praradimą, t.y. į didelį pasikeitimą kasdieninio gyvenimo ritme. Tai gali atsitikti pakeičiant gyvenvietę ir prarandant savo kaimynus, draugus, bendradarbius. Galima pajusti liūdesį pametus brangų daiktą. Galima patirti šį jausmą po ištuokos, išėjus į pensiją. Šie visi įvykiai verčia prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimų sąlygų. Didžiausias praradimas - nes jis yra neatšaukiamas ir nepakeičiamas - yra artimo žmogaus mirtis. Spėju, kad kiekvienas esame dalyvavę laidotuvėse, tačiau kiek mokėjome mirusiojo artimus suraminti, jų neužgauti? O užgauti pasitaiko, kadangi retas asmuo moka ką tinkamai pasakyti, nes daugumas buvo užgauti įvairiais mitais apie mirtį. Dažnai vengiama net žodžio “mirtis” ištarti. Sakoma “iškeliavo amžinybėn”, “Dievas pasiėmė”, “užmigo amžinu miegu”... Bandant suraminti, vartojami išsireiškimai “žinau, ką išgyveni”, “dėkok Dievui, kad tiek ilgai jį ar ją turėjai”, “truks laiko, bet atsigausi”, “gerus Dievas anksti pasiima” ... Tokie pasakymai ne tik liūdinčiųjų nesuramina, bet dar suteikia Dievui “blogą vardą”, ypač vaikų tarpe. Jiems sunkiau suprasti, kodėl Dievas pasiėmė jų senelę ar tėvą. Taip pat išgirdę, kad gerieji anksti miršta, stengiasi būti blogi, kad ilgiau gyventų, bijo užmigti, kad miegodami nenumirtų.
Geriausia pareikšti užuojautą trumpai, paklausti, kuo gali padėti. Jei tinkamos sąlygos, galima užklausti, kas atsitiko, kaip jaučiasi, viską išklausyti, nebandant pakeisti temos. Jokiu būdu nepatarinėti, nežiūrint kiek artimai liūdinčiuosius pažįsti.
Nuo mažens išmokome, kaip ką nors įsigyti, o ne kaip prarasti. Stengiamės gerai mokytis, gauti tėvų pagyrimą, tinkamai rengtis, gauti draugų pritarimą. Šis procesas tęsiasi ir per subrendimo, ir suaugusiojo metus. Tad praradimo ir tuo pačiu liūdesio jausmas suteikia lyg ir nenormalią savijautą. Kadangi retas tepajėgia taip savarankiškai išgyventi, jaučiasi bejėgis, ieško kitų paramos. Tačiau nuo mažens skiepijami mitai trukdo susipažinti su praradimo jausmu. John James rašo: “Kai buvau penkerių metų, nudvėsė mano geriausias draugas - šuo. Porą dienų verkiau savo kambary. Pagaliau tėvas pasakė: ‘Neverk, šeštadienį nupirksiu kitą šunį’”. Atrodo, logiškas nutarimas, tačiau vaikui buvo dviguba pamoka: 1. nepriimtina liūdėti, 2. prarastą daiktą galima pakeisti kitu. Už poros metų jo broliukas sulaužė dviratį. Vėl pasikartojo ta pati pamoka: nupirksim naują, neverk. Būdamas 14 metų įsimylėjo. Labai jaudinosi, kai toji draugystė iširo. Tėvas pasakė: “Nesijaudink, yra daug kitų žuvų jūroje”. Pamoka užfiksuota. Po metų mirė jo senelis, su kuriuo daug laiko praleisdavo per vasaros atostogas. Grįžęs namo, rado motiną verkiančią. Norėjo eiti su ja kartu verkti, bet tėvas ir dėdė jį sulaikė, sakydami: “Netrukdyk jos, po kiek laiko su ja viskas bus gerai”. Trečioji pamoka: liūdėk vienas. Tačiau iškilo problema, kaip senelį pakeisti kitu. Ilgainiui teko susigyventi su mintimi, kad senelio neįmanoma pakeisti. Pergyvendamas šį praradimą, po metų pasikalbėjo su savo tėvu, paaiškindamas, kaip jam skaudus senelio praradimas. Tėvas atsakė: “Tau liūdna, bet ilgainiui viskas bus gerai”. Ketvirtas mitas: laikas automatiškai viską išgydo.
Toks pasakymas atrodo nejautrus, bet šioje kultūroje nepriimtina viešai išreikšti kai kuriuos jausmus. Matant kitą verkiant, nejauku pačiam, jautiesi bejėgis, todėl vengi tokios padėties. Lengviau pasakyti “nesielk kaip boba, būk vyras”, negu verkti kartu. Jei kuris ir paklausia, kaip jautiesi, retas yra linkęs išklausyti atsakymo. Jei tik pastebi jautrumą ar ašaras, tuojau stengiasi pakeisti temą. Toks neleidimas liūdinčiam išsireikšti jį sužaloja. Jausmai lieka užslopinti. Tokie jausmai ilgainiui išsiveržia fizine ar protine liga, kartais ir savižudybe. Žmonės vis tik nori kitų pritarimo, tad stengiasi elgtis taip, kad kitiems nesudarytų nejaukumo.
Pirmoji reakcija į artimo mirtį dažniausiai pasireiškia šoku, bandymu paneigti įvykį. Dažnai išgyvenama stadija, “o jeigu”. Tai yra “o jeigu aš tada būčiau buvusi namie! O jeigu nebūčiau leidusi išeiti, išvažiuot...” Ta “o jeigu” stadija bandoma pakeisti tai, kas nepakeičiama, ir tik užkraunama sau kaltės jausmas. Pvz., viena jaunuolė buvo išvykusi atostogų, kai mirė jos motina. Kadangi keliavo, tai niekas negalėjo jai pranešti, ir ji nedalyvavo laidotuvėse. Sužinojusi apie motinos mirtį, labai smarkiai susijaudino. Negalėjo net automobiliu važiuoti, visur ėjo pėsčia. Pasąmonėje užsifiksavo mintis, kad jei nebūtų išvažiavusi atostogų, motina nebūtų mirus. Su terapija ilgainiui pagijo ir galėjo vėl vairuoti automobilį.
Kita reakcija - paneigimas. Apie mirusįjį kalbama, lyg jis būtų gyvas, tik trumpam išėjęs, bet vėl tuoj grįš. Neretai, bandant susigyventi su praradimu, mirusysis būna idealizuojamas. Prisimenant pasakymą, kad “apie mirusįjį arba gerai, arba nieko”, skatina tokią nerealią situaciją, kuri kenkia tinkamai liūdesį išgyventi.
Antra liūdesio stadija - kentėjimas ir disorganizacija. Šioje stadijoje išgyvenamas visiškas praradimo jausmas. Kadangi kūnas pergyvena traumą, retas kuris pajėgia logiškai galvoti, ypač kai reikia daryti svarbius sprendimus. Kai kurie sprendimai neatšaukiami ir kenksmingi. “Gerų norų” žmonės su netinkamais patarimais daugiau pakenkia negu padeda. Pvz., patarimas visus mirusiojo daiktus kam nors atiduoti, kad kasdien jo neprimintų - “greičiau praeis liūdesys”. Tai blogiausia, ką galima padaryti. Juk kaip tik norima mirusiojo neužmiršti, jį prisiminti. Jeigu mirusiojo palikti daiktai per daug opūs, galima juos kur nors sukrauti, o vėliau peržiūrėti ir nutarti, ką norima pasilaikyti.
Šioje stadijoje daugiausia gali padėti draugai, bendradarbiai, pažįstami. Carl ir Stephanie Simonton sudarė tokią formulę efektingai pagalbinei sistemai: 25% savarankiškumo, 20% vyro ar žmonos parama, 55% bendruomenės parama. Paskutinei grupei priklauso giminės, draugai, bendradarbiai, pažįstami. Liūdesyje mažiausia paramos reikia ieškoti iš savo vyro ar žmonos, nes, to asmens netekus, nebus užtektinai paramos liūdesį pergyventi. Taip pat, užkraunant vyrui ar žmonai didžiausią paramos naštą, įtempiami tarpusavio santykiai ir kartais baigiasi ištuoka. Taip pat per didelė parama iš vyro ar žmonos sulaiko, sumažina savarankiškumą.
Religija daug padeda išgyventi liūdesį. Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu pakeičia mirties sąvoką. Jaučiamas tęstinumas iš šio gyvenimo į ateinantį, mirtis nėra visiškas, galutinis praradimas, o tik perėjimas į kitą gyvenimą, kuriame vėl teks susitikti.
Kaip ilgai trunka išgyventi liūdesį? Nėra nustatyto laiko. Tai priklauso nuo asmens. Kiekvienas tai išgyvena kitaip, kiekvieno laiko terminas kitoks. Logiškas gedulo terminas - vieneri metai, nes per tą laiką pereina visos šventės, jubiliejai, gimtadieniai, kuriuose anksčiau velionis dalyvaudavo. Tai padeda liūdinčiajam susigyventi su faktu, kad jo daugiau tokiomis progomis nematys. Tačiau tai dar nereiškia, kad liūdesys tuo ir pasibaigs.
Norint užbaigti liūdesį, reikia būtinai atbaigti savo santykius su mirusiuoju. Tada bus įmanoma konstruktyviai atkurti tolimesnį gyvenimą. Santykių atbaigimas gali būti įvairus. Labai svarbu turėti galimybę apie mirusįjį kalbėti su kitais. Tai padeda sukristalizuoti mirusiojo atminimą ir savo jausmus. Tokiomis sąlygomis įmanoma išpasakoti savo abejones, visus “o jeigu” variantus. Taip pat gal pasitaikytų gauti informacijų apie mirusįjį, kurios papildytų turimą jo vaizdą. Tokios informacijos labai padeda liūdinčiajam.
Trečia stadija - reorganizavimas. Kiek laiko antroji stadija trunka, priklauso nuo asmens, tačiau kiekvienas žino, kada reikia persitvarkyti. Kiek čia darbo reikės, priklauso nuo to, kokio didumo spragą mirusysis paliko liūdinčiojo gyvenime. Jei mirė asmuo, kuris buvo pagrindinis liūdinčiojo gyvenime (vyras, žmona, tėvas, motina, brolis, sesuo), reikia rimtai persiorganizuoti, nes bendro gyvenimo rutinoje daug laiko buvo kartu praleista. Dabar reikia šią rutiną iš naujo atkurti. Pvz., jeigu kartu kas savaitę restorane valgydavo, dabar reikia išmokti be jo ar jos tai atlikti. Galima eiti į kitą restoraną su draugu, drauge, gimine. Nevengti tai daryti. Kartais apsimoka sudaryti sąrašą, kokius darbus galima atlikti pats vienas. Nutarti, kuriuos darbus kurią dieną atlikti. Darbai gali būti atidėti užsiėmimai, pvz., skaitymas, siuvimas, mezgimas, rašymas, fotografijų albumų sutvarkymas, galvosūkių sprendimas ir t.t. Tokie darbai, užsiėmimai padeda vėl savarankiškai tvarkytis. Taip pat verta įsijungti į kokią grupę, praplatinant pažįstamų skaičių. Grupė gali būti socialinio ar darbo pobūdžio. Daugumas mokyklų turi įvairių pamokų apie mirtį, liūdesį, kuriose galima sutikti asmenų, taip pat pergyvenančių liūdesį, ir gauti daugiau paramos, pasidalinti savo jausmais.
Kai kuriems liūdintiems reikalinga profesinė pagalba. Gydytojas gali nustatyti reikalingus vaistus, tačiau vaistai turi būti riboti laiko atžvilgiu, t.y. tik padėti nugalėti pirmąjį šoką. Jei vaistai per ilgai vartojami, tai jie užtušuoja liūdesio pergyvenimą ir neleidžia asmeniui su liūdesiu susitvarkyti. Taip pat ne vienam šiuo momentu yra pravartu turėti psichologinę pagalbą. Tačiau reikia surasti terapistą, kuris yra susipažinęs su praradimo trauma ir yra kvalifikuotas šioje srityje. Terapija gali būti individuali, grupinė su svetimais ar grupinė su šeimos nariais. Tai priklauso nuo asmens, kas kam tuo metu reikalinga.
Kaip mes sau padedam išgyventi liūdesį, priklauso nuo savarankiškumo, bendruomenės paramos ir įsitikinimų. Norint visapusiškai liūdesį išgyventi ir atstatyti gyvenimą, svarbu turėti kuo daugiau kontaktų ir paramos. Tai labai padės ateityje, kai tokios pagalbos vėl reikės.
Kaip apie mirtį, taip ir apie liūdinčius yra visokių mitų. Kartais sakoma: jei ilgai liūdi, tai labai mylėjai, o jei greit atsigauni, tai nemylėjai. Kita nesąmonė: liūdintysis turi blogai atrodyti arba fiziškai, arba nesugebėjimu tvarkytis kasdieniniuose reikaluose. Jei liūdintysis gerai atrodo, sugeba tvarkytis, tai lyg neliūdi, mirusiojo tinkamai nepagerbia. Pats blogiausias mitas: jeigu tikrai jį ar ją mylėjai, tai toliau pats nenorėtum gyventi. Tokia pažiūra yra labai prastas paminklas mirusiajam, kuris nenorėtų, kad mylėtas asmuo save gyvą palaidotų.
Tokie negatyvūs įsitikinimai trukdo atsigauti nuo liūdesio. Tad svarbu patikrinti savo įsitikinimus ir, jei rasi negatyvių, reikia juos pakeisti, Tai nėra lengva, tačiau įmanoma. Pirmiausia reikia išsamiai susipažinti su savo įsitikinimais. Tai galima atlikti, surašant visus įsitikinimus apie mirtį, liūdesį, gedulą. Po poros dienų sąrašą patikrinti ir konkrečiai pagalvoti, ar anksčiau “išmokti” įsitikinimai šiandien galioja, ar tai tik įpratimas. Kartais padeda pasikalbėti su kitų įsitikinimų ar kitos religijos asmeniu, palyginti įsitikinimus, padiskutuoti apie nuomonių skirtumus. Tai taip pat padeda pakeisti galvoseną, pažiūrą į senus įsitikinimus, įpratimus, padeda pradėti kitaip galvoti, atkurti gyvenimą.
Liūdesys baigiasi, kai asmuo gali galutinai atsisveikinti su mirusiuoju, visiškai priimti jo ar jos mirtį. Tai pasireiškia, kai galima prisiminti mirusįjį be skausmo.
Liūdesiui atbaigti, be anksčiau minėtų paramos metodų, terapistai dažnai naudoja Gestalto metodą. Bet kadangi šis metodas turėtų būti naudojamas tik su atsakingo terapisto pagalba, čia jo neaprašysiu. J. James ir G. Cherry suprojektavo liūdesio atbaigimo pažingsniui metodą. Tačiau, mano nuomone, retas asmuo pajėgia šį metodą panaudoti be profesinės pagalbos. Prasmingiausia ieškoti pagalbos profesionalų bei artimųjų tarpe, paramos grupėse. Tokiu būdu galima nuspręsti, kuris metodas liūdinčiajam bus tinkamiausias.
Didžiausia problema čia dažnai būna nepajėgumas sau dovanoti. Čia įklimstama į “o jeigu” stadiją, iš kurios būtinai reikia išsivaduoti.
Kaip kalamas plienas būna kaitinamas ir šaldomas, taip ir asmuo per liūdesį arba sutvirtėja, arba sutrupa. Artimojo praradimas yra nepakeičiamas išgyvenimas, kurį galima panaudoti arba kaip savęs ugdymo procesą, arba kaip progą skausmui pasiduoti. Tuoj po mirties ne vienas liūdintysis mintyse surašo pozityvias ar negatyvias rezoliucijas. Negatyviųjų rezoliucijų tarpe dažnai užtinkamas pasiryžimas daugiau nieko nemylėti. Pozityviųjų tarpe - noras pagerbti mirusįjį, sekti jo žingsniais. Arba, matant mirusiojo netobulumus, pačiam būti tobulesniam. Skausmas, kaip trąšos, neturi prasmės, jeigu nėra naudojamos. Trąšos padeda auginti gražias gėles, skanias daržoves. Skausmą pozityviai naudojant, galima daug ko išmokti, pertvarkyti savo gyvenimą ir tobulėti.