Spausdinti

SES. ONA MIKAILAITĖ

Pastovios draugystės ryšiai

     Praną Būčį ir Jurgį Matulaitį rišo artimi, jau ištirtos ir visokiose gyvenimo aplinkybėse išbandytos draugystės ryšiai. Juodu dirbo kiekvienas savo srityje, vienas kitu rūpindamiesi ir pasidalindami gyvenimo vargais ir laimėjimais. Matulaitis auklėjo jaunuosius marijonus Friburge iki 1914 metų, kada nuvykęs į Seinus rekolekcijų vesti, nebegalėjo grįžti į Šveicariją, rugpjūčio mėnesį prasidėjus I pasauliniam karui. Vargais negalais atsirado Varšuvoje ir ten kurį laiką darbavosi, kol vysk. Kakowskis leido perimti apleistą kamaldulų vienuolyną Bielanuose. Ten Matulaitis įkurdino lenkų marijonų vienuolyną bei noviciatą ir globojo karo našlaičius. Tuo tarpu Būčys 1915 m. atsisakė savo pareigų Petrapilio Akademijoje, o 1916 m. Matulaitis jį išsiuntė į Ameriką padėti tenykščiams marijonams darbuotis.

     Amerikoje kun. Pranas Būčys išbuvo iki 1921 metų. Klebonavo Sheboygan, Wisconsin ir Waukegan, Illinois. Buvo pakviestas redaguoti Draugą, vienintelį lietuvišką katalikišką laikraštį Amerikoje. Su kitų marijonų pagalba pasisekė laikraštį išgelbėti. Būčio sumanaus redagavimo dėka, jis pasidarė įdomesnis ir patrauklesnis Amerikos lietuviams. Būčys, sugebėdamas greit reaguoti į einamus įvykius, pats daug rašė įvairiais klausimais. Po tais straipsniais nepasirašinėdavo, bet pats numanė, kad jų parašė apie 750. Matulaitis, gavęs kelis Draugo numerius, gyrė Būčio pastangas. Matulaitis aukštai vertino Būčio sugebėjimą rašyti, pats kartą prisipažinęs kun. Tumui-Vaižgantui, kad jam visgi rašyti labai sunku.

Kun. J. Matulaitis ir kun. P. Būčys, abu Petrapilio Dvasinės Akademijos profesoriai, maždaug tuo metu (1909), kai abu įstojo į marijonų vienuoliją, ją išgelbėdami nuo sunykimo.

     Darbas Amerikos lietuvių tarpe Būčiui sekėsi ir, atrodo pagal jo Atsiminimus, jam atnešė daug įdomių patirčių. Kaip ir jo draugas Matulatis Būčys sugebėjo prisitaikyti prie svetimos aplinkos ir skirtingos kultūros. Matulaitis buvo Amerikon nuvykęs 1913 metais įkurdinti marijonus Čikagoje. Grįžęs į Lietuvą, Vadove (Nr. 62, 1913 spalis) aprašė savo įspūdžius, išreikšdamas didelį susidomėjimą amerikiečių sumanumu, tenykščių lietuvių veržlumu ir sugebėjimu pagerinti savo gyvenimą. Nors rašė labai teigiamai, bet pastebėjo ir triukšmingo Amerikos gyvenimo pavojus.

     Būdamas Amerikoje, Būčys greit perprato, kaip čia dalykai daromi. Visad pasižymėjęs sąmojumi, Būčys savo Atsiminimuose aprašo, kaip jam pasisekė pagerinti Waukegano parapijos finansinę padėtį. Savo Užrašuose Matulaitis kaip tik buvo rašęs, kad kiekvienas vienuolis, kad ir vienas kur besidarbuodamas, turi mokėti orientuotis padėtyje ir rasti būdus pats išsilaikyti ir kitiems padėti. Štai Būčys ir pasinaudojo esamomis sąlygomis.

     Vienas lietuvis ūkininkas dovanojo stamboką paršą. Sudarėme 100 bilietų po pusę dolerio ir išleidome į loteriją. Paršą laimėjo mergaitė, laimėjusi susigėdo ir laimikį dovanojo parapijai. Pakartojome loteriją, bet šį kartą laimėjusi parsivarė paršą namo. Miesto bankininkas, pas kurį lietuviai laikydavo savo indėlius, dovanojo auksinį dešimties dolerių pinigą, kurį taipgi išleidome į loteriją. Bet tą jau tik vieną sykį galėjome padaryti: kas laimėjo, tas ir įsidėjo į kišenių susyk. Daug pelno turėjome parduodami ledus (ice cream). Buvo ir kitokių dalykų pardavimui. Iš to bazaro, kuris tęsėsi keletą dienų ir kuris mane neapsakomai išvargino, visgi pasidarė apie 1000 dol. gryno pelno ir dėl to parapijos finansai pagerėjo. (Atsiminimai II, p. 27)

     Tuo tarpu Matulaičio gyvenime jau buvo įvykę stambūs pasikeitimai, ¡šventintas vyskupu 1918 m. gruodžio 1 d. Kauno katedroje, jis iškilmingai įžengė į Vilniaus vyskupo sostą gruodžio 8 d. Apie tas iškilmes Būčys tikriausiai skaitė laikraščiuose, o gal ir buvo paties Matulaičio informuotas. Daug vėliau, jau po Matulaičio mirties, jis atrado jo lietuviškos ingreso kalbos santrauką ir ją įdėjo į 1933 m. išleistą monografiją. Savo paties straipsnyje apie Matulaitį ir jo darbus Būčys pažymėjo, jog ši buvo pirmoji ingresinė kalba, pasakyta lietuviškai nuo XV a. Vyskupas Matas Trakiškis tuo laiku buvo lietuvių kalbos gynėjas, bet abejotina, ar jis savo ingresinę kalbą sakė lietuviškai, greičiausiai vartojo lotynų kalbą. Tokiu būdu vyskupas Matulaitis tikriausiai bus pats pirmasis ir vienintelis Vilniaus vyskupas, pasakęs lietuvišką ingresinę kalbą (žr. AJM, p. 25).

     Grįžęs į Lietuvą 1921 metų liepos mėnesį, Būčys apsigyveno Kaune, kur marijonai jau turėjo namus. Čia jis greit buvo įtrauktas į Vytauto Didžiojo universiteto steigimo planus ir daug prie jų įgyvendinimo prisidėjo. Sustatė ir teologijos-filosofijos fakulteto programą bei dėstytojų sąrašą. Gavęs Romos pritarimą, buvo pakviestas ir pradėjo dėstyti teologiją universitete. Tas pareigas jis ėjo iki 1928 metų.

     Per visą Matulaičio vyskupavimo laiką Vilniuje, nuo 1918 iki 1925 metų, juodu su Būčių susitikti galėjo tik labai retais atvejais. Bet susirašinėjimas tarp jųdviejų buvo dažnas ir gausus. Iš Matulaičio laiškų Būčiui tarp 1920 ir 1925 metų likę 66 laiškai, daugumas jų rašyti iš Vilniaus. Deja, Būčio laiškai Matulaičiui nebuvo išsaugoti.

     Vyskupo Matulaičio padėtis Vilniuje vispusiškai sunki. Jį vargino ne tik darbo sąlygos, bet ir medžiaginis nepriteklius. Dar tebebūdamas Amerikoje, Būčys jį šelpdavo, atsiųsdamas Mišioms stipendijų ir kitų aukų. Pirmaisiais metais, kai Vilniuje tebebuvo karo stovis ir badas mieste, ši draugiška pašalpa sudarė ko ne vieninteles vyskupo pajamas. Rašydamas savo draugui, Matulaitis gana atvirai išdėstydavo esamą padėtį:

     Dar nėra dvejų metų, o jau šeštą valdžią turiu Vilniuje... Vos tik šiek tiek gyvenimas susitvarko, ir vėl jį išardo... Dabar mano diecezija po trimis valdžiomis. Vos įpuoliau į Marijampolę atlankyt savųjų, ir vėl turėjau skubėti Vilniun, kad lenkai manęs neatskirtų nuo jo. Tiesiog nervai nepakelia jau tų visų atmainų; vargų be galo. Dievo valia! (iš laiško 1920.IX.28).

     Būčiui pradėjus dėstyti teologiją Kauno universitete, Matulaitis jį padrąsina prie to darbo ir likti, nors buvo nemažai spragų marijonų darbuose, kurias Būčys norėjo bandyti užpildyti. Matulaitis jam patarė nesitraukti iš esamų pareigų, nes marijonų gimnazijoje gali mokyti ir kiti, o universitete dėstyti tinkamesnio asmens nėra. Matulaitis taip pat vertino Būčio apologetinius raštus ir ragino juos tęsti:

     Man rodos, tau pačiam kol kas geriausia laikytis Kauno ir rašyti pradėtus veikalus. Taip reikalingi Apologetikos raštai! Tiek gero Tavo knygos apie Liurdo stebuklus yra padariusios. Aš pats jas su pamėgimu ir dvasios nauda paskaičiau.

     Rašyk, Brolau, ko daugiausia iš Apologetikos ir Tikybos srities! (1922.IX.1).

     Gana dažnai savo laiškuose Matulaitis ramina savo draugą ir taip pat stengiasi jį atiktraukti nuo per didelio pasinėrimo politikos sūkuriuose, matydamas, kaip Vilniaus dvasininkija bepolitikuodama praranda dvasinę pusiausvyrą ir savo pareigų kaip reikiant negali atlikti. Politikavimą laikydamas to laiko “liga”, Matulaitis bandė ne vien Būčį, bet ir kun. Tumą-Vaižgantą ir kitus kunigus nuo įsivėlimo į politiką apsaugoti.

     Būk ramus, Praniuk, dirbk, kur matai daugiau Dievui garbės, ir aš to noriu; tik sveikatos žiūrėk. Dėl politikos nesirūpink; rašiau tau, nes man buvo gaila Tavo talento, kai mačiau “Laisvėje” straipsnius. Man išrodė, kad naudingiau būtų rašyti ką iš Apologetikos... (1922.X.12).

     Iš graudžių Matulaičio žodžių Būčys suprato, kaip labai jam tenka kentėti nuo įsipolitikavusios Vilniaus dvasininkijos, kuri kurstė liaudį ir spaudoje viešai puolė vyskupą. Vėliau Būčys aprašė, kaip sunku Matulaičiui buvo nešti savo pareigų kryžių: “Apsiimdamas tapti Vilniaus vyskupu, Matulevičius žinojo apsiėmęs būti šmeižiamas. Per septynerius metus jis tų šmeižimų iškentėjo neapsakomai daug” (AJM, p. 33).

     Vienu atveju Matulaitis rašė Būčiui apie jauną gudą kunigą Andrej Cikoto. Šis buvo atvykęs pas jį į Vilnių prašyti leidimo pasimokyti užsienyje, o paskui buvo pakviestas dėstyti kunigų seminarijoje Minske, kurią vysk. Lozinskis įsteigė gudams. Ilgainiui kun. Cikoto apsisprendė tapti marijonu. Buvęs kun. Būčio studentas Petrapilio Akademijoje, Cikoto norėjo ir jo vadovybėje atlikti noviciatą. Būčiui tuo metu esant Amerikoje, Matulaitis tam planui nepritarė, nes Būčys, apsikrovęs darbais, neturės laiko noviciatui vadovauti. Abu su tuo sutiko, ir kun. Cikota nuvyko į Marijampolę, kur pramoko lietuviškai. Tapęs marijonu, jis nuvyko į Ameriką ir labai sėkmingai pravedė misijas lietuviškose parapijose. Šis atvejis įdomus tuo, kad štai susiduria savotiškomis aplinkybėmis visi trys pirmieji marijonų vienuolijos vyr. vadovai. Matulaičiui mirus, jo įpėdiniu tapo Būčys, kuris vadovavo maždaug tiek metų, kaip ir pats įsteigėjas. Trečiasis vadovas buvo išrinktas kun. Andrej Cikoto.

     Nežiūrint to, kad Matulaitis buvo tik maždaug metais vyresnis už Būčį ir kad abu buvo didelių gabumų, aukšto išsilavinimo ir dvasiškai subrendę vyrai, Būčys labai nuolankiai pasiduodavo Matulaičio vadovaujamas, laikydamas jį pranašesniu. Matulaitis savo laiškuose dažnai savo draugui primena jo nurodymus nelaikyti įsakymais, kad marijonai bendrai patys turi daryti sprendimus, nes jis negalįs iš Vilniaus jų reikalų tvarkyti. Tačiau vienuolijos reikalai vysk. Matulaičiui labai rūpėjo. Jis dažnai su Būčių pasidalindavo įvairiais vienuolijos rūpimais klausimais. Būčys aprašinėdavo, kas vyksta lietuvių marijonų tarpe. Bet ir vienuolijos reikaluose Matulaitis visad pasirodydavo lygintojas ir taikintojas, kaip pavyzdžiui:

     Rašyk, Mielasai Brolau, ne tik kas bloga pas Jus, bet ir kas gero yra darona. Aš rašydamas į Jus pranešu, ką lenkai marijonai gero daro, kas pas juos yra “ad aedificationem” (kas girtina), taip pat darau rašydamas į lenkus marijonus apie Jus. Ir džiaugiuosi, kad vieni kitus branginate, kad apie vieni kitus geros esate nuomonės; tikiuosi, kad tokiu būdu pasiskatindami lenktynių prie gero eisite. Iš tikrųjų tų blogybių ir silpnybių visur yra (1925. 1.11).

     Nors tik trumpais sakiniais teužsimindamas apie savo vargus Vilniuje, vyskupas Matulaitis neslėpė savo nuolatinės kančios. Rašydamas kun. Pranui 1925 metų birželio 15 d., laiško pabaigoje paminėjo, jog turįs vilties, kad Šv. Tėvas leis jam iš Vilniaus pasitraukti, ypač, kad 1925 m. Lenkų valdžiai sudarius konkordatą su Šv. Sostu ir Vilniaus vyskupijai tapus arkivyskupija, Matulaičio pasilikimas ten būtų neįmanomas. Laukdamas Pijaus IX atsakymo į jo prašymą iš Vilniaus atsistatydinti, Matulaitis taip rašė:

     Man čia trošku ir be galo sunku. Nuolatiniai šmeižtai ir užsipuolimai laikraščiuos ir šiaip sausavo daro. Gal Šv. Tėvas pasigailėjęs mane paims iš Vilniaus. Dievo valia. Kiek čia tenka iškentėti, tai tik vienas Dievas mato ir žino. Tuo tik save raminu, kad Kristui dar blogiau buvo šiame pasaulyje, nors nekalčiausias buvo. Kas žino, kada Dievas duos mums pasimatyti. Labai Jūs visų išsiilgau. Labai norėčiau dar kiek vienuolijai pasidarbuoti.

     Kai liepos mėnesį Matulaitis sužinojo kad Šv. Tėvas priima jo atsistatydinimą, jis greitai ir tyliai pasitraukė iš Vilniaus. Rugpjūčio pradžioje jau buvo Romoje. Iš ten parašė Būčiui, kad jo vargai Vilniuje jau pasibaigė ir prašė šį jo žygį teisingai paaiškinti Lietuvos visuomenei.

     Jei Lietuvos laikraščiai netinkamai aiškintų mano iš Vilniaus pasiliuosavimą arba drįstų Šventajam Tėvui priekaištų daryti, paaiškink, kad kitaip nebuvo galima padaryti. Ilgiau liktis aš negalėjau, būtų buvęs neprotas. Šventasis Tėvas, mane paliuosuodamas, atliko tikrą pasigailėjimo darbą ir tik dar vieną kartą daugiau parodė man tikrą savo tėvišką širdį (Roma, 1925, VIII.6).

     Pasimatęs su Šv. Tėvu ir atlikęs rekolekcijas benediktinų vienuolyne, vysk. Matulaitis pradėjo dairytis vietos, kur būtų galima įkurti marijonų centrą ir studijų namus. Pakartotinai jis prašė Būčio atvykti į Romą, bet šis kažkodėl drovėjosi tą pakvietimą priimti. Gal manė, kad tai bus didelė privilegija ir sukels kitų nepasitenkinimą. Jo nesulaukdamas, Matulaitis rašė:

Vysk. Petras Pranciškus Būčys 1946 m. gegužės 30 d. Atsimainymo bažnyčioje Maspeth, NY sako pamokslą kun. Jono Bal-kūno 20 m. kunigystės sukakties proga.

     Sugrįžęs iš rekolekcijų, radau Tavo ilgą laišką. Labai man gaila pasidarė, kad ne Tu atvažiuosi. Bus man labai malonu ir miela pasitikti ir kun. Dvaranauską; kaip visi, ir jis man labai brangus. Bet vargu galėsiu su juo atlikti visus tuos reikalus, kuriuos būčiau su Tavim atlikęs; jis ne Generalinis Vikaras. Tokiam atvejy, man rodos, Tau nepriderėjo nusileisti ir daryti mandagumą; jei pačiam nemalonu buvo spręsti, tai reikėjo pasitarti savo patarytojų. Man rodos, kad jie būtų patarę Tau pačiam važiuoti į Romą (1925. IX.3).

     Matulaičiui dar tebesant Vilniuje, Būčys buvo paskirtas vienuolijos generaliniu vikaru, nes nebuvo galima iš Vilniaus Lietuvos marijonų reikalų kaip reikiant tvarkyti. Būdamas toks artimas vyr. vadovo padėjėjas, Būčys ne vien iš draugystės, bet ir iš pareigos turėjo būti šalia jo. Ilgainiui jis atvyko į Romą, ir juodu su Matulaičiu pasitarė įvairiais klausimais. Būčys tą susitikimą prisimena:

     Tuokart, man besant Romoje, teko su Matulevičium aptarti ir keletą kitų klausimų. Tarp kitko jis labai ragino Lietuvos vyriausybę skubintis sudaryti konkordatą. Šį tą aš jam papasakojau apie Lietuvos padėtį, tarp kitko apie valdančios partijos nuotaikas. Grįžęs į Kauną, Matulevičiaus patarimus aš atpasakojau tuomet buvusiai Lietuvos vyriausybei (Atsiminimai II, p. 131).

     Tikėdamasis gauti namus marijonams, vysk. Matulaitis pasiliko Romoje ir pats galvodamas ten apsigyventi, tačiau netrukus jo planai buvo apversti aukštyn kojom. Popiežius Pijus XI jį pakėlė arkivyskupu ir paskyrė apaštališkuoju vizitatorium Lietuvai. Apie savo grįžimą į Lietuvą jis taip parašė kun. Būčiui:

1925.XII.7 Roma

Mielasis Praniuk,

     Diecezijų sutvarkymo ir padalijimo reikalu siunčia mane Šv. Tėvas Lietuvon. Gal iš Rymo atvažiuosiu jau 9 šio mėnesio, o vėliausiai 10. Sustosiu pas jus vienuolyne.

     Prašau žiūrėti, kad nebūtų jokių nereikalingų manifestacijų ir triukšmo. Bučiuoju - iki pasimatymo

+Jurgis

     Arkivyskupas Matulaitis traukiniu atvyko į Marijampolę, kur buvo iškilmingas jo sutikimas, nepaisant jo nurodymų. Paskui jis nuvyko į Kauną, kur apsigyveno marijonų vienuolyne Laisvės alėjoje, Nr. 61. Po ilgo nesimatymo juodu su Būčių vėl buvo drauge. Šie paskutinieji Matulaičio gyvenimo metai, taip pilni svarbių reikalų ir kelionių, buvo praleisti artimai bendraujant ir bendradarbiaujant su savo ilgamečiu draugu. Būčys savo Atsiminimuose pasakoja, kad jis iš tikrųjų mažai teprisidėjo prie tuometinių ark. Matulaičio darbų, bet, be abejo, jo buvimas šalia ir galimybė nuolat pasitarti ir pasidalinti mintimis Matulaičiui daug reiškė. Būčys rašo:

     Matulevičiui tapus apaštališkuoju vizitatorium Lietuvai, gyvenau viename name su juo ir atlikinėdavau kai kuriuos jo pavedamus mažmožius. Negalėjau pasiimti didžiųjų dalykų, nes turėjau labai svarbių pareigų universitete, ir nemažai laiko tekdavo atidėti Katalikų Veikimo Centro sekretoriate. Taigi mano dalis Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrine tepastebima tik tų, kurie ištiria dalyką su visomis mažomis smulkmenomis (Atsim. II, p. 190).

     Ark. Matulaitis tuojau pat ėmė ruošti projektą Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimui. Tam reikėjo gauti ir Lietuvos vyriausybės pritarimą, ir Romos patvirtinimą. Nuotaikos Lietuvoje buvo itin nepalankios, tik Matulaičio didelis taktas ir ramumas bei didelės pastangos išaiškinti šio projekto svarbą palengva įveikė priešiškumus. Išvykęs į Romą pateikti jau atbaigto projekto popiežiui, iš ten dažnai rašė kun. Būčiui. Iš Romos Matulaičio jam rašytų laiškų 1925 ir 1926 metais yra likę 17. Taigi matyti, kaip labai Matulaitis vertino Būčio draugystę. Šiame laiške ypač ryškūs Matulaičio išgyvenimai, savijauta ir jo viltys Lietuvai.

     Reikalai eina ne per geriausiai, bet ir ne per blogiausiai. Turėjau labai daug darbo, sunkaus ir be galo alsinančio, beveik liuoso laiko nebelikdavo. Širdis ir mano nervai, jaučiu, kad dar labiau pavargę, negu kad yra buvę Lietuvoje. Visa mano paguoda maldoje buvo.

     Diecezijų padalijimo ir provincijos sudarymo dokumentas jau beveik visiškai paruoštas; tebelieka tik Bulę parašyti... Tikiuos, kad bažnytiniu atžvilgiu tas dokumentas bus galima lengvai apginti. Kaip ten bus su jo priėmimu, bet vis tiktai bus dokumentas didelės Lietuvai istorinės reikšmės. Esu įsitikinęs, kad jis daug padarys ir naudos; jis sustiprins katalikybę ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje, o taip pat tautą ir valstybę; po jo ir katalikų pasaulio akyse, ir tarptautiniuose santykiuose kitaip Lietuva ir Lietuvos Bažnyčia išrodys. Gal Dievas duos, kad po jo prasidės naujas tikybinis gyvenimas Lietuvoje. Pagaliau visa kas Dievo rankose. Ne tas yra ko vertas, kas sodina, ne tas, kuris laisto, bet Viešpats Dievas, kuris viskam duoda derlių. Melskitės, kad viskas išeitų didesnei Dievo garbei. (Roma: 1926.III .29).

     Į Kauną ark. Matulaitis grįžo tik balandžio 22 d. Kaip jis ir numatė, Lietuvos vyriausybės pritarimą gauti Bažnytinės provincijos įkūrimui nebuvo taip lengva ir paprasta, bet jis buvo gautas. Nuo gegužės 1 d. prasidėjo naujų vyskupų konsekracijos. Pats Matulaitis konsekravo Mečislovą Reinį ir Juozapą Kuktą. Iškilmingas akto skaitymas ir provincijos įsteigimo iškilmės vyko Kauno katedroje 1926 metų gegužės 16 dieną.

     Visa tai atlikęs, ark. Matulaitis skubiai išsiruošė kelionei į Ameriką, dalyvauti Eucharistiniame Kongrese Čikagoje. Su savimi pasiėmė kun. Praną Būčį, kuris tą kelionę smulkiai aprašė ir savo korespodenciją išspausdino Šaltinyje (1926, Nr. 22 ir 23). Būčio aprašymas įdomus tuo, kad jis labai dalykiškas, konkretus. Jis sumini daugelį ark. Matulaitį sutikusių žmonių, apibūdina aplinkybes ir nuotaikas.

     Pasibaigus Kongreso iškilmėms, ark. Matulaitis lankė lietuviškas parapijas Amerikoje: buvo gavęs 91 kvietimą. Visur sustojo, pasakė vieną ar du pamokslus, daug kur teikė Sutvirtinimo sakramentą, sutiko didelius būrius žmonių. Savo straipsnyje Būčys duoda vaizdingą visos tos kelionės apžvalgą ir ją baigia jautriu žodžiu, kuriame galima pajusti, kaip labai jis pats gerbė ir mylėjo ark. Matulaitį.

     Niekuomet nelinkęs viešai rodyti savo jausmų, Būčys čia kalba su tam tikru įkvėpimu. Tą atmintiną 1926 metų vasarą, kai jis drauge su ark. Matulaičiu pačiais karščiausiais birželio ir liepos mėnesiais bendravo su Amerikos lietuviais, jis beveik nejučiomis lygina su apaštalo Pauliaus vargingomis, bet dvasiškai vaisingomis kelionėmis.

     Paprastai vasarą Amerikoje yra negalima sutraukti didesnių minių, nes karščiai išvaro visus į laukus, miškus ir pajūrius. Šiemet ypatingai karšta vasara Amerikoje, kokios ir seniai nebeatmena. Bet arkivyskupo pasitikti visur susirenka didžiausios minios. Bažnyčios perpildytos, sutinkamas su didžiausiu entuziasmu ir gražiausiomis iškilmėmis, palydimas ašaromis.

     Amerikos lietuviai, nematę lietuvio vyskupo per tiek metų, negali atsigėrėti. Be to, arkivyskupo Jurgio asmenyje susieina ir brangioji Vilniaus atmintis, ir spinduliai Apaštalų Sosto, kurio Vizitatorius Lietuvai jis yra.

     Jo Eksc. atsilankymas Amerikoje daug žmonių patraukė prie Dievo ir gyvenimo pataisymo, atgaivino Tėvynės meilę, sustiprino lietuvybę beištautėjančioje jaunuomenėje, pridavė naujų jėgų garbingiems mūsų užjūrio brolių darbams.

     Per visą vasarą Arkivyskupas keliauja. Kas dieną vis naujoje vietoje; naktį kelionėje, dieną darbe, naktį vėl kelionėje. Šią vasarą jis apkeliaus, belankydamas Amerikos lietuvius ne mažiau, kaip 5 tūkstančius kilometrų. Atsimenant, kad Jo Ekscelencija yra nestiprios sveikatos (serga kaulų džiova), reikia stebėtis tik tąja dvasios stiprybe, kuri leidžia jam nuveikti tiek, kiek nepakelia ir sveikiausias vyras. (Šaltinis, 1926, rugp. 12 d., Nr. 23)

     Vėliau 1933 m. monografijai rašytame straipsnyje Būčys prideda ir tai, kaip jam nuskambėjo tie 200 su viršum Matulaičio sakyti pamokslai Amerikoje. “Didelėje jo pamokslų daugybėje, kuriuos man teko girdėti, skambėdavo styga, kviečiant klausytojus į šventumą. Aš manydavau, kad to per daug, nes mums pirma reikia pasiekti daug žemesnius dorovingumo laipsnius. Man labiausiai nepatikdavo, kad a.a arkivyskupas į šventumą ragindavo ištaigose paskendusius amerikiečius. Dabar aš suprantu, kad jis, kalbėdamas kitiems, kalbėdavo drauge ir sau. Jam, iš tiesų, jau artimas buvo šventumo laipsinis ir buvo reikalas į jį žengti” (AJM, p. 24).

     Nuo tos istorinės ark. Matulaičio kelionės po Ameriką 1991 m. vasarą sueina 65 metai. 1991 m. spalio 25 d. sukanka 40 metų nuo vyskupo Būčio mirties. Būčys savo draugą Matulaitį, nuolat besirūpinantį jo sveikata, pragyveno 25 metus. Būdamas jau senelis, visai arti savo aštuoniasdešimto gimtadienio, Romoje baigęs diktuoti savo gyvenimo Atsiminimus prof. Zenonui Ivinskiui, jis dar savo ranka parašė tokį paaiškinimą. Ten jis dėsto, kodėl negali priimti kitų jam skiriamo Lietuvos patriarcho titulo. Anot jo, pirmasis mūsų tautos patriarchas — tai vyskupas Motiejus Valančius, o po jo tik ark. Jurgis Matulaitis vertas patriarcho vardo.

     Taip savo ilgo amžiaus pabaigoje vyskupas Būčys prisimena, kaip jam teko būti šalia Matulaičio, ir tas “buvimas kartu” jam dabar teikia daug paguodos: “Toje pačioje Marijampolės gimnazijoje mokėmės, tuo pačiu laiku pradėjome eiti aukštuosius mokslus ir tą pačią dieną toje pačioje Petrapilio dvasinėje akademijoje juos drauge baigėme. Vieną dieną ir tą pačią valandą oficialiai abu įstojome į marijonų vienuoliją...”

     Prisiminęs ir kaip 1927 m. sausio 26 d., ketvirtadienį, Kauno Hagentomo klinikoje jis jau prie mirties esančiam Matulaičiui atneša Švč. Sakramentą ir jo prašomas duoda paskutinį patepimą, vyskupas Būčys, 1951 m. balandžio 15 d., nujausdamas ir savo paties artėjančią mirtį, rašo paskutinį savo draugo gyvenimo ir darbo įvertinimą.

     Dvidešimtojo amžiaus tikybiniame Lietuvos gyvenime ne tiek raštai, kiek veiklos nepaprastu naudingumu iškilo arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Kažin ar jam neteks XX amžiuje garbingiausioji vieta, kaip teko Valančiui pereitame šimtmetyje.

Šaltiniai

     Dviem dalykais Matulevičius padarė daug naudos Lietuvos katalikybeiatnaujino nykstantį vienuolinį gyvenimą ir sudarė nepriklausomą Lietuvos Bažnyčios provinciją. Visai rimtai galima kelti klausimas, ar arkivyskupą Matulevičių netiktų pavadinti patriarcho vardu po Valančiaus. (Atsiminimai II, p. 189).

Būčys, vyskupas P., Atsiminimai I ir II, surašė prof. Z. Ivinskis, redagavo J. Vaišnora, MIC; Draugas, Chicago, Illinois, 1966.

Arkivyskupas Jurgis Matulevičius(redagavo vysk. P. Būčys); marijonų spaustuvė, Marijampolė, 1933.

J. Matulaičio laiškai P. Būčiui, ištraukos išspausdintos ark. Matulaitis-Matulevičius: Užrašai; Nida, Londonas, 1953.

Arkiv. J. Matulaičio laiškai P. Būčiui,nespausdintas mašinraštis iš Marijonų archyvo Romoje (Archivum Generale Congregationis CC. RR. Marianorum).