K. J. AMBRASAS, S J
Lietuvos vyskupai 1991-uosius metus pavadino krikščioniškos šeimos metais. Štai jau ir paskutinis šių metų mėnuo. Daug visokių įvykių ženklina mūsų tautos, visuomenės ir netgi pavienių šeimų gyvenimą. Baigdami šį laiko tarpsnį, persvarstykime jį vienu labai svarbiu požiūriu, kurį mums pernai nubrėžė Lietuvos vyskupai ir kardinolas: kas šiemet nauja, girtina, sveikintina ir šventa atsirado mūsų krikščioniškoje šeimoje? Ar mūsų jaunuoliai ir jaunuolės šiais metais visi atėjo prie altoriaus skaistūs ir tinkamai pasirengę priimti šį kilnų, garbingą ir malonių kupiną Santuokos sakramentą? Ar mūsų šeimose deramai buvo rengiamos mergaitės santuokiniam gyvenimui? Ar buvo skiepijama berniukams iš pat mažens pagarba savo mažosioms draugėms, iš kurių ateityje išaugs busimosios sužadėtinės, žmonos, moterys? Ar daug mūsų tautoje sutvarkyta iširusių ir išsiskyrusių šeimų? Ar tikrai iš esmės pagerėjo katalikiškas vaikų auklėjimas? Ar tėvai ir motinos suprato, kad kasdien į juos žiūrėdamas sūnus ar dukra jau nuo mažens seka jų pėdomis, renka jų žodžius, mokosi iš jų gero elgesio, gražaus sugyvenimo ar gal nedorų įpročių. Tokios statistikos, deja, neturime. Tačiau žingsnis po žingsnio, viena pastanga po kitos — judėkime į priekį! Tvirta šeima — tvirta ir mūsų tauta. Kol jos nesutvirtinsime, klibės visi mūsų gyvenimo pamatai. Netikra bus mūsų dabartis. Abejotinas rytojus.
LINKSMŲ ŠV. KALĖDŲ!
Kaip gražiai pasakyta šv. Augustino: “Kur būtina — reikalinga vienybė, kur abejotina — laisvė, visur kitur — tebūna meilė!” Šio jausmo skatinami, giedriai švęskime gruodžio 8-tą dieną Marijos Nekaltą Prasidėjimą. Tebūna ji mums, ypač mergaitėms ir moterims, pats šviesiausias ir brangiausias pavyzdys visam gyvenimui. Su didžiu džiaugsmu laukime šv. Kalėdų švenčių! Tegul Kūdikėlio Jėzaus šypsena nuskaidrina mūsų kasdienos kiekvieną akimirką, įlieja naujų jėgų, teatsiranda vis daugiau mūsų gerų pastangų ir paskatų. Ir tebūna jos kaskart ryžtingesnės. Tačiau ypač tepaskatina mus artėjančios Kalėdos, tyli šios šventės nakties paslaptis su didžiule pagarba laukti kiekvienos ateinančios naujos gyvybės, kuri tiek suteikia gaivumo, grožio ir vilties mūsų dažnai pilkai buičiai. Juk kiekvienas mūsų šeimoje ir tautoje gimęs kūdikis — visai mūsų visuomenei neapsakomas turtas, pasididžiavimas ir viltis. Juk su kiekvienu nauju kūdikio riksmu mūsų žemė praturtėja nauju darbininku, dailininku, kompozitorium, o gal kunigu ar garsia dainininke. Tad niekam — nei šundaktariui, nei jokiam patarėjui, nei tėvui, nei motinai, nei ginekologui — tenekyla ranka neteisėtai pasikėsinti į šią nepaprastai didingą mūsų žemei duotą kilnią dovaną, neišpasakytą lobį — naują gyvybę. Tenepavirsta ji žmogžudiška nuodėme, o tampa mūsų vargano krašto palaima.
Geroji Motina, išmelsk, išprašyk iš savojo Sūnaus, kad daugiau niekados Lietuvoje nebūtų nusikalsta prieš šį didingą ir kartu tokį silpną, bejėgį padarą — mažutį kūdikį, žemės saulę, tėvų ir Kūrėjo sumanytą brangenybę.