Psichiatras:

—    Ponia, dėl ko neatvedėte savo vyro anksčiau?

—    Daktare, kai jis dar turėjo šiek tiek sveiko proto, jokiu būdu nesutiko eiti pas gydytoją.

***

Vokiečių gydytojas Kristofas Vilhelmas Hufelandas (1762-1836) sunkiai susirgo. Jo aplankyti atėjo visas būrys kolegų. Hufelandas tyliai tarė:

—    Mano ponai! Aš greitai mirsiu, tačiau po manęs liks trys puikiausi gydytojai.

—    Prašome pasakyti, kas jie, — ėmė teirautis kolegos, tikėdamiesi būti paminėti.

Hufelandas nusijuokė:

—    Aišku, pasakysiu. Tai — vanduo, gimnastika ir dieta.

* * *

—    Jonuk, — mokė motina sūnelį, — jau aš tau ne kartą sakiau, kad nekalbėtum, kai vyresnieji kalba. Kalbėk, kai jie nustos kalbėti.

—    Bet, mamyte, jie niekad nenustoja kalbėti.

***

—    Kodėl, daktare, toks nuliūdęs?

—    Praradau daug pacientų: vieni greit numirė, kiti greit pasveiko.

***

Operos teatre, repetuojant meilės sceną, režisierius šaukia artistui:

—    Jūs vaidinate nenatūraliai! Argi niekad neteko būti su moteria panašioje situacijoje?

—    Žinoma. Bet aš tada nedainuodavau arijų.

***

Teisėjas klausia teisiamąjį:

—    Ar prisipažįstate, kad girtas bandėte patekti į teatrą?

—    Taip. Blaiviam nė į galvą nebūtų atėję.

***

—    Ar girdėjai, kokia baisi audra buvo šią naktį?

—    Audra? Argi šią naktį buvo audra?

—    Buvo ir dar kokia! Dangus maišėsi su žeme!

—    Tai kodėl tu manęs nepažadinai? Juk žinai, kad aš per audrą negaliu miegoti.