Paruošė GEDIMINAS VAKARIS
PAGERBTAS NEŽINOMAS KAREIVIS
Lapkričio 23 d. Kauno arkikatedroje — bazilikoje prie sarkofago su Nežinomojo kareivio palaikais stovėjo garbės sargyba, skambėjo gedulinga muzika. Tūkstančiai kauniečių atėjo atsisveikinti su atvežtais iš Giedraičių Lietuvos kario palaikais. Buvo laikomos šv. Mišios už žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus. Po pamaldų sarkofagas su kario palaikais buvo nuneštas į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Skambant gedulingai melodijai, kapo duobę pašventino buvęs politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas. Pamokslą pasakė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius kun. Sigitas Tamkevičius, S.J.
Prie paminklo kalbėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
— Tėvynė ir laisvė, — pasakė jis, — tai žodžiai, kurie prikėlė Lietuvą. Su jos vardu prieš 72 metus į kovą už laisvę stojo tėvynės sūnūs. Ne vienas iš jų už Lietuvą paaukojo savo gyvybę. Tėvynė šventai saugojo jų atminimą... Tegu ši vieta tampa vienybės ir susitelkimo ir jos gynimo simboliu.
Nuleidžiant sarkofagą į kapo duobę su Nežinomojo kareivio palaikais, nuaidėjo trys salvės. Prie Nežinomojo kareivio kapo užsidegė amžinoji ugnis.
Iškilmės baigėsi priesaika, kurią prie Nežinomojo kareivio kapo davė Krašto apsaugos departamento Vilniaus ir Kauno rinktinių savanoriai.
Iškilmėse dalyvavo Latvijos, Estijos ir Ukrainos patriotinių organizacijų atstovai. (Tiesa)
KOMJAUNIMĄ PAKEITĖ FORUMAS
Vilniuje baigė darbą dvi dienas trukęs pirmasis Lietuvos jaunimo forumo suvažiavimas.
Respublikos komjaunimo organizacijos pavadinimas pakeistas į Lietuvos jaunimo forumą.
Suvažiavimas patvirtino forumo įstatus, delegatai iš esmės pritarė jaunimo forumo programai. Lietuvos jaunimo forumo respublikos tarybos pirmininku išrinktas Raimundas Šyvys.
Suvažiavimo dalyviai pasiuntė telegramą JAV preizidentui dėl Pabaltijo dalyvavimo Helsinkio konferencijoje. (Lietuvos aidas)
PAGERBTAS PROTĖVIŲ ATMINIMAS
Spalio 27 d. Ukmergės rajono Želvos bažnyčioje buvo aukojamos Mišios. Po pamaldų Dvareliškių kapinaitės, kurių atstatymo iniciatorius ir fundatorius — JAV verslininkas A. Mikalajūnas, gimęs ir augęs Dvareliškių kaime, — buvo iškilmingai atšventintos. Ceremonijoje dalyvavo kardinolas V. Sladkevičius, A Mikalajūnas, kun. A. Svarinskas, prof. Č. Kudaba ir lietuviai svečiai iš JAV. (Lietuvos aidas)
IR SUGRĮŽO DIONIZAS POŠKA PRIE SAVO BAUBLIŲ...
Šilalės rajone, Bijotuose buvo didelės iškilmės: atidengtas paminklas Dionizui Poškai, kurį sukūrė skulptorius Krūtinis. Iškaltas iš balto marmuro garbusis mūsų rašytojas ir kultūros veikėjas, nemirtingosios odės — “Mužiko Žemaičių ir Lietuvos” autorius vėl sugrįžo prie savo garsiųjų Baublių, pasilikęs visiems laikams rymoti gražiame gėlių darželyje. Paminklą atidengė tolimas rašytojo giminaitis, Kauno žemės ūkio akademijos dėstytojas A. Poška, pašventino Kaltinėnų ir Girdiškės parapijų klebonas P. Linkevičius. (Lietuvos aidas)
PAMINKLAS IŠĖJUSIEMS
Spalio 20 d. Alytaus rajono Simno bažnyčioje buvo laikomos Mišios už žuvusius Lietuvos partizanus. Po pamaldų kapinėse buvo pagerbti 1945 m. vasario 21 d. Liepakojų kaime žuvę dvidešimt du partizanai.
Kun. Gediminas Bulevičius pašventino naują paminklą, kuriam akmenis iš Dzūkijos žemės surinko buvęs tremtinys Albertas Jarmalavičius.
— Šie partizanai — vieni iš pirmųjų lietuvių tais metais žuvusių ginant nepriklausomybę. Nužudyti ir numesti Simno miestelio aikštėje, jie išbuvo tris dienas. Po to pats savo rankomis juos suguldžiau į šią žemę. NKVD karininkas, man paprašius, leido prieš užkasant pridengti rūbų skiautelėm vyrų akis, — pasakojo A. Jarmalavičius.
Penkios poros brolių išėjo į šį būrį ir negrįžo.
(Lietuvos aidas)
MUZIKO ALFONSO MIKULSKIO KŪRYBA LIETUVOJE
Alfonso Mikulskio “Tautinių Mišių už kenčiančią Lietuvą” muzika lapkričio 11d. skambėjo Kauno arkikatedroje-bazilikoje. Šį kūrinį pirmą kartą Lietuvoje atliko Kauno technologijos universiteto tautinio meno ansamblis “Nemunas”, vadovaujamas Prano Jurkonio, choras ir tautinių instrumentų orkestras.
Kompozitoriaus Alfonso Mikulskio kūryba Lietuvoje kol kas mažai žinoma. Jo nuopelnai tautos kultūrai kelis dešimtmečius buvo nutylimi. Jis vienas iš žymesnių JAV lietuvių kompozitorių, chorvedžių ir kultūros veikėjų. Dar Lietuvoje 1940 m. įkurto dainų ir šokių ansamblio “Čiurlionis” vadovas. Šis dar tebeveikiantis Klyvlende ansamblis šiemet koncertavo Lietuvoje.
Alfonsas Mikulskis sukūrė arba harmonizavo daugiau kaip pusę tūkstančio muzikos kūrinių: dainų chorui, muzikinių pjesių, lietuviškų dainų bei šokių aranžuočių, tautinių instrumentų orkestrams ir kanklių ansambliams. Reikšmingiausias jo kūrinys — “Tautinės Mišios už kenčiančią Lietuvą”. Jos pirmą kartą 1976 m. nuskambėjo Filadelfijos katedroje.
“Nemuno” ansamblis žada dar šiemet šį kūrinį atlikti Šančių Jėzaus Širdies, Švento Antano ir kitose Kauno bažnyčiose. Repertuarą žadama papildyti ir kitais Alfonso Mikulskio kūriniais. (Tiesa)
STARKONIŲ ŠIMTAMETIS
Šiaurės Lietuvos lygumose nedaug terasi kaimų, kuriuose nebūtų stūksojęs vėjo ar vandens malūnas. Dešimtys jų kadaise tarnavo ir dabartinio Pakruojo rajono ūkininkams. Štai Pamūšyje prie tilto per Mūšą greta buvo sutūpę net trys: vienas vandens ir du vėjo malūnai, o kiek atokiau sparnais švytravo ir ketvirtasis.
Šiandien iš tų senosios technikos jėgainių daug kur belikę vien nušiurusios sienos ar žemėn susmegę pamatai, o kitur jų nebesutiksi nė ženklo — tik iš lūpų į lūpas tebeklaidžioja legendos ar padavimai apie čia klestėjusius šaunius malūnus ir dar šaunesnius malūnininkus. Tokiai lemčiai atrodė, kad pasmerktas ir Starkonių kaimo malūnas, auksarankių meistrų pastatytas lygiai prieš šimtą metų ir nurimęs tik pokario kolūkių laikais, kai kaimyniniuose Vainiūnuose suūžė elektra varomas jo konkurentas.
— Malūnas turėjo gerą vardą, — pasakoja vietos gyventojas Vytautas Matuzevičius, beje, čia gimęs ir augęs, o po Sibiro tremties vėl sugrįžęs į tėvų sodybą. — Net tolimoj Žemaitijoj stebėdavosi: iš kur tie starkoniškiai ima miltus, kad jų pyragas toks baltas...
Vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena šiame kaime malūninkavusius Mažeiką, Petru-levičių, Pežą ir, žinoma, ypatingą malūno įrangą bei nepaprastas valcavimo girnas, kurios bene labiausiai išgarsino Starkonius. Kas atgaivins jų šlovę?
Į seną suvargusį malūną šiemet atėjo Mikniūnų kolūkio statybininkai, pasiryžę jį restauruoti. Jau išlieta ir metalinė lentelė, skelbianti, kad tai ne tik technikos, bet ir istorijos paminklas.
Gera pradžia žadina viltį: gal Starkonių šimtametis atgims ne turistų akims paganyti ar kokiai egzotiškai užeigai priglausti, o bus atstatytas ir tikrajai savo paskirčiai. Gal prabėgs metai kiti, ir malūnas vėl sumojuos sparnais, gaudydamas vėją savo džiaugsmui ir žmonių naudai. (Tiesa)
AR PIRKSIME TURGUJE MOLIO PUODYNĘ?
“Lietuvos ryte” Juozas Markelevičius rašo, kad jau tik vaikystės prisiminimuose atgyja kaimo darželių tvoros, nukabinėtos puodais, puodynėmis, ąsočiais. Apylinkės puodžiai prižiesdavo jų visiems šeimininkių poreikiams: pienui, girai, medui supilti, grybams sūdyti, kugeliui į pečių įšauti, šeimyną pavalgydinti, o aguonas Kūčių dieną tik moliniuose dubenyse trindavo, karštą valgį moliniuose lauknešėliuose darbininkams nešdavo.
Žino kaimo žmonės keramikinių indų privalumus ir šiandien. Bet pabandyk molinį ąsotį, puodynę ar dubenėlį šiandien nusipirkti parduotuvėje ar turguje, jei ir metalinių nėra. Dėl prekių stygiaus kaltiname blokadą, betgi puodžių amatui ji negalėjo atsiliepti. Molio ir malkų — pagrindinių žaliavų puodininkystei — turime pakankamai. Nebeliko vieno — gerų meistrų. Pokario metais puodžių arteles išvaikė, dirbtuves išardė, o per keletą dešimtmečių ir pačius meistrus smėlio kalneliai priglaudė.
Jaunus keramikus rengia Lietuvos dailės akademija, keletas technikumų, bet jie arba į dailės kombinatus, arba į “Jiesios” eksperimentinę keramikos gamyklą siunčiami dirbti.
Žvilgtelėkime į turgų, kad ir per Kaziuko mugę. Moliniais dievais, švilpynėmis, pakabučiais, karoliais prekystaliai apkrauti, o puodynės nė su žiburiu nerasi. Neapsimoka, sako dailiosios keramikos meistrai. O ar apsimokėdavo puodus žiesti prieškariniams meistrams? Merkinės, garsėjusios dzūkų krašte savo puodžiais, turguje paskutiniaisiais ketvirtojo dešimtmečio metais keramikos dirbinių kainos buvo: litro talpos puodų — 30 centų, dviejų litrų — 70 centų, penkių litrų — apie 80 centų. 100 molinių plytų kainavo 4-5 litus. Uždirbti buvo galima gerai, — sakydavo garsusis Merkinės meistras Pranas Giedra, — 60-80 litų per savaitę ir daugiau. Darbas sunkus — nuo saulės iki saulės.
PAMINKLAS SUKILĖLIŲ VADUI
Šį rudenį Plungės rajone, Juodeikių kaime, buvo atidengtas paminklas ir kryžius 1863 metų Žemaičių sukilėlių vadui Antanui Vaišvilai. Šis drąsus ir ištvermingas lietuvių tautos sūnus, nuėjęs nelengvą gyvenimo kelią nuo dvaro samdinio iki Plungės valsčiaus viršaičio, atkakliai gynė darbo žmonių interesus, demaskavo ponijos klastas ir neteisybes, organizavo ginkluotus žemaičių sukilimus prieš carizmo savivalę Lietuvoje. Jis ne kartą buvo žiauriai mušamas ir kankinamas. Mirė tremtyje Tomsko gubernijoje.
Įžymaus žemaičio skulptūrą iš medžio išdrožė plungiškiai tautodailininkai broliai Leonardas ir Gediminas Černiauskai. Kryžių padarė nagingas meistras kulikiškis Stasys Šilas.
Paminklą sukilėliams pašventino Kulių parapijos klebonas Česlovas Degutis. Apie lietuvių tautos kovas prieš prispaudėjus, tremtinių ir knygnešių dalią kalbėjo Lietuvos knygnešių draugijos primininkė Irena Kubilienė. Antano Vaišvilos palikuonis — kaunietis Juozas Grušys, Lietuvos respublikos Aukščiausios tarybos deputatas, Antano Vaišvilos ainis Zigmas Vaišvila.
Iškilmių dalyviai sodybvietėje pasodino ąžuolų giraitę. Klausėsi Sigito Gedos ir Kazio Bradūno eilių, kurias skaitė teatro aktorė Virginija Kochanskytė. Klausėsi tremtinių choro ir Plungės ansamblio dainų bei giesmų. (Tiesa)
■ Vilniuje, Dailės parodų rūmuose, lapkr. 9 d. buvo atidaryta foto paroda “Susitikimas su popiežiumi”. Parodos šūkiu pasirinkti Jono Pauliaus II žodžiai “Blogis nugalimas gėriu”. Išstatyta 400 nuotraukų iš popiežiaus kelionių, susitikimų su žymiausiais pasaulio žmonėmis, iš audiencijų. Nuotraukos darytos asmeninio popiežiaus fotografo Artūro Mari. Parodą suorganizavo Dailės parodų direkcija su lenkų laikraščio “Znad Wilii” redaktoriumi.