Spausdinti

Kostas Paulius

     Vienybės esmė yra meilė, toji meilė, kurią įsakė Jėzus: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13, 34). Jėzus gi mylėjo net ir gyvybę už mus atiduodamas. Todėl ir suprantame dar geriau, kad be meilės tikros vienybės negali būti.

     O tikroji vienybė yra dieviškos kilmės ir ji yra Švenčiausios Trejybės tarpusavio meilės išraiška. Jėzus tai ir patvirtino: “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10, 30).

Šv. Mišios katedros aikštėje tremtinių dieną paminėti, 1989 m.   V. Ylevičiaus nuotr.

     “Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilielka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jn 4, 16). Kadangi Dievas yra meilė, ir kai Jis pasilieka mumyse, tik tada mes galime tikrai mylėti, nes ir jaučiame, kad: “Meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesididžiuoja, nesipučia. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia” (1 Kor 13,4-7).

     Todėl visas mūsų žemiškasis gyvenimas, visi mūsų reikalai ir problemos, o svarbiausia mūsų ryšiai ir santykiai su žmonėmis turi būti pagrįsti Jėzaus įsakymais, ypač meilės įsakymu, ir apspręsti pagal visą jo mokymą.

     Tad jei gyvensime ypač pagal Jėzaus meilės įsakymą, savaime liudysime savo gyvenimo pavyzdžiu vienybės esmę ir jos svarbumą.

     Vis tik kartais neįmanoma būti vienybėje su artimu. Jei kas nors prieštarauja Dievo ir artimo meilei ir jo įsakymams, žemiškuose reikaluose nesivadovauja teisingumu ir yra pasidavęs nežabotam egoizmui, tada mes su tokiu negalime būti vienybėje. Bet negalime ir tylėti, o turime jam aiškiai pareikšti su šventu įsitikinimu, kad su tokiais jo nusistatymais negalime sutikti. Tačiau turime su juo elgtis ramiai ir pagarbiai, turime už jį melstis.

     Juk pats Jėzus, labai griežtai peikė fariziejus, kai jie prieštaravo jo mokymui. O kai jis kybojo ant kryžiaus, meldė: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34).

     O mes, kurie laikome save tikinčiais, jei kartais tarp mūsų nutiktų koks nesutarimas, turėtume pagalvoti: jei tikrai mylime vienas kitą, kaip Jėzus mus mylėjo, pasiruošę net gyvybę už vienas kitą atiduoti, nejaugi tada mūsų nuomonių skirtingumas galėtų būti svarbesnis, negu mūsų gyvybė?

     Kadangi tikroji vienybė yra dieviškos kilmės, turime melsti Viešpatį malonės, kad mūsų pastangos vienybei išsaugoti nebūtų veltui, nesutarimai nesikartotų.

     Niekas negali mus taip vienyti kaip Jėzus, kai mes jį priimame Šv. Eucharistijoje. O jis pas mus ateina net matomu būdu Mišių metu. Todėl nieko svarbesnio negali būti visame pasaulyje kaip Mišios! Jų metu Jėzus vienija mus visus į vieną didžiulę Dievo vaikų šeimą.

     Jei tikime, kad vienybės esmė yra meilė ir suprantame kaip toji meilė turi konkrečiai reikštis, tada su giliu liūdesiu ir skausmu aiškiau matome ir geriau suprantame, kodėl visoje mūsų tautoje, kaip tėvynėje, taip ir išeivijoje, yra tiek daug susiskaldymo, nesutarimo, prieštaravimo. Tada mums visai aišku, jog visos tos nelaimės pagrinde priežastimi yra stoka tikros abipusės meilės.

     Kai matome, kad tokios meilės stoka mūsų tautoje vis tebesireiškia, o mūsų žmogiškų pastangų ir krikščioniško gyvenimo pavyzdžio neužtenka vienybei atstatyti, tada turime žiūrėti, ko Jėzus iš mūsų nori ir reikalauja: “Kas neima savo kryžiaus ir manęs neseka, tas manęs nevertas” (Mt 10, 38).

     Tai reiškia, kad Jėzus nori, jog visus savo kentėjimus aukotumėm Dievui, nes kaip tik tokioje aukoje ypatingai veikia jo galybė. Tokiu būdu Dievo galybė veikė ir Jėzaus aukoje, ką jis ir patvirtino: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32).

     Kad Dievo galybė veiktų ir mūsų aukoje, kaip ji veikė Jėzaus aukojime, Jėzus ir liepė mums nešti savo kryžių, tai reiškia, kad mes ištiestumėm savo rankas ant kryžiaus, kaip ir jis padarė ir patraukė prie savęs visus ir vis tebetraukia daugybę, visus vienydamas visame pasaulyje.

     Tada toksai aukojimas vienybei atstatyti ir bus veiksmingiausias, nes tokioje jau veiks pats Dievas, o mes būsime tik jo įrankiai.