Spausdinti

Nina Gailiūnienė

     Skaitant mūsų lietuvišką periodiką, gaunasi įspūdis, tarsi lietuviškoji visuomenė nebūtų paliesta nei laiko, nei aplinkos, kurioje gyvena. Deja, tai tik rūpestingai saugoma iliuzija.

     Padavimas sako, kad devyngalvis slibinas, kurį šv. Jurgis nudūrė, pareikalaudavo kasmet daug aukų. Jam turėdavo duoti jaunas, gražias ir nekaltas mergaites. Šių laikų slibinas taip pat turi devynias galvas: narkotikai, seksas, abortai, pornografija, homoseksualizmas, AIDS, žmogžudystės, skyrybos, išprievartavimai. Jo suryjamos aukos skaičiuojamos milijonais. Mitologinis slibinas rydavo tik jaunas, nekaltas mergaites, o dabartinis slibinas ryja visus — nuo negimusių kūdikių iki senų karšinčių.

     Aišku, kad jų tarpe yra ir lietuvių. Jokia etninė grupė nėra saugi nuo to slibino, nebent tik AMISH bendruomenė Pensilvanijoje, kuri per du šimtus metų nėra pakeitusi savo gyvenimo būdo.

     Dabar visur stebime moterų kovą už lygias teises. Lietuvoje tokio klausimo niekad nebuvo. Ten lietuvė moteris visuomet ėjo su gyvenimu. Ji buvo ten, kur jos reikėjo. Senovės lietuvės kovojo šalia vyrų apsuptoje pilyje. Nuo pilies kuorų jos pylė karštą vandenį ant kopiančių priešų. O mūsų laikų lietuvės kovojo ir mirė miškuose su vyrais partizanais.

     Senovės lietuvaitės saugojo šventąją ugnį. Nepriklausomoje Lietuvoje mergaitės tarnavo Dievui ir Tėvynei įvairiose vienuolijų kongregacijose. O tos, kurių vienuoliškas gyvenimas neviliojo, rinkosi profesijas, darbą ir gyvenimo būdą pagal savo palinkimą, norą ir materialines išgales.

     Nenuostabu, kad lietuvė moteris užima centrinę vietą mūsų liaudies dainose ir tautosakoje. Ar ji buvo paauglė “geltonkasė mėlynakė”, ar užaugusi “mergelė lelijėlė, belaukianti rūtų darželyje savo bernužėlio”, ar jau “močiutė sengalvėlė”, žavesys ir pagarba jai niekad nesumažėjo... Jai nereikėjo kovoti už politines, ekonomines ir socialines teises.

     Ne taip buvo šiame krašte. Čia moterys turėjo išsikovoti teisę balsuoti. O beveik prieš trisdešimt metų jos pradėjo kitą kovą. Šiai kovai idėją davė Betty Frieden savo knygoje “Feminine Mystique”. Iš čia ir jų vardas — feministės. Feminisčių kova apėmė politinę, ekonominę ir socialinę sritį. Tose srityse feministės reikalavo lygių teisių su vyrais.

     Ar toks reikalavimas nėra pagrįstas? Juk visi piliečiai — vyrai ir moterys — prieš įstatymus yra lygūs. Nelaimė yra ta, kad kovingos feministės panoro ne tik lygių teisių, o įsigeidė būti lygios su vyrais. Jos skverbėsi net į tokius darbus, kurie reikalauja vyriškos fizinės jėgos. Spauda rašė apie trintį gaisrininkų komandose, kai į jas įsiskverbė moterys. Jos nepajėgė ilgų kopėčių pastatyti prie degančio namo, neįstengė pavilkti ar išlaikyti vandeniui pilti žarnos, kai stipri srovė mušė iš hidranto. O vis tiek reikalavo lygaus atlyginimo su vyrais.

     Yra teisinga reikalauti, kad už tą patį darbą moteris ir vyras gautų vienodą užmokestį, bet neteisinga, kai moteris neįveikia darbo fiziškai, o reikalauja vienodo atlyginimo. Šioje srityje feministės yra daug nusikaltusios.

     Neužteko įsiskverbti į vyriškus darbus. Jos veržėsi priklausyti vyriškoms organizacijoms, korporacijoms, klubams. Tai matydami, humoristai ir karikatūristai mėgo į jų beatodairišką kovą pažiūrėti iš linksmosios pusės. Naujosios Anglijos spauda feministes pajuokė puikia karikatūra. Iš sanitarinės būdelės bėga išbaidytas vyras, nespėjęs net kelnių diržo užsisegti. Pro kitas duris į būdelę veržiasi dvi moterys. Virš jų galvų užrašas: “Paskutinė tvirtovė”...

     Šiandien ta karikatūra virtusi beveik gyvenimo tikrove. Kolegijų studentų bendrabučiuose dušai jau yra bendri vyrams ir moterims. Išvietės tikrai yra “paskutinės tvirtovės”, dar nesubendrintos...

     Prieš feminisčių ginklą “sex discrimination” dar nėra išrasta jokios apsaugos. Visuomenė tyli net ir tada, kai jos pačios vykdo diskriminaciją. Connecticute moterys įsisteigė banką, į kurį nepriima vyrų tarnautojais. Massachusette yra statybos, kurioje visus darbus atlieka moterys. Vyrai nepriimami.

     Patį didžiausią perversmą feministės padarė socialiniame gyvenime. Čia prisimenu Aldoną (vardas netikras). Atvažiavusi į Ameriką dar tik mokyklinio amžiaus, ji yra giliai įaugusi į šio krašto gyvenimą. Kai feminisčių judėjimas vyko su įkarščiu, Aldona jau buvo diplomuota ir turinti gerą darbą su riebiu atlyginimu. Daug keliavusi, daug mačiusi, daug patyrusi, daug pasiekusi. Mūsų nuomonės dažnai skyrėsi. Ji pažangi, aš atsilikusi...

     —    Aldona, ko Tu lauki iš feminisčių judėjimo? — paklausiau ją Niujorke.

     —    Įstaigoje esu lygi su vyrais žinojimu, sugebėjimu ir patirtimi. Tos pačios lygybės noriu, išėjusi iš darbovietės.

     —    Duok man pavyzdį, Aldona.

     —    Man yra svarbu, kad galėčiau atsisėsti prie baro viena, be palydovo.

     —    O ką darysi, kai prisistatys koks tipelis? — paklausiau juokdamasi.

Norint įvertinti feminisčių judėjimo rezultatus, reikia atsakyti į du klausimus: ką jos davė visuomenei ir ką gavo sau?

     —    Jeigu jis patiks, galiu pažintį tęsti. Jeigu ne, tai good-bye! — atšovė Aldona, šiek tiek užsigavusi, ir tęsė toliau: — Kodėl tik moteris visais laikais turėjo būti šventa ir nekalta? Ji taip pat turi seksualinius poreikius kaip ir vyras. Kodėl ji turi laukti iki vestuvių? Aš, pavyzdžiui, neturiu noro turėti šeimą ir auginti vaikus. Bet neturiu noro ir būti vienuole. Nesu vienuolyne ir nesu padariusi skaistybės apžadų...

     Matyt, išskaičiusi mano veide nuostabą, Aldona pridėjo:

     —    Žinau, kad tu kitokių pažiūrų. Vis tiek su Tavimi galiu laisvai kalbėti. Tik nepasakyk mano tėvams. Jie nieko neskaito be lietuviškos spaudos ir baisiai atsilikę nuo gyvenimo.

     —    Skamba kaip “generation gap” (kartų atotrūkis), — nusijuokiau, dėkodama Aldonai už pietus.

     Ko Aldona pageidavo, feministės iškovojo su kaupu. Šiais laikais moterys jaučiasi laisvos atsisėsti prie baro be palydovo, o į lovą atsigulti su palydovu...

     Norint įvertinti feminisčių judėjimo rezultatus, reikia atsakyti į du klausimus: ką jos davė visuomenei ir ką gavo sau?

     Visuomenės pagrindas yra stipri, sveika šeima. Amerikoje beveik 50% susituokusių porų baigiasi skyrybomis. Jeigu tie šeimų griuvėsiai būtų matomi, vaizdas būtų baisus. Kaip po žemės drebėjimo, karo ar uragano... Nors lavonų šeimos griuvėsiuose nėra, bet sužeistų daugybė. Daugiausia nukenčia vaikai. Jie užauga psichologiškai sužaloti. Kenčia ir jie patys, ir jų būsimos šeimos kentės.

     Feminisčių taip trokštos seksualinės laisvės rezultatai yra be galo žiaurūs. 60% nėščių moterų yra netekėjusios. Dauguma jų dar tebėra mokyklose. Likusios be išsilavinimo, jos su savo vaikais turi būti išlaikomos labdaros įstaigų. Moterys, ištekėjusios ar ne, kurios galėtų aprūpinti savo vaikus, bet jų nenori, daro abortus. Jeigu į Ameriką nesiveržtų iš visų kraštų imigrantai, jai reikėtų rūpintis prieaugliu. Abortų klinikose kasmet nužudoma pusantro milijono kūdikių.

     O ką besakyti apie seksualines ligas! Prieš pusšimtį metų jų buvo tik dvi ar trys. Dabar priskaitoma aštuoniolika, ir skaičius vis didėja. Apie jas nekalbama, nes AIDS užvaldė visuomenės dėmesį. Kitaip ir būti negali, nes AIDS reiškia mirtį. Kol mirtis tokį ligonį pasiima, visuomenei jis kainuoja šimtus tūkstančių. Tokie ligoniai ir jų šeimos kenčia stigmą, nes AIDS išsiplėtė tarp homoseksualų ir tų, kurie gatvėse ieško lovos partnerio.

Po tokių skyrybų moteris labai nukenčia finansiškai. Jos ekonominis lygis nukrenta 76%, o vyrotiktai 23%.

     Nedaug ką gero feminisčių kova suteikė ir pačioms moterims. Kai išsikovojo skyrybas, jos pasidarė greitos ir lengvos. Nereikia važiuoti nė į Las Vegas. Bet pasirodo, kad po tokių skyrybų moteris labai nukenčia finansiškai. Jos ekonominis lygis nukrenta 76%, o vyro — tiktai 23%.

     Apkarto ir seksualinė laisvė. Pasirodė, kad toje srityje vyrai yra daug geresnėje padėtyje. Tai kas, kad jos gali keisti lovos partnerius, kaip ir vyrai. Bet nė vienam vyrui nereikia eiti į abortų kliniką... Be to, betrimituodamos apie “moters seksualinius poreikius”, užsitraukė išprievartavimo epidemiją. Viena iš keturių kolegijos studenčių, praleidusi vakarą su savo kolega, lieka išprievartauta. Situacija pasidarė tiek rimta, kad kolegijos pradėjo rengti seminarus. Juose vyrams aiškina, kad moteris, nesutinkanti laisvu noru eiti į lovą, tikrai nenori sekso. Jos atsisakymas turi būti respektuojamas, nevartojant jėgos.

     Blogiausioje padėtyje atsidūrė išsiskyrusios ar netekėjusios moterys su mažais vaikais. Kai visi rūpesčiai suvirsta ant tokios motinos galvos, ne visada išlaiko jos nervai. Vienos pradeda smarkiai rūkyti, kitos gerti ir net vartoti narkotikus. Be disciplinos ir priežiūros jų vaikai telkiasi gatvėse į gaujas arba pasidaro narkotikų aukomis.

     Bažnyčia atstovauja Kristaus įkurtai karalystei žemėje. Šiame krašte yra daugiau kaip 90% tikinčių. Apie 75% tikinčiųjų priklauso įvairioms krikščioniškoms tikyboms. Reikia stebėtis, kad Katalikų Bažnyčia ir kitos laikėsi labai pasyviai feminisčių judėjimo atžvilgiu. O jos Bažnyčią pradėjo atakuoti nuo pat pradžios. Reikalauja būti kunigais ir nuasmeninti liturgiją bei maldas.

     Vatikanas dar neleidžia moterims būti kunigais. Kitos tikybos jau nusileido. Episkopalai turi net vyskupę, nors dauguma jų dvasininkų bei pasauliečių tam priešinosi. Atrodo, kad episkopalamas buvo lengviau įšventinti moteris kunigėmis, kaip nuasmeninti maldas. 1985 m. buvo sudaryta komisija liturgiją ir maldas pakeisti į neutralią formą. Siekiant neutralumo, pirmiausiai reikėjo pakeisti Švenč. Trejybės sąvoką. “Dievas Tėvas, Sūnus ir Šv. Dvasia” pakeista į “Dievas, kuris kuria, išgano ir apšviečia”.

     Episkopalų liturgija ir maldos beveik nesiskyrė nuo katalikų. Pavyzdžiui, episkopalų “Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šv. Dvasiai” nė vienu žodžiu nesiskyrė nuo katalikų maldos. Po pakeitimo ji taip skamba: “Garbė šventai ir nedalomai Trejybei — Dievui, kuris kuria, išgano ir apšviečia: vienas trijuose ir trys viename per amžių amžius”. Kodėl nepadaryti dar trumpiau ir aiškiau? “Garbė Šv. Trejybei: numeriui Pirmam, numeriui Antram ir numeriui Trečiam per amžių amžius”...Tai jau būtų tikrai neutrali malda.

     Atrodo, kad nėra ribų, iki kokio kvailumo gali nueiti feminisčių siekiai. Net paties Dievo nepaliko ramybėje.

     1988 metų gale “Times” žurnalas įsidėjo straipsnį su klausimu, ar feminizmas jau miręs. Kas privedė prie tokio klausimo? Ogi pačių moterų žurnalai. Jų priskaitoma apie 90. Visų turinys beveik vienodas: grožis, rūbų mados, sveikata, kulinarija, darbas, meilė ir seksas. Bet jau nėra straipsnių apie feminizmą. “Mirabella” žurnalo leidėja paaiškino, kodėl vengiama rašyti apie feminizmą: “Žodis ‘feminizmas‘ skamba man archaiškai, kaip sufražetės”... Kolegijos studentė, paklausta, kaip ji apibūdintų feministę, atsakė: “Tokia, kuri yra vyriška, neskuta kojų ir daro viską, norėdama nuneigti, kad ji yra moteris”... Jaunesnės moterys nenori nieko girdėti apie feministes. Nusivylusios ir tos, kurios, feminisčių paveiktos, atsižadėjo šeimos dėl karjeros. Jos jau 40 ar 50 metų ir yra pasmerktos vienatvei, nes, anot “Newsweek”: “Moteriai, turinčiai daugiau kaip 40 metų, yra didesnė galimybė žūti nuo teroristo negu ištekėti”. Pasižiūrėjusios į jas, “sėdinčias vienas prie baro”, jaunos merginos stengiasi išvengti tokio liūdno likimo.

     Todėl šių dienų moterų žurnalai yra pilni straipsnių, kaip prisivilioti vyrą. Žurnale “Lonely Giri” buvo straipsnis, pavadintas “Kaip laimėti jo širdį”. Žurnalo viršelyje tokia spalvota iliustracija: jauna mergina, įsispyrusi visomis jėgomis stengiasi išlaikyti vyrą, kuris mėgina pabėgti...

     Kodėl feminisčių kova baigėsi fiasco, nesunku suprasti. Pirma, jos neigė pačią žmogaus prigimtį. Dievas sutvėrė vyrą ir moterį su skirtingomis fizinėmis ir psichinėmis savybėmis. Prigimties skirtumas pradeda reikštis jau ankstyvoje kūdikystėje. Vienokius žaislus griebia berniukai, kitokius renkasi mergaitės. Todėl feministės kovojo prieš “moteriškus” žaislus. Jų nuomone, moterys pasitenkina žmonos ir motinos role todėl, kad nuo kūdikystės žaidė su lėlėmis ir kitais žaislais, vaizduojančiais namų apyvokos darbus. Augink vaikus su “neutraliais” žaislais, ir jie užaugs be vyriškų ir moteriškų palinkimų darbo, užsiėmimo ar profesijos atžvilgiu. Atseit, jie bus neutralūs sutvėrimai. Gaila, kad feministės nežinojo, jog Lietuvos kaimas tokiems turėjo net specialų pavadinimą: “Nei velnias, nei gegutė”.

     Antra, feministės išugdė nepaprastą moters egoizmą. Prie siekiamo tikslo eik be atodairos. Jeigu vyras ar namų apyvoka kliudo karjerai — skirkis. Jeigu kūdikis bus našta — neturėk jo. O jei nori kūdikį turėti, nustumk gimdymą iki paskutinės fiziologinės laiko ribos. Jeigu seksuališkai besmaguriaudama tapai nėščia — daryk abortą.

     Tas pats egoizmas ir religinėje srityje. Kaip jau anksčiau minėta, net paties Dievo samprata apiplėšta siekiamo neutralumo sąskaiton. Ar kada girdėjote, kad moterys nori būti kunigais iš meilės Dievui ir artimui? Niekados! Tik dėl lygybės su vyrais.

     Egoizmas yra stipri jėga, kuri ne kuria, o tiktai ardo, griauna ir žudo. Feministės taip yra juo užkrėtusios visuomenę, jog moteris gėdijasi prisipažinti, kad ji yra tik šeimininkė arba kelių vaikų motina. Ji jaučiasi esanti žemesnė už tas, kurios turi apmokamus darbus už šeimos ribų.

     Vištų augintojai žino, kad kartais atsiranda savotiška išpera — višta, kuri mėgina giedoti kaip gaidys. Išvaizda ji nesiskiria nuo kitų vištų, tiktai nededa kiaušinių. Lietuvoje tokias išperas vadindavo vištgai-džiais. Feminisčių likimas panašus į vištgaidžių. Po 30 metų kovos jos nepritampa nei prie vyrų, nei prie moterų.

     Feministės paliko taip sujauktą gyvenimą, kad šių laikų moteriai nelengva išsipainioti iš tų pinklių ir rasti vietą Bažnyčioje bei visuomenėje. Pirmiausia ji turi atsiminti, kad moters vertę iškėlė ne Betty Friedan, Gloria Steinem, Molly Yard, Barbara Ehrenreich ir kitos feministės. Tai padarė Kristus ir krikščionybė. Ne prieš 20 ar 30 metų, o beveik prieš 2000 metų. Jeigu kam neaišku, tegul pasižiūri į šių dienų musulmones.

     Saudi Arabija gal moderniausia. Leidžia moterims net mokslus išeiti. Bet teisės atžvilgiu arabės dar toje pačioje padėtyje, kaip buvo Kristaus laikais. Arabė neturi teisės skirtis nuo vyro. O vyras gali palikti žmoną, kada tik nori, be jokio preteksto. Todėl tėvas, išleisdamas dukterį už vyro, padaro sutartį, kiek duktė gaus iš vyro skyrybų atveju. Kitaip ji liktų be lėšų pragyvenimui.

     Tą pat darydavo žydai. Kristus pasmerkė vyrą, kuris meta žmoną, lygiai kaip ir tą, kuris veda išsiskyrusią moterį. Žydai, sugavę moterį lovoje su svetimu vyru, užmušdavo ją akmenimis. Kristus tokią moterį išgelbėjo nuo mirties. Musulmonės moterys už tą pačią nuodėmę ir šiandien baudžiamos mirtimi. Prieš keletą metų Saudi Arabijos neištekėjusi sosto princesė tapo nėščia. Aukšta socialinė padėtis neišgelbėjo jos nuo mirties. Sosto princas nukirto kardu seseriai galvą.

     Dar sunkesnėje padėtyje buvo Irano moterys ayatollah Khomeini laikais. Iranietis apskundė kaimyno dukterį, dvylikos metų mergaitę, kad ji sukėlusi jam aistras, kai jis žiūrėjo į ją, besimaudančią tėvų baseine. Teismas priteisė mergaitę viešai rykštėmis nuplakti, įvykdžius bausmę, mergaitė po kelių valandų mirė.

     Ir kitose nekrikščioniškose religijose ištekėjusios moters gerovė ar vergovė priklauso nuo vyro, o neištekėjusios — nuo jos tėvo. Visai kitaip yra krikščionybėje. Apaštalas Paulius liepia: “Moterys, būkite paklusnios savo vyrams”. Ir tuoj prideda: “Vyrai mylėkite savo žmonas, kaip savo pačių kūnus”. Dvigubo standarto negali būti, nes visi — vyrai ir moterys — yra to paties Dievo Tėvo sutverti ir jo Sūnaus Jėzaus Kristaus krauju atpirkti.

     Anot kard. Newman, Dievas kiekvienam yra pavedęs atlikti kokį uždavinį šiame pasaulyje. Galbūt apie tą paskirtį žmogus tesužinos tik po mirties. Todėl tiek vyras, tiek moteris turi teisę ir pareigą rinktis savo pašaukimą pagal savo norą ir gabumus, bet visados su mintimi, kad už darbus žemėje reikės duoti apyskaitą savo Tėvui danguje.

     Apie asmeninę atskaitomybę Dievui turėtume dažnai visi pagalvoti. Veiksmu ar tylėjimu visi esame maitinę vieną ar kitą slibino galvą, iki jis išaugo į tikrą pabaisą. Kas ir kada tą slibiną nugalės, neaišku. Aišku tik viena, kad kova bus ilga ir sunki.