Spausdinti

     Keturias savaites trukęs ir iškilmingomis pamaldomis, kurioms Šv. Petro bazilikoje vadovavo Šv. Tėvas Jonas Paulius II, baigėsi Pasaulio vyskupų Sinodas. Bažnyčios hierarchai išvažinėjo į savo arkivyskupijas ir vyskupijas, bet jų palikti pėdsakai, žodžiai dar ilgai bus svarstomi visos Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų, kad svarbiausieji šio reikšmingo susitikimo nutarimai įgautų konkretų atspindį mūsų gyvenime, ypač kunigų parengimo darbe, kunigų seminarijų veikloje ir organizacijoje. Džiugu, kad vienas iš užsienio šalių hierarchų, ne taip seniai lankęsis Lietuvoje, Čikagos arkivyskupas kard. J. Bernardinas, prieš išvažiuodamas į JAV, gana plačiai atsakė į mūsų pateiktus klausimus, su kuriais kviečiame susipažinti.

Sakykite, Gerbiamas Kardinole, kokį Jūs susidarėte įspūdį apie Lietuvos Bažnyčios padėtį ir pačius lietuvius savo viešnagės metu?

     Lietuvos vsykupų konferencijos kvietimu šių metų rugsėjo pradžioje turėjau progą aplankyti Jūsų kraštą. Su manimi kartu važiavo taip pat lietuvių kilmės kunigų, o ir šiaip grupelė kitų žmonių. Mes turėjome nuostabią šešių septynių dienų kelionę po Lietuvą. Aplankėme penkias ar šešias vyskupijas, daugelį miestų ir bažnytkaimių. Kur tik apsilankėme, radome nuoširdžių žmonių, nepaprastai ištikimų tikėjimui, pasišventusių Bažnyčiai. Čia žmonės, kaip pajutome, susirūpinę politine padėtimi, ypač susirūpinę dėl santykių su sovietine vyriausybe, nes Lietuva prieš kelis mėnesius paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. Bažnyčios žodžiais tariant, dabar jaučiame laisvę, apie kurią nebuvo galima kalbėti prieš 40 ar 50 metų. Mes galėjome aukoti Mišias su vyskupais ir galėjome susitikti su žmonėmis. Viena labiausiai jaudinančių akimirkų — vieną sekmadienį aukotos Mišios Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčioje, kuri prieš kiek metų buvo ginčų objektas, nes Lietuvos tikintieji reikalavo jiems sugrąžinti šią bažnyčią. Kiek žinau, ji buvo paversta koncertų sale ar panašios paskirties pastatu. Būdamas Amerikoje, aš keliskart rašiau prezidentui Gorbačiovui, kad ši bažnyčia būtų grąžinta tikintiesiems. Apie tai esu parašęs net kelis straipsnius į spaudą. Todėl man buvo ypač malonu šioje bažnyčioje atnašauti Mišias kartu su Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi. Šiose pamaldose dalyvavo tūkstančiai žmonių, o kadangi jie visi nesutilpo viduje, meldėsi šventoriuje. Pabaigoje buvo sugiedoti Lietuvos ir Amerikos himnai. Tikrai buvo jaudinanti akimirka! Mane ypač sukrėtė kančia, kurią žmonės jautė per penkis dešimtmečius. Iš tikrųjų ne taip lengva būti kataliku, o tuo labiau kunigu, vyskupu ir net eiliniu tikinčiuoju. Tačiau šie nuostabūs žmonės išlaikė tikėjimą ir dabar jie su viltimi žvelgia į ateitį.

     Tačiau ir dabar yra nemažai sunkumų. Pavyzdžiui, visos seminarijos buvo uždarytos, išskyrus vienintelę Kaune, kurioje vienu metu tegalėjo mokytis tik 25 klierikai. Dabar gi nėra jokių apribojimų. Nūn Kaune, kiek pamenu, šiemet mokosi apie 200 klierikų, o naujai atidarytoje Telšių seminarijoje studijuoja 54 seminaristai. Tik bėda, kad iki šios dienos jie neturi reikalingų filosofijos, teologijos ir kitų vadovėlių. Negali tinkamai pasiruošti studijoms, kunigo darbui, dvasiniam, pastoraciniam darbui, kurio reikalauja seminarija. Žinoma, susidaro visokių sunkumų, bet manau, kad tai bus pagaliau išspręsta. Be to, jei Bažnyčiai ir būtų grąžinta nuosavybė, didžiuma pastatų negalėtų būti panaudoti, nes norint tuos statinius paversti tinkamais religiniams reikalamas, nedelsiant reikia remontuoti, atstatyti, sutvarkyti. Tokie, kokie jie dabar yra, reikalauja nepaprastai didelio entuziazmo, jėgų, darbo.

     Viena, kas mane nustebino, kad ligi šiol Bažnyčia negali pasinaudoti jokiais visuomeniniais paramos šaltiniais, gal tik Kaune aktyviai veikiančia nauja organizacija “Caritas”, kur atsiranda tikrai veiklių rėmėjų, entuziastų. Būtų itin pravartu suaktyvinti šiuos visuomeninės paramos židinius, ypač būtina medicininė pagalba Lietuvai. Kitų, ypač Vakarų šalių, “Caritas” organizacijos siunčia vaistų, kad jais galėtų pasinaudoti stokojantys lietuviai.

     Nepaprastai reikalingi Lietuvoje katekistai. Mat šiuolaikinė Lietuvos Bažnyčia dar nepajėgia mokyti savo jaunosios kartos valstybinėse mokyklose todėl, kad neturi pakankamai katechetų, todėl turi juos rengti ir šitaip išnaudoti atsiradusias galimybes. Taip pat reikėtų geriau išnaudoti televiziją. Reikėtų jau parengti specialias programas. Be to, dar yra daugel kitų galimybių, nes dar Bažnyčia ne visiškai laisvai gali veikti. Daugelio priemonių jai trūksta. Manau, kad tikintieji suras jėgų ir šaltinių, kad galėtų savo reikmes patenkinti. Šitie dalykai kaip tik mane domino Lietuvoje. Pirmosiomis savo viešnagės dienomis kaip tik kreipiausi į vyskupų konferenciją su klausimu, ko trūksta Lietuvos Bažnyčiai, ką turi pati Lietuva, kad galėtume šią pagalbą organizuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kituose kraštuose. Europos vyskupų konferencija kaip tik sudaro šios pagalbos planus. Kaip jau minėjau, mane labiausiai stebino tikinčiųjų ryžtas nugalėti visas kliūtis ir sunkumus, kurį jie parodė per 50 metų. Visa tai, žinoma, pasiseks padaryti tiktai ateityje.

     Aš aplankiau tik ką naujai įsikūrusią vieną Vilniaus parapiją, kuri pradeda statyti Šv. Jurgio bažnyčią. Mes rengiamės šiai bažnyčiai pasiųsti iš Čikagos lietuvių parapijos altorių, baldus ir daugel kitų reikalingų dalykų. Mat dėl demografinių pakeitimų ši bažnyčia, taip pat buvusi pavadinta Šv. Jurgio vardu, Čikagoje neseniai uždaryta. Esu pažadėjęs šiai bažnyčiai padėti nes nustebino šios naujos lietuvių Vilniaus parapijos klebono entuziazmas, kuris taip energingai imasi šio darbo kartu su tūkstančiais jam padedančių žmonių.

Kaip Jums atrodo dabar Lietuva ir jos reikalai iš Romos, kai čia vyksta pasaulio vyskupų pokalbiai Sinode?

     Sinodo dienomis Romoje esu ne sykį kalbėjęs su Telšių vyskupu Antanu Vaičiumi, kuris šiame Sinode yra Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas. Šio Sinodo metu išgirdau iš kitų vyskupų kalbų apie panašią padėtį kaip ir Lietuvoje, iš Ukrainos, Čekoslovakijos vyskupų lūpų apie reikalus, kuriuos Sinode yra minėjęs ir vyskupas Vaičius. Padėtis yra ta pati: ir šiuo metu tuose kraštuose Bažnyčia nepajėgia laisvai veikti, bet į ateitį žvelgia su didele viltimi. Sparčiau viską stumti į priekį kliudo lėšų stoka, bet padėtis tuose kraštuose pasitaisys. Šitai pats savo akimis mačiau Lietuvoje. Manau, Vakarų Bažnyčia joms pagelbės. Tikiu, jog tas spragas padės užpildyti. Vyskupas Vaičius, savo kalboje šnekėdamas apie Lietuvą, paminėjo susidariusią padėtį, pasakė, jog aš, apsilankęs Lietuvoje, pasirodžiau kaip baltasis balandis, atskridęs parengti kelią Šventajam Tėvui į Lietuvą ateinančiais ar kitais metais. Kartais nelengva yra toji tikrovė, kurią išvydau pats, — o tai paliudijo ne tik vyskupas Vaičius, bet ir kiti vyskupai: daugybė kunigų turi važinėti iš vienos į kitą parapiją ir turi kelias aptarnauti. Taigi, nors ir visiškai būtų užpildytos seminarijos, prabėgs nemaža laiko, kolei jos pajėgs išleisti pakankamai naujų kunigų, kurie galėtų aptarnauti šias neturinčias ganytojų bažnyčias. Pamenu, kad Lietuvoje 1949-1950 m. tebuvo šeši ar septyni šimtai kunigų, o ir dabar daugmaž šeši šimtai. Ir didžiuma jų — senyvo amžiaus. Buvau nustebintas vieno seno kunigo, kuris sakė, kad išbuvęs 10 metų Sibiro kalėjimuose ir neseniai sugrįžo, taip pat ir vyskupais, kurie daugel metų išbuvo namų arešte, o kiek žmonių kentėjo !?

Ką galėtumėte, grįždamas iš Romos Čikagon, palinkėti Lietuvos Bažnyčiai ir visiems tikintiesiems?

Atstatyto Vytauto Didžiojo paminklo atidengimo iškilmės Kaune, 1990 m. liepos 15 d. A. Matulionio nuotr.

     Mano linkėjimai Bažnyčiai, Lietuvai ir kitoms šalims — kad jos būtų laisvos, kad galėtų laisvai tvarkyti savo Bažnyčią, kad būtų tvirto tikėjimo, kad kitos Bažnyčios joms padėtų, ko labiausiai stokoja. Tačiau ir čia gresia pavojus. Tai būtent neigiamos Vakarų kultūros įtakos, kurios gali užplūsti šiuos kraštus, sakysime, individualizmas, vartotojiškumas, materializmas, nusivylimas, neviltis. Manau, kad šie kraštai susidurs su tokiomis problemomis, kaip ir mes su šiais neigiamais kultūrinio gyvenimo reiškiniais. Bijau, kad ir šiuose kraštuose iš tikrųjų gali taip atsitikti, bet kartu ir esu tikras, kad šios tautos bus ištvermingos, vieningos. Lietuvoje buvau didžiai nustebintas kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kitų vyskupų, kunigų ir kai kurių tikinčiųjų, su kuriais susidūriau, ir ypač su žmonėmis, kurių tikėjimas toks stiprus, jog jie drąsiai sugebės pasitikti šiuos priešingumus ir tiesiai pažiūrės ateičiai į akis. Šiaip ar taip, tikiu, kad jie visa pavers į gera.

     Viena, kas ypač mane nudžiugino, — jaunimas, nes jis lankė valstybines mokyklas, kur iš tikrųjų visiškai kitokios sąlygos — ideologija, visiškai skirtinga nuo Bažnyčios skelbiamo mokslo. Jis negalėjo gauti tikėjimo pagrindų, o vis vien pasisėmė reikalingo religinio mokymo, nepaisant jokių sunkumų. Tatai tiesiog nuostabu. Čia išties Bažnyčios sėkmė, kad jaunoji karta gavo reikalingų tikybos žinių. Čia tikrai Bažnyčios laimėjimas, akivaizdus Bažnyčios ateities progresas, jos veržlumas. Tikiu, kad Šventoji Dvasia vadovaus Lietuvos Bažnyčios ateičiai. Kai grįšiu Čikagon, parašysiu straipsnių ir ne sykį papasakosiu apie šią mano kelionę. Visą laiką daug dėmesio skirdavau Lietuvos žmonėms, o tuo labiau pasielgsiu ir dabar. Linkiu jiems kuo geriausios sėkmės. Tegul Dievas laimina Jūsų tautą, ir aš jus visus laiminu.

Su kardinolu J. Bernardinu kalbėjosi ir tekstą iš anglų k. išvertė kun. KJ. Ambrasas, S J.