SIGITAS TAMKEVIČIUS, S.J.

     Emauso mokiniai bėgo nuo kryžiaus, ant kurio buvo prikaltas Kristus. Tai buvo jų klaida ir nelaimė. Galima bėgti tik nuo tokio kryžiaus, and kurio nėra Nukryžiuotojo. Ir man atrodo, jog labai dėsninga, kad Vakarų pasaulyje bėgama nuo šitokio kryžiaus. Aš nesu labai gerai susipažinęs, bet mačiau Bažnyčios gyvenimą Vakarų Vokietijoje, Kanadoje. Trūksta pašaukimų į kunigystę, į vienuolynus. Atrodo, gerokai sunykusi aukos dvasia. O kaip gali išsilaikyti aukos dvasia, jeigu nuolatos prieš akis nestovi Nukryžiuotasis? Savo gyvenime sutikau labai daug žmonių, kurie nešė kryžių. Ypatingai daug jų sutikau kalėjimuose, lageriuose — tūkstančius žmonių. Beveik visi šitie žmonės kryžių keikė. Savos kančios jie nesuprato. Daugeliui atrodė ji beprasmiška. Kaip dabar prisimenu, Permės kalėjime vienas žmogžudys ant savo nugaros buvo įsitatuiravęs kryžių, and kurio prikaltas dryžiuotais drabužiais aprengtas kalinys, kuris šaukia: — Laisvės!

     Baisus yra žmogaus gyvenimas, kada yra kryžius, kurį jis keikia, kurio jis nesupranta. Ir šitaip yra ne tiktai tų žmonių tarpe, kurie neturi tikėjimo, kurie nėra krikščionys, bet galima sutikti ir save vadinančių krikščionimis, kurie kryžiaus nesupranta, kurie kiek galėdami nuo kryžiaus bėga, ir tai yra jų tragedija. Sunkiais pokario metais Lietuvoje buvo

Kenčiantis Kristus  Diureris

labai daug žmonių, kurie nuo kryžiaus bėgo. Buvo net kunigų, kurie bėgo nuo savo kryžiaus: bijojo nemalonumų, persekiojimų. Jie save pateisindavo. Prisimenu, vienas aukštai stovintis dvasiškis man kalbėjo: “Su kakta sienos nepramuši”. Žmogus, kai nenori kryžiaus, kai nuo jo bėga, save pateisindamas visada suranda argumentų. Nuo kryžiaus bėgo labai daugelis mūsų tautiečių. Tas bėgimas kartais buvo labai negarbingas, surištas su daugeliu klaidų, nusikaltimų prieš savo tautą ir savo sąžinę.

     Tačiau savo gyvenime sutikau žmonių, kurie nuo kryžiaus nebėgo. Apvaizda jiems uždėjo sunkesnį ar lengvesnį kryžių, ir tą kryžių jie nešė. Ir aš šiandien dėkoju Dievo Apvaizdai, kad pačiais pirmaisiais kunigystės metais aš sutikau šitokių žmonių ir mačiau, su kokia didele meile jie nešė savo kryžių. Vieni nešė ligos, skausmo kryžių, kiti nešė gyvenimo sunkumų kryžių, bet tą kryžių nešė su meile. Ir mačiau, kokią plačią širdį jie turėjo, koks gilus tikėjimas buvo jų gyvenime, ir tai buvo man gyvas įrodymas, kad kryžius žmogaus nesugniuždo, jeigu žmogus kryžių supranta, jį priima, ir kartu su Kristumi jį neša.

     Kryžius mūsų gyvenime yra neišvengiamas. Pirmiausia, mes visi sutinkam darbo kryžių. Aš girdžiu ir čia, Amerikoje, ir tėvynėje žmonės sveikina ir išreiškia tokią mintį, kad štai va daug kentėjai lageryje ir taip toliau. Čia yra tik dalis tiesos. Tas gyvenimas, tie metai, kurie praėjo kalėjime, lageriuose ar Sibire, aš nesakyčiau, kad tai buvo pats didžiausias kryžius. Prieš lagerį, man atrodo, buvo ne mažesnių kryžių. Kada reikėjo dirbti, kada reikėjo dalyvauti pogrindžio spaudos leidime ir ruošti katalikų komiteto dokumentus, kada reikėjo bandyti kokiu nors būdu, kad visa tai pasiektų Vakarus, aš dabar prisimenu, buvo dienų, kada ateidavo mintis: o kaip gera būtų, kad greičiau suimtų. Tikriausiai būtų lengviau... Darbas žmogaus gyvenime gali būti labai sunkus ir alinantis. Tikra to žodžio prasme gali būti kryžius. Kryžius mūsų gyvenime gali būti liga. Kada viską išbandai ir suvoki, kad tau niekas negali padėti. Ir turi nešti savo skausmą, savo senatvę, savo visas negalias.

     Neseniai aplankiau Maskvoj vieną savo seną bičiulį. Kažkada atsitiktinai susipažinome. Jis rusas katalikas, labai artimai suprato mūsų, lietuvių katalikų, reikalus. Stengėsi kiek galėdamas padėti. Sugrįžęs iš lagerio, turėdamas galimybę, norėjau jį pasveikinti, jam pasakyti Ačiū! Paskambinau, ir jo artimieji pasakė: prieš ketverius metus miręs. Mes kiekvienas turime arba turėjome savo gyvenime labai brangių žmonių, kurių šiandien neturim. Ir tas netekimas labai dažnai būna irgi mūsų gyvenimo kryžius. Mes turbūt kiekvienas esame ėję paskui karstą žmogaus, kurio netekimas mūsų gyvenime paliko didelę žaizdą, didelę tuštumą. Tai buvo mūsų kryžius. O kaip dažnai mūsų gyvenime Apvaizda atsiunčia tokį paprastą kryžių, bet įkyrų: tenka kartu gyventi su žmogumi, savo šeimoje, savo kaimynystėje, kartais net vienuolyne, kartais turėti savo vikarą, kleboną, kuris būna nemažas kryžius. Žiūrėk, šeimoje norėtum, kad vyras ar žmona, vaikai būtų kitokie, o jie eina visai kitu keliu, jie tau suteikia skausmą.

     Kiekvieno mūsų gyvenimas yra pažymėtas kryžiumi, pažymėtas kančia. Ir man atrodo, yra vienas iš pačių svarbiausių dalykų gerai išmąstyti ir pasirinkti gerą gyvenimo kryptį. Koks mano požiūris bus į tą kryžių, į tą kančią, kurią aš anksčiau ar vėliau sutiksiu? Šita tema labai reikalinga išstudijuoti, išmąstyti. Šitą problemą sprendė didžiausi, šviesiausi žmonijos protai. Ir tie atsakymai, kuriuos duodavo, nelabai mus patenkina. Gal daugiausia šviesos į kančios problemą įnešė Evangelija, įnešė Kristus. Kai mes skaitome Naująjį Testamentą, studijuojame Kristaus gyvenimą, ten matome labai ryškią liniją. Kristus per visą savo gyvenimą ėjo į Golgotą. Ėjo sąmoningai, aiškiai, ir paskutinėmis Jo gyvenimo dienomis randame, kaip apaštalai draudė, kad Kristus neitų į Jeruzalę, nes ten grėsė mirtis. O Kristus ėjo. Kai apaštalas Petras norėjo Kristų sulaikyti nuo kančios, kai jis kalbėjo — Mokytojau, Tau niekad šitaip neatsitiks! Nekentėsi, nemirsi! Kristus jį aštriai subarė, priminė, kad jis galvoja ne Dievo mintimis. Kryžius buvo Kristaus žemiškojo gyvenimo centras, esmė. Tai, ką Jis mokė, galėjo pamokyti taip, kaip anuomet mokė pranašai; bet Kristus padarė didžiausią patarnavimą — Jis mirė ant kryžiaus.

     Nukryžuotasis yra mūsų krikščioniškojo gyvenimo centras. Tai ne paskutinis taškas, nes jį peržengė. Matome prisikėlimą, matome amžinąjį gyvenimą. Bet nevalia, kad iš mūsų gyvenimo kažkur į šalį būtų nustumtas kryžius, nes tada yra pavojus, kad mes daug ką galime užmiršti, prarasti, ko užmiršti ir prarasti nevalia. Mes Kristaus mokiniai, Kristaus sekėjai, esame kviečiami savo gyvenime papildyti, apaštalo Povilo žodžiais tariant, “ko trūksta Kristaus kančiai”. Per maža yra Jėzaus Kristaus kryžiaus. Reikia, kad prie šito kryžiaus būtų pridėtas ir mūsų kryžius. Štai kiekvienas privalome suvokti, ne tik Lietuvoje, bet ir čia, Amerikoje. Prie Kristaus kryžiaus turi būti pridėtas mūsų gyvenimo kryžius. Ir jeigu mes prie Kristaus kryžiaus patys nieko nepridėsime, tada Kristaus kryžius mums gali likti bereikšmis, bevaisis. Šitai suprasti yra labai svarbu.

     Bažnyčios gyvenime, ypač šiandien, man atrodo, tai yra nelaimė — mūsų dienų nelaimė — kad trūksta Kristaus kryžiaus. Kristaus kryžiaus trūksta kunigų gyvenime, jo trūksta ne kartą vienuolynuose, jo trūksta tikinčiuosiuose. Ir kai pritrūksta šio Kristaus kryžiaus, kai ateina noras gyventi lengvą gyvenimą, kuris iš tavęs daug nieko nepareikalautų, tada mes pradedame keistis, tada mumyse įsiviešpatauja ne Kristus, bet pasaulio dvasia. Ir Bažnyčios gyvenime šitai yra nepaprastai pavojinga. Aš šiandien girdžiu, kaip ne vienas apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią kalba: Va, daug metų buvusi pavergta, neturėdama pačių būtiniausių sąlygų, ji daug kur atsiliko. Vakarų pasaulyje Katalikų Bažnyčia nuėjo kažkur toli į priekį... Šitos kalbos turi savo tiesos, bet jos turi ir kažkokio nesupratimo. Iš tikrųjų mes ten, tėvynėje, daug ko neturime, mes daugelį metų kovojome barikadose, ir galbūt kai galėjome mokytis, pozityviai kažko siekti, savo laiku įgyvendinti Vatikano Susirinkimo nutarimus, daug mums laiko atėmė ta kova, kuri buvo sunki. Ne kiekvienas matydavo jos prasmę, ne vienas ir Dievui prikišdavo: Kodėl? Kodėl mums visos šitos sunkenybės? Tačiau tie sunkūs, ilgi metai vieną dalyką davė mūsų Bažnyčiai ir daugeliui mūsų kunigų bei tikinčiųjų: jie pastoviai rodė mums Nukryžiuotąjį Kristų. Ir ne tik šiandien mes negalime atsiremti nei į Amerikos vyriausybę, nei į kitų tautų vyriausybes, bet ir anuomet, į ką mes galėjome atsiremti? Į pasaulio galinguosius? Ne. Jie nebuvo mūsų pusėje. Kartais žodžiais mus prisimindavo. Mus tarsi užstodavo. Bet konkrečių veiksmų buvo labai nedaug. Ir tada, kai mes jautėmės palikti vieni, tuo sunkiu momentu mes žinojome, kad yra Vienas, kuris mūsų nepaliko. Tai Nukryžiuotasis. Ir kiekvieno lietuvio kataliko akys visų pirma krypo į Nukryžiuotąjį Kristų. Ir tai buvo mūsų jėga, mūsų stiprybė. Jeigu mes prieš savo akis nebūtume matę Kristaus kryžiaus, būtų buvę labai sunku.

     Aš prisimenu kai kuriuos momentus iš savo nelaisvės dienų. Kai buvau saugumo kalėjime, paskui lageriuose: Urale, Mordovijoje, labai man buvo įdomu išgirsti kitų kalinių mintis. O jie kartais sakydavo: “Laimingas tu, kad turi tikėjimą”. Jie, nepažindami kaip reikiant Dievo, tarsi per miglą Jį matydami, visgi suvokė, kad kunigas turi Dievą... Iš tikrųjų tokiose sąlygose turėti Dievą, turėti prieš akis prie kryžiaus prikaltąjį Kristų buvo nepaprastai svarbu ir brangu. Kai mane nuteisė, parašė straipsnį į laikraštį ir jį pavadino: “Vienoje rankoje rožančius, kitoje rankoje vėzdas”. Prižiūrėtojai matė, kad kalėjimo kameroj turėjau rožančių. Vienas jūrininkas, su kuriuo kartu sėdėjau, iš duonos man ji padarė. Padarė ir iš duonos kryželį, kuriame buvo negabia ranka padarytas Nukryžiuotojo atvaizdas. Ir tas iš duonos padarytas kryželis buvo labai brangus, lygiai brangus, kaip tas, kurį matome altoriuje.

     Prisimenu, kai pirmą kartą saugumo kalėjime laikiau Mišias. O jūs gerai žinote, kas yra Mišios, kad tai Kristaus kruvinos aukos sudabartinimas, Jo nekruvinoji Auka. Mišių metu atsistoji po Kristaus kryžiumi. Kai dabar prisimenu, atrodo, kad tos kalėjimo kameros sienos kažkur prasiplėtė ar dingo. Kažkur tarsi atsirado nepaprastai daug šviesos. Atrodo, pasijutau toks stiprus, kad galiu daug pakelti, nors iš tikrųjų buvo momentų, kada jausdavausi iš tikrųjų labai silpnas, labai trapus.

     Laimė mūsų gyvenime, jeigu suvokiame Kristaus kryžių ir savo kryžių ir suprantame, kad šitie du kryžiai turi būti drauge, kad mūsų gyvenimo kryžius turi būti šalia Kristaus kryžiaus. Nelaimė žmogaus gyvenime, kai dingsta noras sekti Nukryžiuotąjį Kristų. Aš šitą nelaimę matau Vakarų pasaulyje. Čia labai sunku surasti išeitį. Jūsų gyvenimas čia yra nepalyginamas su mūsų tautiečių gyvenimu tėvynėje ir visiškai nepalyginamas su gyvenimu tų, kurie gyvena kažkur Sibire. Kada žmogus nuo gimimo iki mirties beveik nieko daugiau nežino, kaip tą šimtasiūlę, guminius batus, sekmadieniais ar šiokiadieniais visą laiką jis panašus, ir jo didžiausia laimė, jei jis išgeria, jei pasigeria. Aš mačiau, aš girdėjau, kaip Sibire žmonės keikė Gorbačiovą už tai, kad nėra degtinės. Įdomu! Nekeikė už tai, kad nėra reikiamų batų, reikiamų drabužių. Nekeikė, kad net beveik visko trūksta, ko normaliose sąlygose žmogui reikia, bet keikė, kad nėra degtinės. Mat ten buvo laikotarpis, kada įvedė sausą įstatymą. Galvojo, kad šitokiu būdu bus lengviau įgyvendinti perestroiką. Bet žmogus, atsidūręs tokiame lygyje, visą gyvenimą praradęs, prasimelavęs, prasivogęs, nemokantis dirbti turi savo gyvenime vienintelę žvaigždę — butelį degtinės. Ir kai ta žvaigždė iš horizonto dingsta, tada atrodo, kad tragedija. Taip, jūsų gyvenimo čia negalima lyginti su tuo gyvenimu. Ir šitose jūsų sąlygose labai natūraliai gali ateiti noras truputį kažkur nusisukti nuo Kristaus kryžiaus, galbūt sąmoningai jo nepašalinti iš savo gyvenimo, bet tarsi jo nematyti.

     Visada mieliau yra matyti iš kapo besikeliantį Kristų, negu tą Kristų, kuris prikaltas, iš kurio žaizdų teka kraujas. Bet turbūt reikėtų padaryti viską, kad ir šitose sąlygose, kurios labiau žmogaus prigimtį lepina, kad neužmiršti Kristaus kryžiaus, nes kai asmeniškas kryžius aplankys jūsų gyvenimą, tada jums bus labai sunku. Jeigu nesuprantamas Kristaus kryžius, tada labai sunkiai suprantamas bet koks išsižadėjimas, atsisakymas. Ir mūsų tėvynėje daug kam šito išsižadėjimo pritrūkdavo. Sunkiais priespaudos metais daugelis bėgdavo ir nuo Kristaus, ir nuo savo kryžiaus. Ir tai buvo jų tragedija. Šitas bėgimas kartais nuvesdavo labai toli, net iki atvirų išdavysčių.

     Kas gali suprasti Kristaus ir savo kryžių? Gali suprasti tik tas, kuris yra nuolankus. Nežinau, ar jums čia suprantamas šis žodis — nuolankumas? Žmogus, kuris visko turi — jam būti kukliam, mažam yra labai sunku. Kristaus ir savo kryžių gali suprasti tik tas, kuris savo dvasioje jaučiasi nedidelis, nuolankus; nes jeigu jis jaučiasi didelis, jam kryžius darosi nesuprantamas. Ir jis klausia: “Kodėl aš kenčiu? Kodėl Dievas man siunčia kryžių? Aš nieko blogo nepadariau. Kodėl?” Jam iš karto iškyla šimtai “Kodėl”. Jam atrodo, kad jo gyvenimas visai neblogas, ir štai jam reikia kentėti. Jam reikia sirgti. Jam reikia stovėti prie motinos ar vaiko karsto. “Kodėl šitaip  Dievas leidžia?...” O tas, kuris yra nuolankus, kuris yra savo viduje mažas, jis supranta, kad jo gyvenime irgi yra klaidų ir pakankamai jų daug. O jeigu yra nuodėmė, jei yra klaidos, tai turi būti ir kryžius. Pagaliau, jeigu žmogus iš tikrųjų būtų toks tobulas, kad nematytų savo klaidų, vis tiek jis suprastų, kad per gyvenimą mes einame ne kaip atsiskyrėliai, bet einame visi drauge. Ir turime vienas kito kryžių nešti. Jei tavo gyvenime nėra daug klaidų, tai galbūt tavo brolio, tėvo, vaiko, tavo tautiečio gyvenime yra klaidų, už kurias kažkas turi nešti kryžių.

Praėjusį rudenį Vatikano radijo Lietuvių skyrius minėjo savo veiklos 50 metų sukaktį. Popiežiaus priėmimų salėje po koncelebruotų Mišių Romos lietuviai kartu su Popiežium.


     Aš nesiimu spręsti, kiek jūsų gyvenime čia buvo padaryta klaidų, bet patikėkite, kad mūsų tautiečiai tėvynėje klaidų padarė labai daug. Ir kažkas turi nešti ant savo pečių tą atgailos kryžių. Dievo teisingumas reikalauja. Čia negali būti jokios išimties. Jeigu yra blogis, jeigu yra nuodėmė, tai kažkieno pečius turi prislėgti kryžius. Ir jeigu atsitiks tai, kad kryžius prislėgė kurio nors iš jūsų pečius, ir jeigu jums atrodys, kad jūsų gyvenime nebuvo daug asmeniškų klaidų, mėginkite jūs tą kryžių ramiai nešti už mūsų tautiečių nuodėmes, kurių ne vienas tautą išdavė, išsigynė, paliko, dezertyravo, kurie šiandien yra paskendę nuodėmėse, kurie tėvynei nelinki gero, kurie geriau norėtų matyti ne Lietuvą, bet Sovietų Sąjungą. Šitokių, deja, yra ne vienas.

     Kančia, teisingai suprasta, priimta ir padėta po Kristaus kryžiumi, yra iš tikrųjų ne nelaimė, bet Dievo dovana, Dievo malonė. Apie tai verta susimąstyti. Jeigu reikėtų man šiandien atsakyti į klausimą, kas mano gyvenime buvo reikšmingiausia, galbūt paminėčiau tik du dalykus. Tai buvo kai kurios rekolekcijos ir metai, kada neleido eiti kunigo pareigų ir teko dirbti melioracijoje, gamykloje, ir tie metai, kada buvau lageryje. Už tuos visus metus aš Dievui dėkoju, nes tai buvo malonės metai. Nebijokite, jeigu ir jūsų gyvenime kada nors ateis sunkesnis ar lengvesnis kryžius. Tiktai prašykite Dievą, kad jūs jį pažintumėte ne kaip prakeikimą, bet kaip Dievo dovaną, kaip dovaną, ateinančią iš mylinčio Tėvo rankų.