Spausdinti

     Kodėl aš tapau kunigu? Dažnai ir pats sau keldavau šį klausimą. Kai dar buvau visai jaunas, užėjęs į bažnyčią, dažnai jausdavau savotišką sielos pakilimą, patraukimą, bet iš jos išėjęs, viską pamiršdavau. Mane labiausiai traukdavo gamtos grožis. Malda mano vaikystės gyvenime buvo retas dalykas, nes niekas neduodavo pavyzdžio: mamytė buvo mirusi, o seserys ir broliai apie tai nekalbėdavo. Tėvas, nos ir aklai tikintis, niekada neprimindavo kalbėti maldų. Nors namuose ir kabėjo kryžius bei keli religiniai paveikslai, bet greičiausiai į juos niekas nekreipdavo dėmesio. Taip buvo, taip atrodė, taip reikėjo. Kai vėliau mokykloje ir gimnazijoje kapelionas kalbėdavo apie religiją, daug dėmesio nekreipdavau. Šiek tiek pamokas paruošdavau, nes iš tikybos visuomet būdavo rašomi penketukai. Kai vėliau pradėjau lankyti ateitininkų ir skautų susirinkimus, kildavo visokių klausimų ir problemų.

Jonas Kubilius, S.J.    A. Kezio nuotr.

     Mokykloje visur buvau laikomas geru, padoriu mokiniu. Gal daugiau dėl baimės ir nedrąsos, negu dėl apgalvoto susilaikymo, nebuvau išdykęs. Nebuvau ir labai blogo charakterio, nes visur ir visada tiek mano bendraamžiai, tiek ir suaugusieji mane mielai priimdavo. Taip pat nebuvau ir labai kvailas. Mokyklose, jei ne visuomet, bet dažniausiai eidavau pirmuoju mokiniu ir lengvai išlaikydavau egzaminus. Visada būdavau užsidaręs, nes galvojau, kad niekas man nepadės ir kad pats turiu nuspręsti, ką daryti. Rodos, nebuvau ir melagis, bet ir taip pat nenorėjau, kad kiti kištųsi į mano dvasinį pasaulį. Dažnai vartodavau dviprasmę kalbą. Nemėgau ir dabar nemėgstu kalbėti apie kitą žmogų. Nemažai kartų savo gyvenime buvau patyręs, kad yra daug geriau nutylėti, pamąstyti ir palaukti — tai tikrai yra visais atvejais geriau. Ar esant tokio charakterio, yra gerai būti kunigu — nežinau, bet man atrodo, kad gerai. Agresyvumo neturėjimas yra geras dalykas, bet kartu ir didelis trūkumas. Vienu žodžiu — toks buvau, toks maždaug ir dabar esu.

     Pašaukimas stoti į kunigus, atrodo, atėjo savaime. Vienais metais tėv. Andriuška, S.J., Telšių gimnazijos mokiniams vedė rekolekcijas. Jis kalbėjo ir apie jėzuitus. Man ta jo kalba pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Bet kai vėliau vienas asmuo mane kalbino nuvažiuoti aplankyti kapucinus, prisiminiau jėzuitus ir nutariau juos pirma aplankyti. Taip ir padariau, niekieno nei stumiamas, nei verčiamas, gal tik savo smalsumo raginamas. Vieną kartą padaręs pradžią, atrodo, nebeturėjau drąsos keisti savo gyvenimo linkmės. Šiandien galvoju, kad gerai padariau. Niekuomet ir niekur nebūčiau turėjęs tiek daug progų pasiekti tai, ką esu pasiekęs. Mokslo galėjau siekti, kiek norėjau, turėjau progų susitikti su daugeliu žymių asmenybių, ypač kai dirbau Action Populaire įstaigoje, Prancūzijoje. Daugiausia įtakos mano gyvenime yra padarę šie mokslo vyrai, daugiausia jėzuitai: J. de Vries, Brunner, Wulf, Desbuquois, teologas ir paleontologas Teilhard de Chardin, Maurice Blondel, Bigot, de Lestapis, Varillon, Danielou, Rouquette ir kiti, su kuriais teko dirbti ir draugauti. Be nuodėmių, kurių savo gyvenime esu padaręs apsčiai, šiek tiek gailiuosi dviejų dalykų: nesutikau būti skiriamu Romoje Lietuvių kolegijos rektoriumi ir tėvų jėzuitų viršininku išeivijoje. Bet šiandien, gerai pergalvojęs, nusprendžiau, kad gerai padariau.

     Kai save klausiu, ką esu padaręs gero savo gyvenime, atsakymas nėra lengvas. Žinau, kad po studijų nuoširdžiai dirbau Limoges, Lijone, Paryžiuje, kad keletą metų skaičiau paskaitas Sociologijos institute, važinėjau po visą Prancūziją su teisinės moralės paskaitomis, rašiau į laikraštį Renouveau, kurį dėl mano straipsnių vokiečiai uždarė, bendradarbiavau žurnale “Les Etudes”, dirbau prancūzų rezistencijoje, padėjau gelbėti žydų vaikus, išduodamas jiems metrikus, įkūriau ir administravau Lietuvių misiją Paryžiuje, įsteigiau ir administravau lietuvių Aušros Vartų parapiją Montrealyje, ilgus metu direktoriavau Jaunimo centre, Čikagoje, jį pats išplėsdamas. Vedžiau misijas, skaičiau paskaitas bent aštuoniolikoje lietuviškų parapijų, dirbau įvairiose jaunimo organizacijose, ypač su akademikais skautais. Negalėčiau net suskaityti, kiek turėjau pasikalbėjimų su atskirais žmonėmis ir grupėmis. Atrodo, begalybė darbų, o iš tikrųjų nieko nepadariau, kiek norėjau padaryti. Ypač atmenu radijo valandėles, kurias vedžiau daugiau kaip devynerius metus.

     Žadėjau kalnus nuversti. Visokiais būdais bandžiau paveikti aplinką ir joje kurti savo asmenį. Šio gyvenimo vertė ir tėra sukurti savajį AŠ. Atrodo, kad pats Kūrėjas pavedė žmogui pasaulį, kad jame jis sukurtų sau ir kitam geresnį gyvenimą. Tvėrėjas davė žmogui kuriamosios dvasios, kad ir pats žmogus būtų kūrėjas. Kai stebiu žmonijos istoriją ir skaitau didžiųjų žmonių gyvenimus, taip pat kai stebiu ir tuos žmones, kurie gyvenime nemato jokios prasmės, tada aiškiai matau kūrybinių pastangų vertę. Viena žmonijos dalis neša pasauliui medžiaginių, dvasinių ir kultūrinių vertybių ir tuo būdu kuria save didingais ir gerbiamais žmonėmis, vadovais, tautų genijais. Kiti, nematydami gyvenimo vertės ir nežinodami, ką su tuo gyvenimu daryti, paniekina Tvėrėjo duotą kūrybinę galią, skleidžia pesimizmą, dvasinę suirutę ir pasidaro niekšai, išsigimėliai, nes veiksmo atveikoje jie tokius save sukuria. Prieš vienus pasaulio buvimas ir žmogaus gyvenimas atsiveria kaip begalybė naujų galimybių, šviesus pasaulis. O kitiems gyvenimas yra tik galimybė mirčiai, būties beprasmiškumui. Gyvenimo prasmės problema mane nuo jaunų dienų sekiojo ir kankino. Ir šiandien aiškiai matau, kodėl. Jeigu žmogus ne^ galėtų racionaliai išsiaiškinti gyvenimo prasmės, nedaug jam padėtų ir religinis tikėjimas. Jis atsidurtų akligatvyje. Ir tikrai, kam tada būtų reikalingas žmogus ir pasaulis? Ar tik tam, kad Tvėrėjas pasijuoktų iš žmogaus, jam duodamas norą gyventi, kurti, džiaugtis, mylėti ir būti laimingam? Tikrai gyvenimas ir pasaulis pasidarytų protui absurdas. Būtų geriau nebūti, negu būti. Vienintelis tokio egzistavimo išganymas būtų dingimas nebūtyje. Deja, taip nėra. Žmogaus sąmonė tam prieštarauja.

     Daugiau kaip aštuoniasdešimt metų sekiau, rodos, ne aklai, pasaulio istorinę tėkmę, civilizacijos augimą ir kultūros bangavimą įvairiose tautose. Nors daugiausiai gyvenau Vakarų civilizacijos kraštuose ir augau jos kultūroje, bet visada buvau atviras ir viso pasaulio kultūrai. Rytų ir Vakarų Azija mano dvasiai savo galvojimu buvo artimi kraštai, kaip ir Graikų, Persų ir Egiptiečių pasaulis. Kažkaip nesinorėtų iškeliauti iš šio pasaulio, nepalikus nė pėdsako tiems, kurie susidurs su gyvenimo prasmės problema.

     Jeigu gyvenimo prasmės idėja yra, kaip aš galvoju, nauja, norėčiau ją išreikšti suprantamu žodžiu. Aš tai bandžiau pasakyti apie Islamą, Reinkarnaciją, Troelchą ir Nietzchę (šis paskutinis mano darbas sudegė) vokiečių, prancūzų ir lietuvių kalbomis, taip pat ir straipsniais laikraščiuose bei žurnaluose. Bet tai buvo tik bandymas. Tai buvo tik besiblaškančios ir išmestos į medžiaginį pasaulį dvasios noras surasti ir sukurti save. Jeigu dar per tą laiką, kiek man liko gyventi, sugebėčiau pasakyti apie gyvenimo prasmę, jausčiausi, kad ir tuos paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidau ne visai niekais.

     Deja, Tėvas Kubilius turėjo iškeliauti į kitą pasaulį, dar nespėjęs tarti paskutinio žodžio apie gyvenimo prasmę. Tikime, kad aname pasaulyje jam šios problemos jau nėraten viskas paaiškėjo.

     T. Kubilius, miręs šių metų kovo mėn. 2 dieną, paliko šiek tiek savo gyvenimo prisiminimųapie 80 mašinėle rašytų puslapių. Čia perspausdinome tris paskutinius tų prisiminimų puslapius. Manome, kad jie daug geriau charakterizuoja T. Kubilių, negu bet koks kitų parašytas nekrologas.