Spausdinti

     Kaip keista, juk dar antradienį mes šnekėjomės visą naktį. Aš Tau išpasakojau visą savo gyvenimą, visas savo mintis, sėkmes ir nesėkmes. Dabar man belieka tik viską užrašyti.

     Aš suradau Dievą ne tik bažnyčioje, bet ir gyvenime žiūrėdama į Tave. Kaip aš galėjau tikėti tais bukais mokyklos ateistais, kurie skelbė viena, o darė kita? Aš juk turėjau Tave — gyvą žmogiškumo, gerumo ir gailestingumo pavyzdį. Aš supratau, kad svarbu turėti visiškai ramią sąžinę. Tikiu, kad Tu ją turi, nes niekada nepadarei jokio didesnio nusikaltimo. Mane sukrėtė filmas “Atgaila” ir to jauno vaikino tragedija, tokia dažna mūsų gyvenime. Bet kartu aš taip apsidžiaugiau, kad niekada gyvenime nesulauksiu tokios dienos kaip jis. Aš niekada Tavimi nenusivilsiu, nes Tu man pavyzdys visame kame. Ir buityje, ir meilėje, ir mene, ir žiniose.

     “Niekas nesulyginama su saule”, rašė Šekspyras. Bet Jūsų (Tavo ir tėvelio) meilė ir pagarba vienas kitam — man lyg saulė. Aš nemačiau jūsų besipykstančių, aš nemačiau jūsų niekinančių ar žeminančių vienas kitą. Žiūrėdama į tėvą, aš pradėjau garbinti vyrą, kaip proto, valios, šaltakraujiškumo įsikūnijimą. Aš Tau pasakojau, kuo man baigėsi visi vyro garbinimai, bet Tu vis vien man neleidai patikėti I. Simonaitytės herojaus Viliaus Karaliaus žodžiais “Garbinti vyrą? Kokia nesąmonė!” Aš bijau vieno, kad nesugebėsiu būti tokia saulė vyrui, kokia esi Tu.

     Tu — meno žmogus. Jūs abu menininkai. Aš jumis nepaprastai didžiuojuosi. Tu išugdei mano skonį, įpratinai rinktis, o ne imti, kas papuola; įpratinai ieškoti ir rasti. Poezija, muzika ir architektūra — visa tai mus taip sieja. Tavo poetas Marcinkevičius tapo ir mano poetu. O ar atsimeni, kaip mes atradome Saint-Exuperi “Mažąjį Princą”? Šios dieviškos knygos filosofija aš remiuosi kone kasdien. Tavo jaunystės džiazas ir “Bitlai” tapo mano muzika, mano kartos Stingas ir “Talking Heads” žavi Tave. Kaip gerai, kad aš išaugau, kad pradėjau rasti tiek mus vienijančių dalykų. Tu įtikinai mane, kad be meno ir kūrybos neįmanoma sukurti asmenybės.

     Tu puikiai mokeisi mokykloje. Aš paveldėjau Tavo gabumus, deja, laikai keitėsi, keitėsi ir pažiūros į mokyklą. Tu man pasakojai apie meilę ir pagarbą mokytojui, aš tuo pasidžiaugti negaliu. Nebent išskyrus keletą asmenybių. Tu klausi mane, kodėl aš nelankau mokyklos ir pykstuosi su mokytojais. Bet juk pati supranti, kad po Tavo tyrumo ir sąžiningumo tas melas ir bukumas mokykloje mane žudo. Aš negaliu gerbti mokytojo, kuris, įeidamas į klasę, nepalieka savo ambicijų už durų, aš negaliu nekovoti prieš bukumą ir abejingumą. Tu ir tėvelis ugdėte manyje asmenybę, individualybę. Jie gi norėjo mus padaryti pilka, lengvai valdoma mase. Tai buvo baisiausias dalykas, kurį aš pamačiau mokykloje. Laimei, Tu mane visuomet suprasdavai, Tau aš galėdavau pasiguosti ta klaikia neteisybe.

     Tavo gyvenimo tikslu niekada nebuvo daiktas ar apskritai materialinės gėrybės. Tavo širdyje visuomet pirmavo gerumas, gailestingumas, meilė artimui ir Tėvynei Lietuvai. Tu mane išmokei mylėti Tėvynę, gerbti jos spalvas. Aš visuomet sakiau tiesą apie Lietuvą, galbūt todėl ir dabartinis atgimimas nedaug tepakeitė Tavo ir mano gyvenimą. Tau nereikėjo atgimti, nes Tu niekuomet nebuvai užsnūdus. Tavo ir mano požiūrį į gyvenimą aš apibūdinčiau O. Mandelštamo eilutėmis:

     “O galėčiau gyvenimą prašvilpti lyg varnėnas, užsikąsti riešutų pyragu...

     Bet, matyt, negalima, niekaip...

Marija-Rūta

♦ JAV kariniuose daliniuose dabar tarnauja 66 katalikų kapelionai, bet jų reikia dar daugiau.