Spausdinti

HENRIKAS STASAS

     "Draugo” dienraštyje teko skaityti įdomų straipsnį, pavadintą “Marijos ikona”. Straipsnyje iškeliama stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo reikšmė ir jo istorinė kelionė. Tad į istorinę ikonų meno raidą norėčiau kiek plačiau pažvelgti.

     Su ikonų menu teko susipažinti Clevelando meno muziejuje, kur 1989 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais vyko speciali ikonų paroda, pavadinta Holy image, Holy space, ir kituose pasaulio muziejuose, nors vakarų pasaulyje šio meno labai nedaug.


Dievo Motina.   Ikona iš Rusijos (18 a.).

     Kiek plačiau su ikonų menu susipažinau Turkijoje, kur daug šio meno yra užsilikusio Kapadokijos uolų bažnyčiose. Čia Goreme vietovėje krikščionys, besislėpdami nuo arabų persekiojimo, uolose buvo įsirengę net 365 bažnyčias, t. y. kiekvienai metų dienai po bažnyčią. Tačiau tik 30 iš jų leista lankyti turistams, nes kitos užgriuvusios ir nesaugios. Šiose bažnyčiose labai daug gerai ir ryškiom spalvom išlikusių freskų. Turiu pastebėti, kad ikona nebūtinai įrėmintas šventojo ar Kristaus paveikslas; ikona gali būti freska ar net moneta.

     Į ikonas ilgai buvo žiūrima, kaip į svetimą ir vakarams nepriimtiną meną. Tik šio šimtmečio gale į šį ortodoksinio grožio meną vakarai atkreipė daugiau dėmesio. Rytų pasaulio tikintiesiems ikonos buvo ne vien tik bažnytinis menas ar šventųjų atvaizdai: jiems ikonose vaizduojami šventieji buvo lygūs gyviems. Tai nelyginant šventųjų šešėliai, kurie į juos veikė, išpildydavo jų prašymus ir teikė pagalbą nelaimėse. Ortodoksų bažnyčioje ikona laikoma dievišku įvaizdžiu, todėl jai skiriama tiek daug reikšmės ir pagarbos. Tad nenuostabu, kad ikonų menas ten buvo laikomas spalvų teologija.

     Maldininkas, stovėdamas prieš ikoną, nuoširdžiai tikėjo, jog jis stovi veidu į veidą prieš patį Kristų. O graikai 16 šimtm. ikonas su šventųjų relikvijom laikė ne žmogaus rankomis sukurtas ir jas vadindavo “acheiropoietai”.

     Ikonų menas yra gana senas, jis pasirodė jau 4-tame šimtm. Pirmosios ikonos, žinoma, pasirodė krikščionybės kilmės krašte, veikiant tada į šį meną įvairiom tradicijom, kaip egiptiečių mumijų atvaizdai bei vėlyvo antikinio pasaulio plastinis menas.

     Žodis ikona yra graikų kilmės “eikon”, kas reiškia įvaizdį, atvaizdą, paveikslą. Tad paprastai siaurąja prasme ikona laikoma įrėmintas portretas kokio nors šventojo, Kristaus ar Dievo Motinos. Toks portretas gali būti atliktas tempera ar kitais dažais.

     Seniausios rastos ikonos yra iš 6-to šimtmečio. Būtent iš karaliaus Justino I laikų, kada prasidėjo auksinis Bizantijos amžius. Jos tik praeitam šimtmetyje buvo atrastos Sinajaus kalno Šv. Katarinos vienuolyne. Visas ten rastas lobis tada buvo pervežtas į Kijevo muziejų.

     Šio Bizantijos laikotarpio ikonų pagrindinę temą sudaro Kristus. Bet jis ikonose nevaizduojamas pagal helenistinį modelį, o palestiniško tipo su per vidurį perskeltais plaukais, dvišaka barzda ir tiesiu žvilgsniu. Šis Kristaus tipas liko vėliau ir pagrindu vakariečių mene.

     Ikonų menas, žinoma, klestėjo per visą Bizantijos laikotarpį. Dailininkams tada buvo nustatytos griežtos taisyklės, nuo kurių jiems nebuvo leista nukrypti. Tik įsigalėjus ikonoklastams, Bizantijos ikonų menas sustojo, nes ikonoklastai naikino bet kokį bažnytinį meną. Šio periodo pasekmės ryškiai matomos ir minėtose uolų bažnyčiose, kur daugelis freskų vaizduoja visiškai abstrakčias formas, vietoje šventųjų. Daugumos šių freskų sunku suprasti turinį, nes jos vaizduojančios įvairias geometrines formas arba visiškai abstraktų vaizdą.

     Bizantijos ikonų menas jau 13 šimtm. persikėlė į Viduržiemio jūros salą — Kretą. Nors Kreta jau seniai buvo žinoma, kaip kultūros ir meno centras, bet tuo laiku Bizantija į jos kultūrą turėjo ypatingai didelę įtaką. Savo žydėjimo laikotarpį ikonų mene Kreta pasiekė 16 amžiuje. Tada ten veikė ir kūrė žymiausi to laiko dailininkai, kaip Mykolas Damaskinos ir Dominikas Teotokopoulos, kuris vėliau persikėlė į Ispaniją ir ten buvo vadinamas EI Greco.

     Iš Pietryčių Europos ikonų menas 12 — 13 šimtm. perėjo į Serbiją, Bulgariją ir Rumuniją. Tačiau didelių aukštumų ten nepasiekė. Savo žydėjimo laikotarpį ikonų menas pasiekė Rusijoj. Žymiausia rusų ikonų meno mokykla buvo įsikūrusi Novgorode. Į Rusijos ikonų meną tada pateko ir daug vakarietiškos įtakos, nes Novgorodas tada turėjo artimus prekybinius ryšius su Vakarais. Šios mokyklos ikonos pasižymi labai šviečiančiomis ir sodriom spalvom, kurios suteikia rūbams ir veidui ypatingą charakterį.

     Stipria spalvų išraiška vėliau pasižymėjo Pskovo ikonų meno mokykla. Bet kalbant apskritai apie rusų ikonų stilių, reikia pažymėti, kad jie šiame mene išryškino sintezę jų originalaus stiliaus ir bizantinio. Žinomiausias rusų ikonų meistras yra Andrejus Rubliovas.

     Vėliau rusų ikonų menas degradavosi. Ikonų puošnumas rėmėsi tik paauksuotu metalo apvalkalu. Tada išsivystė vadinamoji devocionalinė industrija. Fabrikai šventųjų atvaizdus išspausdavo metalo plokštėse. Tad taip ir pasibaigė didžiųjų meistrų sakralinis darbas ir su juo kartu iš tikėjimo gilumos kylantis ir į amžinybę vedantis menas.

     Lietuvoje ikonų menas beveik neegzistavo, nes tai buvo grynai Rytų Bažnyčios produktas. Tik istorinių aplinkybių dėka