Spausdinti

Aldas Kriaučiūnas

     Jau nuo kurio laiko kunigų skaičius vis krinta ir krinta. Spauda apie tai rašo, bažnyčiose kalbama, pasauliečiai apie tai diskutuoja. Lietuvių tarpe (Lietuvoje ir išeivijoje) dar intensyviau šią problemą nagrinėjame, nes trūkumą labai jaučiame, išeivijoje dėl to greitai pradėsime prarasti lietuviškas parapijas. Dėl šios krizės priežasčių yra daug nuomonių, o atsakymų mažai. Dažniausiai sakoma, kad Bažnyčia atsilikusi nuo dabartinių laikų, todėl žmonės nebetiki ir nenori būti jos vadovais-kunigais. Savaime aišku, kad toks paviršutiniškas įvertinimas nenusako, kaip iš tikrųjų dauguma pasauliečių galvoja, ir nepadeda iš šios krizės išeiti. Tokie aiškinimai tik sukelia nerimą ir ardo Bažnyčios pamatus. Reikia bandyti suprasti situaciją iš tikinčio žmogaus galvosenos ir surasti pasiūlymų, kurie nepakeistų esminio Bažnyčios tikslo.

     Išeivijos kunigų trūkumas yra tik visos problemos simptomas. Reikia suprasti, dėl ko mažėja kunigų skaičius, o paskui bandyti pakeisti tą “nematomą priežastį”. Priežastis yra ta, kad išeivijos kultūra (sintezė tarp Lietuvos ir Amerikos kultūrų) neugdo jaunuolių kunigystės pašaukimui.

     Pirma pažiūrėkime į išeivijos kultūros lietuvišką dalį. Kadangi lietuviai išeivijoje turi visišką religinę laisvę, jie visas savo pastangas nukreipia išlaikyti lietuvišką kultūrą: kalbą, papročius, šeimą. Tautos išlaikymas yra pagrindinis tikslas, o tikėjimo išlaikymas paliktas “Dievo valiai”. Dėl to pasidarė svarbiau sukurti lietuvišką šeimą negu tapti kunigu. Paskui pažiūrėkime, kaip Amerikos kultūra “sulaiko” jaunimą nuo kunigystės. Iš dalies taip atsitinka dėl to, kad Amerika yra protestantiškas kraštas. Nors Amerikoje 20% gyentojų yra katalikai, tačiau daugelis mūsų pažįstamų yra kitų tikybų. Katalikiška dvasia dažniausiai jaučiama lietuvių tarpe arba bažnyčioje, bet ne paprastam gyvenime. Kadangi galimybės kalbėti apie tikėjimą yra ribotos, katalikiška dvasia yra suvaržyta. Taip pat gyvenant materialistiniame krašte, pasidaro sunkiau pajusti pašaukimą, nes daug kas nukreipia dėmesį kitur. Televizija, filmai, muzika trukdo apie Dievą galvoti. Materialiniai daiktai užima mūsų dėmesį ir kartais juos (namus, automobilius, įvairius žaidimus) laikome svarbiau už Dievą.

     Visa tai ir mane užgriuvo, kai vienu metu galvojau tapti kunigu. Studentaudamas turėjau daug rūpesčių ir nors jaučiau, kad turiu pašaukimą, man nebuvo lengva apsispręsti. Draugų tarpe reakcijos buvo įvairios. Vienas pasakė, kad su manim nebegalėtų bendrauti, nes nežinotų, apie ką kalbėti. Kiti ragino pagalvoti, ar aš tikrai tokio darbo ir tokio gyvenimo noriu. Buvo ir tokių, kurie manė, kad būčiau geras kunigas. Manau, kad mano galvojimas tėvams sudarė tam tikrų problemų. Tėvai, būdami katalikai, atrodo, turėjo džiaugtis mano pasiryžimu. Tačiau jie, būdami geri lietuviai, liūdėjo, kad sūnui nebebus galimybės sukurti lietuvišką šeimą. Jiems tai buvo sunku priimti, nes neatrodė, kad kiti broliai susituoks su lietuvaitėmis. Pasikalbėjęs su keletu kunigų, sužinojau, kad mano padėtis nėra unikali. Jie visi minėjo, kad kai pasiryžo stoti į seminariją, niekam to nesakė, nes nenorėjo, kad kas nors juos atkalbėtų. (Taip, tai vienintelis būdas siekti savo pašaukimo. Būtų didelė klaida su kiekvienu apie tai kalbėti ir visam pasauliui trimituoti, kad nutarei būti kunigu. Užtenka kalbėtis su Dievu, kuriam pasiryžai tarnauti. Red.).

     Lietuvos problema panaši, nors priežastys visai kitokios. Ten visą laiką buvo ir tebėra kunigų trūkumas, nors norinčių buvo daug. Kaip visiems žinoma, valdžia buvo labai suvaržiusi dvasininkijos ir seminarijų veiklą. Dabar jau Lietuva atgavo religinę laisvę, kunigai gali savarankiškai dirbti, bet teko girdėti, kad atsirado nauja problema. Kadangi jau niekas nedraudžia tapti kunigu, tai norinčiųjų stoti į seminariją sumažėjo. Kol dar norinčių stoti į seminariją skaičius nėra didesnis, negu yra vietų seminarijoje, tai problemos nėra, bet ilgainiui gali atsitikti taip, kaip daug kur Vakarų kraštuose, kur seminarijos yra beveik tuščios.

     Šalia šių problemų, kurias sukelia išeivijos kultūra, reikia pažvelgti ir į kunigų pasikeitusias pareigas parapijose. Šiuo metu darbų ir įvairių atsakomybių skaičius kyla, o kunigų skaičius krenta. Iš kunigų reikalaujama daugiau negu anksčiau, parapijiečių skaičius taip pat auga, o kunigų mažėja. Kai žmogus turi per daug darbų, kai nėra galima visko gerai atlikti, dažnai krenta nuotaika ir pasidaro dar sunkiau savo įsipareigojimus atlikti. Parapijiečiai tą kunigų nepasitenkinimą ar nervingumą pastebės. Kunigų elgesys atbaidys jaunuolius nuo kunigystės. Tėvai taip pat nenorės, kad sūnus pasirinktų tokį pašaukimą, kuris žmogų padaro nepatenkintą ir nelaimingą. Nors ši problema gal ir nėra dažna, bet vis dėlto pasitaiko.

     Reikėtų rimtai pagalvoti, kaip šias problemas išspręsti. Jas reikėtų stengtis spręsti taip, kad būtų priimtina žmonėms, bet neprieštarautų ir mūsų tikėjimui. Padidinti kunigų skaičiui daugelis siūlo du būdus: šventinti į kunigus moteris ir leisti būti kunigais vedusiems vyrams. Manau, kad tai neprieštarautų Dievo įsakymams, nes pirmiau būdavo leista kunigams vesti, o prieš moterų kunigystę, atrodo, taip pat nėra rimtų argumentų.

     Prieš moterų kunigystę paprastai duodami du argumentai:

     1. Jėzaus 12 apaštalų buvo tik vyrai. Bet žinome, kad tarp Jėzaus mokinių bei sekėjų buvo ir moterų. Moteris buvo pirmoji, kuriai pasirodė prisikėlęs Kristus, ir ji tai pranešė apaštalams. Taigi buvo moteris, kuri paskelbė prisikėlusį Kristų. O juk pagrindinis kunigo uždavinys ir yra skelbti žmonijai prisikėlusį Kristų. Taip pat žinome, kad visi Kristaus apaštalai buvo žydai. Bet dabar niekas nesako, kad kunigais gali būti tik žydai.

     2. Sakoma, kad moteris nebūtų pakankamai stabili atlikti kunigo darbą. Šis argumentas taip pat be pagrindo. Nors moterys yra skirtingos nuo vyrų, bet ypač šiomis dienomis matome, kad jos gali puikiai atlikti tokias pareigas ir tokius darbus, kuriuos iki šiol atlikdavo tik vyrai.

     Nuo pat krikščionybės pradžios moterys labai daug padėjo Bažnyčiai plėstis ir augti. Jų įtaką aiškiai matome ir šiandien. Štai Motinos Teresės veikla Indijoje, štai seselių darbas mokyklose. Kuo jos atsilieka nuo uoliausių kunigų?

     Dažnai mėginama aiškinti, kad vedę vyrai negalėtų būti uolūs kunigai, nes jie pirmiausia turi rūpintis savo šeima. Jiems neliks daug laiko pasiaukoti kitiems. Bet užtenka pažvelgti į kitų tikybų, pvz., episkopalų vedusius kunigus. Jie sugeba ir savo šeimomis rūpintis, ir atlikti kunigiškas pareigas savo parapijose. Vedę kunigai dar geriau suprastų šeimų problemas ir galėtų efektyviau joms padėti. Mano asmeniška nuomonė čia būtų tokia, kad vis dėlto nevedęs kunigas gali labiau pasiaukoti ir daugiau laiko paskirti savo parapijiečiams ir kitiems žmonėms.

     Bet jeigu ir pasiliks tokia santvarka, kaip dabar, galima šioje srityje kai ką pagerinti. Pirmiausia kunigas turėtų aiškiai žinoti savo tikslą, savo vaidmenį gyvenime. Man atrodo, kad kai kuriems dabartiniams kunigams tai ne visai aišku. Reikia žinoti, ko visuomenė laukia iš kunigo: ar norima, kad jis žmones įkvėptų kilnesniam gyvenimui, vestų į šventumą, ar kad gerai sugebėtų tvarkyti finansus. Jeigu kunigas turės aiškų tikslą, jis nebus izoliuotas.

     Žinoma, ne visos šio rašinio mintys visiems bus priimtinos, bet čia bent trumpai buvo norėta priminti tas priežastis, kurios sulaiko jaunuolius nuo dvasinio luomo pasirinkimo. Mes visi esame šios problemos dalis, tad visi turime pareigą pagalvoti ir ieškoti būdų šiai problemai išspręsti.

Redakcijos pastaba. Nebūtinai visos šio straipsnio mintys turi derintis ir su redakcijos nuomone, bet jos gal išprovokuos dar kartą į šias problemas rimčiau ir šalčiau pažiūrėti, ieškant naudingų sprendimų.