Teofilija Žemaitytė

     Ar dėkojai nors kartą pakelės Kristui, kad Jis laimina tavo kelią? Ar pasveikinai Jį, kai Jis pažvelgė į tavo autobuso langą?

     Tu matai pasaulio grožį — jo harmoniją, bet ar pastebi visur Kūrėjo pirštų antspaudą?

     Ar nors kartą padėkojai Jam, kad negimei aklas, su amžinomis delčiomis akyse?

     Tu girdi pavasario žingsnius — jo džiugią šneką, kai prabyla upės, paukščiai ir žiedai... Ar dėkoji Viešpačiui už savąjį pavasarį?

     Tu girdi vasaros dieną bitelių dūzgesį sode. Tu girdi tyliausią meilės kuždesį... Girdi ir kraupią rudenio raudą: girdi mirštančio lapo atodūsį, kai atitrūksta nuo šakos ir krenta amžinam žuvimui... Girdi ir vario varpo šauksmą prisikėlimui, maldai ir amžinajam poilsiui... Ar pagalvojai, kad galėjai gimti su slogia, nykia amžina tyla ausyse?

     Ar girdi Dievo balsą, šaukiantį tave, ar girdi Jo žingsnius prie tavo durų?

     Tu kalbi: gali išsakyti viską — širdyje susitvenkusį skausmą, pasidalyti rūpesčiais, džiaugsmais, nesėkmėmis. Gali švelniausiais žodžiais išsakyti savo meilę...

     Tu gražiai dainuoji: ir balso intonacija, ir lyriškiausiais niuansais gali subtiliausiu būdu išreikšti visa, kas gražiausio slepiasi tavo širdyje... Ar pagalvoji, kiek pasaulyje yra nebylių? Nebylių su amžina tyla lūpose... Ar dėkoji Kūrėjui už šitą neįkainojamą kalbos dovaną?

     Ar esi dėkingas Rūpintojėliui, kad turi sveikatą, duonos, pastogę, šeimą, Tėvynę?

     Ar jauti bent krislelį dėkingumo, kad, būdamas Dievo vaikas, esi ir Jo turtų paveldėtojas?