Spausdinti

Wilhelm Schmidt

Ši knyga apie Jėzų buvo parašyta austro autoriaus tais laikais, kai Vokietijoje buvo priskelbta daug dalykų, pažeminančių Jėzų, Hitlerio laikais. Kaip pats autorius sako, tas Jėzaus niekinimas įbruko jam į rankas plunksną parašyti šią knygą. Jo tikslas buvo pateikti dalykišką Jėzaus dvasios vaizdą, iškeliant jo teisingumą, kilnų didingumą ir patrauklų grožį. Pirmoji šios knygos laida buvo paskelbta su autoriaus slapyvardžiu.

Skaitant šiuos epizodus, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip natūraliai Jėzus renka savo bendradarbius. Jis tai daro tartum mūsų laikų visuomenininkas, ieškodamas šalininkų. Šie epizodai parodo, kaip Jėzaus veikloje antgamtinis veikimas derinasi su paprastu visuomeniškumu.

("Ein JesusLeben', I, Wien 1948, Mayer & Co.)

Vertėjas V. Bagdonavičius, M.IC.

Skirtingas žygio Jeruzalėn pobūdis

     Žygį Jeruzalėn Jėzus su savo mokiniais buvo pradėjęs jau Galilėjoje. Tačiau ten tas žygis buvo vykdomas tyliai. Bet atvykus į pietinius Galilėjos pakraščius, iškart jo taktika keičiasi. Nuo čia jo kelionė vyksta jau nebe slapčia, bet pasižymi labai išryškintu viešumu. Jis nori, kad apie tai būtų kuo plačiau žinoma. Ypač kad būtų žinoma tose vietose, per kurias eina kelias į Jeruzalę. Jis siunčia ten grupę šauklių pirmiau negu jis pats ateis, kad žmonės jo sutikimui būtų jau paruošti. Ir tuos septyniasdešimt du pasiuntinius Kristus taip pat ruošia, norėdamas, kad jo kelionė Jeruzalėn pasidarytų viešai žinoma. Jis duoda jiems suprasti, kad dėl to, kas jo laukia Jeruzalėje, nereikia nuogąstauti, tačiau nereikia tai laikyti nė mažaverčiu dalyku jo pasiuntinybei. Jis to neslepia, bet skelbia ir lyg kviečia žmones eiti kartu su juo, kad jie būtų liudininkai to, kas ten turi įvykti.

Meninę programą atlieka violončelistas Marius Gražulis. Akompanuoja jo žmona Sheila.  J. Kuprio nuotr.

     Iš viso to, kaip Jėzus ruošiasi ton kelionėn, ryškėja dieviškas ir džiugus pasiruošimas tam, kas jo laukia Jeruzalėje. Tie 72 mokiniai, kuriuos jis siunčia, yra ne tiek pranešėjai apie jo atvykimą, kiek ir patys yra Dievo karalystės skelbėjai. Jie yra panašūs į apaštalus, kuriuos jis anksčiau buvo išsiuntęs. Jie yra taip pat didžiosios Jėzaus veiklos dalininkai, kad būtų pabaigta tai, kas pradėta. Atrodo, kad čia Jėzus ruošiasi didžiam užkariavimui. Tai yra pasiruošimas užpulti Jeruzalę, tą didžiąją žydiškumo tvirtovę, jos sostinę ir dvasinį centrą.

     Tai yra naujas spektaklis apaštalams ir kitiems mokiniams. Mat iki šiol jie niekad kartu su mokytoju nevyko į Jeruzalę. Ligšioliniai apsilankymai Jeruzalėje buvo jo vieno reikalas. Tiesa, pirmojoje kelionėje jį lydėjo keletas mokinių. Mokiniai dabar tikrai žinojo, kad Jeruzalė yra Jėzui pasipriešinimo centras. Jie tai žinojo, jei ne iš kitų, tai iš paties Jėzaus. Jeruzalės pasipriešinimas Jėzui buvo kurstoma:, bei remiamas ir Galilėjoje. Dėl to jo mokiniai šio žygio Jeruzalėn drąsą suprato. Savo Mokytojo ryžtą užpulti šią žydijos tvirtovę mokiniai žinojo ir tyliai stebėjosi jo pasiryžimu bei drąsa. Apaštalai ir kiti mokiniai į šį žygį glaudžiai jungėsi.

     Žinoma, Kristui teko dar daug ką šių savo bendradarbių ir kovos dalyvių elgesyje bei galvosenoje išlyginti ir pataisyti. Tik tada jie galėjo tikti jo turimam tikslui. Šio auklėjimo darbo Jėzus ėmėsi ne tik tiems, kurie buvo prie jo prisijungę, bet ir tiems, kurie norėjo jungtis.

     Toliau paminėtini trys įvykiai, kuriais Jėzus atliko pirmosios grupės mokymo darbą, o kiti trys įvykiai skirti tiems, kurie norėjo ar galėjo įsijungti į jo veiklą, kad suprastų, koks čia yra reikalas.

Pirmenybės pamoka apaštalams

     Ta pamoka buvo atlikta po antrojo kentėjimų pranešimo. Tai buvo padaryta visai nelauktai. Kristus buvo ką tik paskelbęs, kad jam reikės kentėti didelius pažeminimus. Tačiau tarp apaštalų iškilo ginčas, kas iš jų yra didžiausias. Tai atsitiko pakelėje į Kaparnaumą. Jėzus žygiavo atokiai nuo apaštalų, pirm jų, susikaupęs. Tačiau tai nekliudė jam išgirsti, kad jo mokiniai stipriai ginčijosi (Mt 18,1-5; Mk 9,32-36; Lk 9,46-48).

     Galbūt tam ginčui pats Kristus buvo davęs progą, labai išryškindamas Petro vaidmenį. Bet ir abu broliai Jonas ir Jokūbas buvo susilaukę išryškinimo, parenkant juos dalyvauti Kalno persimainyme. Galbūt dėl šių skirtumų ir susidarė apaštalų tarpe dvi partijos, kurios gynė savo pirmenybes.

     Pakeliui į Kaparnaumą Jėzus nesijungė į jų diskusijas. Tačiau, kai jie buvo pasiekę namus ir šiek tiek atvėsę, Jėzus juos paklausė, apie ką jie kelyje taip karštai ginčijęsi. Apaštalai gėdijosi į tai atsakyti. Tas jų drovumas kaip tik yra ženklas, kad jie suprato, jog tos diskusijos šiuo metu buvo ne vietoje. Apaštalai turėjo savyje kai ką iš gerų vaikų laikysenos. Prie jos Jėzus prijungė ir savo pamokymą.

     Jis atsisėdo ir pakvietė apaštalus susėsti aplink jį. Į šį ratą jis pakvietė ir mažą vaiką, kuris netoliese žaidė. Pirmiausia jis jį meiliai apkabino, kad jis nebijotų būti tarp būrio svetimų ir nepažįstamų vyrų. Paskui jis pastatė jį šalia savęs ir į susidomėjusius bei jo žodžio laukiančius apaštalus prabilo: “Pasižiūrėkite į šį vaiką. Jis yra didžiausias mano karalystėje. Aš jį mylėsiu ir jam suteiksiu garbės vietą. Jeigu jūs nepasidarysite kaip šis vaikas, negalėsite įeiti į dangaus karalystę. Jeigu kuris iš jūsų nori pirmos vietos, tegul būna paskutinis iš visų ir visų tarnas. Tas, kuris jūsų tarpe yra mažiausias, yra didis. Dėl to aš jums rodau šį vaiką, norėdamas pasakyti, kad kas priima vieną tokį vaikutį, tas mane priima. O kas mane priima, priima tą, kuris mane yra siuntęs”.

     Ar tai nėra apaštalams ir jų mokiniams konkretus uždavinys? Ar ne jų uždavinys šiuos žodžius perduoti kitiems, ne tik kaip jiems pamokymą, bet ir patiems asmeniškai jais sekant, kad ši pamoka pasidarytų sustiprinta ir jų pačių pavyzdžiu?

     “Kas tokį vaiką priima, priima mane”. Ar šių žodžių įgyvendinimas nėra viena tų nuostabiausių malonės dovanų tiek individualiam, tiek ir visuomeniniam apaštalavimui? Jėzus nori šiuo prašymu per apaštalus atkreipti dėmesį individualiam žmogaus gyvenimui, pasakydamas, kas yra žmogus. Vienišas apaštalavimo kelias, užsitverdamas nuo kitų, veda į didelį pavojų. Iš to kyla nenatūrali izoliacija, susitelkiant ar prie dangiškų, ar prie žemiškų gėrybių. Tai gali vesti į pavojus.

     Šiuo pavyzdžiu Jėzus parodo, kokia yra tikra apaštalinė veikla ir kokios yra esminės jos šaknys. Nuo jų priklauso žmonijos gelbėjimo galimybės, nes tik tokiu būdu galima paliesti žmogaus širdį ir jį pagydyti.

     Apaštalams ši pamoka buvo nemažas susigėdinimas, mat jie norėjo būti dideli ir reikšmingi. Tačiau mokytojas pastatė prieš juos nereikšmingą vaiką, kaip didžiausią dangaus karalystėje. Jėzus čia nesunaikina tos stiprios, veikimą skatinančios jėgos, kuri veda į savigarbą, tik vietoje išdidaus valdymo jis apaštalams pasiūlo meilingą tarnavimą.

     Iš tikrųjų Jėzus čia parodo dvilypį auklėjimą tų didelių vaikų, kokie dažnai būdavo apaštalai, pasinaudodamas mažo vaiko pavyzdžiu.

Griežtas perspėjimas vaikų papiktintojams

     Jėzus taip labai myli vaikus, kad juos duoda pavyzdžiu apaštalams, kai jie ginčijasi, kas iš jų bus didžiausias jo steigiamoje karalystėje. Jėzaus vaikų meilė pasirodo ir iš to, kad jis juos ne tik siūlo pavyzdžiu suaugusiems, bet ir gina nuo jiems gresiančių pavojų. Labai kietai jis pasisako prieš šių nekaltų būtybių papiktinimą, kuris jiems gresia. Jis šaukia visą pasaulį gelbėti vaikus. “Ir jeigu kas vienam iš tų mažųjų, kurie tiki mane, sudarys kliūtį, būtų geriau, kad jam girnų akmuo būtų pririštas prie kaklo ir kad jis būtų paskandintas jūrų gelmėje. Tiesa, kad papiktinimų pasitaiko, bet deja tiems, per kuriuos papiktinimai ateina”. (Žodžiu “papiktinimas” čia suprantama žmogaus klaidinimas tikėjimo ir doros dalykuose. Vert.).

     Kaip tai galima, kad Jėzus, kuris yra toks atlaidus nusidėjėliams, taip griežtai pasisako prieš papiktinimus? Tai yra dėl to, kad jis vaikų atžvilgiu yra kaip višta, kuri savo vaikus telkia po savo sparnais, ar kaip liūtė, kuri su tokia jėga gina nuo priešų savo jauniklius. Panašiai gina Jėzus mažuosius, kurie jį tiki. Jis juos duoda pavyzdžiu savo apaštalams. Jis vertina jų paprastumą ir nekaltumą, kurio jis tikisi ir iš apaštalų. Dėl to Kristaus žodžiai mažieji, vaikai ir mokiniai daugeliu atvejų lyg sueina vienas į kitą.

     Vaikas savo skaisčiu grožiu yra nepaliesta Dievo nuosavybė. Apaštalai, nepavargstančių Kristaus pastangų ir rūpesčių išauklėti, taip pat yra pasidarę jo turtas. Jie savo paprastumu ir nekaltumu yra laimingi ir palaiminti Dievo globa. Jei kas juos iškreiptų, papiktintų, padarytų blogais, tie išplėštų iš jų Dievą, atimdami jų brangiausią nuosavybę, juos pastūmėtų į nuodėmę, nerimą ir vargą. Jėzus sukyla prieš tokius, nesivaržydamas stipriausių grasinimų.

Konkurso vertinimo komisijos sekretorė ses. Ona Mikailaitė skaito protokolą.  J. Kuprio nuotr.

     Tačiau Jėzaus sieloje yra dar didesnis pasibjaurėjimas paties suvedžiotojo veikla, uždegančia jo kilnų pasipiktinimą. Suvedžiotojas savyje turi kažką iš velnio. Ten, kur pats velnias negali prieiti, jis pasiunčia žemą žmogų kaip savo pagalbininką. Tas nekreipia mažiausio dėmesio į tėvų ir mokytojų pastangas išauklėti žmogų. Jis tas pastangas sunaikina, pastumdamas žmogų į vargą. Šėtonišką darbą atlikęs, savo auką jis palieka dideliame skurde ir varge. Išdidžiai juokdamasis, jis eina toliau savo sąžinę apkrauti naujais blogais darbais. Koks baisus nelaimių klodas iš tokių žmonių veiklos užsideda! Kiek daug nuodėmės daigų turi tie suvedžioti žmonės nešiotis ir sunkiausiose kovose tęsti savo gyvenimą! Kiek daug šeimų sunaikinama! Kiek daug šeimų užnuodijama! Dėl tų suvedžiojimų daug vargšų vaikų pasilieka be tėvo, be motinos ir patys vieni turi vilkti savo gyvenimą. Kai Jėzus mato visas šias suvedžiojimų ir papiktinimų pasekmes, jo šventas užsirūstinimas ir kertanti žodžių jėga darosi suprantama. Tais aštriais žodžiais jis nori gelbėti tai, ką dar galima išgelbėti.

     Išganinga baimė turi apimti tuos, kurie yra kalti dėl vaikų gadinimo ir niekinimo, nes nekalto vaiko sargybinis, skaisti dangiška būtybė, yra paskirta jį globoti. Ji turi viską pranešti, kas jos globotiniui kenkia.

Per didelis uolumas

     Davęs šį gražų vaikiško nusižeminimo pavyzdį, Jėzus netrukus turėjo progą kai kuriuos apaštalus perspėti dėl jų per didelio uolumo. Tai buvo Jonas ir Jokūbas. Ne be reikalo Jėzus juos buvo pavadinęs Perkūno vaikais. Tai tinka ypač Jonui. Jonas, būdamas tokios audringos prigimties, elgėsi taip, dėl ko jis nebuvo visiškai tikras. Jėzus jį pamokė, tačiau tai Jono susirūpinimo nepašalino.

     Jis, tikėdamasis palankaus atsakymo, Jėzų paklausė: “Mokytojau, mes sutikome vieną, kuris Tavo vardu išvarė velnią. Mes jį perspėjome, kad to nedarytų, nes jis nepriklauso mūsų grupei”.

     Tai, ką Jonas pasakė, buvo geras liudijimas, kaip tikėjimas Jėzaus vardo jėga buvo paplitęs. Tačiau abiem broliams apaštalams neatrodė teisinga, kad kas nors savintųsi tai, ką jie, apaštalai, iš Jėzaus buvo gavę. Jeigu ir toliau bus taip daroma, jie manė, tai jų privilegijuotas vaidmuo Dievo karalystėje neteks galios. Dėl to jie ryžosi, galbūt net jėga, tą kitų veiklą sukliudyti. Jonas savo elgesį bandė pateisinti mokytojui tuo, kad tas stebukladaris nevaikščioja kartu su jais, taigi neneša tų sunkenybių, kurios kyla iš sekimo savo Mokytoju, o tik pasisavina jo privilegijas.

     Tačiau Jėzus mato, kiek daug siauradvasiškumo ir savanaudiško ribotumo turi jo mokiniai. Dėl to jis sako: “Palikite tą žmogų ramybėje, nes kas turi tiek daug tikėjimo, kad mano vardu daro tokius stebuklus, jis yra kartu su jumis ir negali būti prieš jus”. Jėzus apaštalus pamoko, kad jie šiuo atveju negali manyti, jog tas žmogus yra tik savanaudiškas Jėzaus vardo naudotojas; viduje jis yra tikintis ir Jėzų mylintis, nes kitaip jis nebūtų galėjęs pasinaudoti Jėzaus vardo jėga ir išvaryti piktąsias dvasias. Dėl to jie turi tą žmogų palikti, kad jis veiktų ir toliau.

     Šis pamokymas, kuris buvo sulaikymas nuo per didelio uolumo, brolių Jono ir Jokūbo nesulaikė, kad jų karštis dar kartą nepasireikštų. Jėzui traukiant Jeruzalės kryptimi, jo mokiniai ir apaštalai turėjo atlikti tam žygiui praktišką patarnavimą. Kadangi Jėzus su didele palydovų svita turėjo užeiti į kai kuriuos namus, reikėjo, kad jiems būtų iš anksto pranešta. To nepadarius, galėjo ten pritrūkti maisto ar nakvynės.

     Viena tokia pasiuntinių pora, kurią Jėzus siuntė pirma savęs, atvyko į vieną Samarijos miestelį, bet jie atsisakė Jėzų su palydovais priimti. Mat jiems buvo aišku, kad tai buvo kelionė į Jeruzalę, žydų sostinę ir šventovę. Samariečiai žydų labai nekentė. Apaštalai Jonas ir Jokūbas, išgirdę tą atsakymą, labai įširdo. Kaip gali kas nors su jų didžiai gerbiamu ir mylimu Mokytoju, kuris yra Mesijas, taip grubiai pasielgti?! Tai šaukėsi pamokančios bausmės, kurią juodu norėjo įvykdyti. “Viešpatie, jei nori, mes prišauksime ugnį iš dangaus, kad juos sunaikintų”. Pirmiau Jėzus juodu buvo pavadinęs Perkūno vaikais, o štai dabar jie nori būti ir žaibo vaikais. Juodu norėjo veiksmingo ženklo iš dangaus, kurį Jėzus nebuvo nė kartą padaręs, nepaisant to, kad Rašto žinovai ir fariziejai daug kartų iš jo to reikalavo.

     Grubi samariečių laikysena turėjo labai įžeisti Jėzų, tačiau dėl to jis nė trupučiuką neprarado dvasinės rimties. Paprasčiausiai jis ėjo prieglaudos ieškoti kitame kaime, kai čia nedraugiškai jo nepriėmė. Tik kai abu Perkūno vaikai jam nedavė ramybės, jis nukreipė į juos rimtą žvilgsnį ir išbarė: “Nežinote, kokios dvasios esate”. Tai yra alkano išdidumo dvasia, nevaldomo keršto ir nešvento uolumo. Ji ir paskatino juodu to prašyti. Jėzus kalbėjo, kad jo dvasia yra šventoji Dvasia, kuria jis yra pateptas. Tai yra numesto šiaudo dvasia, kurio nereikia sumindžioti; tai rusenančio degalo dvasia, kurio nereikia užgesinti. Žmogaus Sūnus atėjo ne sielų pražudyti, bet išgelbėti.    (B.d.)