Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Algirdas Sabaliauskas

Bijūnas

     Bijūnėlis žalias,
     Bijūnėlis gražus.
     Bijūnėlio žali lapai,
     Raudoni žiedeliai.

               Lietuvių liaudies daina

     Bijūnas — lietuvių darželių puošmena, skambiausiomis dainomis apdainuota, gražiausiais epitetais ir palyginimais išpuošta gėlė. Deja, teks nusivilti: kaip ir daugelis gražiųjų mūsų krašto gėlių, ji — atėjūne, nors ir nė viename pasaulio kampelyje nepatyrusi tokios meilės ir pagarbos kaip Lietuvos žemėje.

     Žodį bijūnas gavome iš kaimyninių slavų kalbų, plg. rusų pijon, pivonija, lenkų piwonia. Į slavų kalbas šios gėlės vardas per vokiečius atėjo iš lotynų kalbos. Lotynų paeonia taip pat nėra savas žodis. Romėnai tokį gėlės vardą pasiskolino iš graikų. O graikų kalbos žodis paio-nia kartais rašomas ir didžiąja raide. Mat jiems tai ne tik gėlės vardas, bet ir vienos Makedonijos vietovės pavadinimas. Iš šios vietovės ir kilo mylimosios lietuvių gėlės vardas. Kadangi apie aną vietovę maža ką žinome, kalbininkai sukūrė dar vieną gėlės vardo kilmės versiją. Graikai bijūną daugiausia naudojo kaip vaistinį, o ne dekoratyvinį augalą, todėl ir jo pavadinime, anot jų, slypi kažkokio garsaus gydytojo ar net medicinos dievo Pajono vardas.

Hortenzija

     Trata tramvajai, o ten
     Tarsi viltis skaidri
     Žydi balta hortenzija
     Jau tuščiame kambary.

Judita Vaičiūnaitė

     Tarptautinių žodžių žodyne prie šio dekoratyvinio krūmo pavadinimo paprastai kilmė paaiškinama vienu žodžiu — lotynų hortensis ‘sodinis, sodo’. Galima pridurti, jog būdvardis hortensis kilo iš daiktavardžio hortus ‘sodas’. Be to, Hortenzijai buvo garsi Romos didikų giminė. Tačiau šis aiškinimas tik netiesiogiai susijęs su šio žavaus augalo istorija, nei iš tolo jis neatskleidžia tikrosios jo vardo kilmės.

     Tikroji jo istorija tokia. Prancūzų botanikas Filibertas Komersonas (Commerson, 1727-1773) turėjo gerą draugą, chronometrų meistrą Lepotą (Lepaute), o šis žmoną, vardu Hortenzija. 1766-1769 metais visa ši trijulė dalyvavo garsaus prancūzų keliautojo, teisininko, vėliau net maršalo Luji Antuano de Bugenvilio (de Bougainville) organizuotoje kelionėje aplink pasaulį. Šios kelionės metu buvo atrasta keletas ligi tol europiečiams nežinomų salų, o F. Komersonas Kinijoje pamatė jam ir jo draugams niekada dar nematytą augalą, kurį jis pavadino savo draugo žmonos vardu. Suprantama, jos pačios vardas buvo kilęs iš lotynų hortensia. Tačiau J. Vaičiūnaitės apdainuota hortenzija už savo vardą turi dėkoti ne kokiam nors lotynų kalbos būdvardžiui, o chronometrų meistro žmonai, kurios vyras buvo garsaus botaniko draugas.

Kaštonas

     Po kaštanais žaidė vėjas tartum vaikas.
     Po kaštanais žaidė kūdikiai maži,
     Buvo pats žydėjimo kaštanų laikas,
     Buvo pats šviesus gegužis, dievaži!

               Bernardas Brazdžionis

     Kaštono (lietuvių kalboje vartojama ir forma kaštanas) istoriją geriausia būtų pradėti nuo vieno Mažosios Azijos miesto. Mat ten kadaise labai garsioje Ponto karalystėje buvęs miestas vardu Kastanis. Nėra abejonės, kad šio miesto vardas yra tos pačios šaknies žodis kaip ir gerai pasaulyje žinomo medžio bei jo vaisiaus pavadinimas. Tačiau iš Ponto karalystės į kitas pasaulio šalis keliavo turbūt kartu ir medžio, ir miesto pavadinimas, nes abu jie buvo beveik vienodi. Bet medžio pavadinimas Ponto karalystėje atsirado anksčiau negu miesto vardas. Čia jis pateko iš kurios nors kaimynų kalbos, plg. armėnų kask ‘kaštono vaisius’, kaskeni ‘kaštono medis’. Porto karalystės žmonės savąjį miestą pavadino tokiu vardu, matyt, dėl jame augusių gražių kaštonų.

     Į Europą kaštono pavadinimas atėjo per graikus, plg. graikų kâstanon ‘kaštono medis’, kastâneia ‘kaštono vaisius’. Iš šio kilo lotynų castanea. Tiesiog iš lotynų kalbos atsirado prancūzų châtaigne, vokiečių die Kastanie. Iš vokiečių šį pavadinimą gavo lenkai (plg. lenkų kasztan), o šie savo žodį paskolino mums ir kaimyninėms slavų tautoms (plg. rusų kaštan).

     Konstantino Sirvydo 1642 metų lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyne “Dictionarium trium linguarum” rašoma:

     “Kastan drzewo. Castanea. Kaštanas medžias.

     Kastan owoc / Castanea nux. Rieszutis kasztano.

     Kâsztanowâty / Castaneus Kasztoninis”.

     Tai bene pirmasis šio augalo ir jo vaisiaus paminėjimas lietuvių raštijoje. Kaip matome, K. Sirvydas vartoja būdvardžio formą kaštoninis. Vėliau ir daiktavardis atsirado su o. Taip mūsų pavadinimas truputį nutolo nuo pirminio jo šaltinio.

     Kaštono vaisių K. Sirvydas vadino riešutis kaštano. Šis pavadinimas primena dabartinės anglų kalbos medžio ir vaisiaus pavadinimą chestnut, kur pirmasis žodžio komponentas chest yra per prancūzų kalbą gautas lotyniškas castanea, o nut reiškia ‘riešutas’.

     Daugelyje kalbų vartojami iš kaštono pavadinimo kilę arklių, šunų vardai (plg. lietuvių kaštanas, kaštonas, ‘rusvo plauko arklys’, rusų kaštanka ‘šuns vardas’, anglų chestnut ‘bėras arklys’). Gyvuliai tokiais vardais pavadinti dėl jų spalvos. Tačiau kodėl anglai ir prastą, nuvalkiotą anekdotą vadina žodžiu chestnut, tai jau gana keistas dalykas. Tiesa, dar baisesnis dalykas su šiuo padoriu augalu atsitikęs rusų kalboje. Ten žodis kaštan kartais gali reikšti ne tik kaštoną, bet ir šarlataną, niekšą, parazitą. Tačiau šis ‘šarlatanas’ kilo ne iš Ponto karalystės miesto, o iš totorių ar čuvašų kalbos žodžio koštan ‘rėksnys, vadeiva’.