Spausdinti

Danguolė Pankevičienė

     “...Aš sulipdysiu Tavo paveikslą kaip suskilusį stebuklingą veidrodį, ir jame spindės Tavo veidas!” — tokį pažadą Antanina Garmutė, knygos “Išėjo broliai” autorė, duoda vienai iš savo herojų. Šią nedidelę, bet ilgą spausdinimo kliūčių ruožą neseniai įveikusią knygą, manau, jau perskaitė daugelis, kas domisi savo Tėvynės istorija, o ypač dar labai nepilnais jos puslapiais apie pokario rezistenciją. A. Garmutė, Respublikos skaitytojui žinoma savo dokumentine apybraiža “Ešelonai”, šįkart pateikia ištisą tokių apybraižų ciklą. Per trumpą laiką — porą trejetą metų sukaupusi labai daug, aišku, laiko jau aptirpdytų žinių apie Lietuvos partizanus, kovojusius jos gimtajame krašte — plote tarp Prienų, Šilavoto ir Vieverių, pateikia jas ne sausai, o stengdamasi išryškinti žuvusiųjų asmenybes, kiekvienam, kad ir nežymiam “pilkajam didvyriui” rasdama šiltų, vaizdingų žodžių.

     Štai Juozas Lukša — “Laisvės Kovų aukuro kertinis akmuo” — gilaus proto, tvirtos valios, klasikinių veido bruožų vyras, šaunūs kiti trys jo broliai (apybraiža “Priesaika Motinai”), Kazimieras Pyplys — milžinas dvasia ir kūnu (apybraiža “Mažytis”); Antanina Kurtinytė (apy-br. “Lietuvos liepa”), broliai Jundilai (“Arimų sūnūs”), Prienų gimnazijos mokytojas Juozas Stravinskas (“Paskutinė chemijos pamoka”) ir daug kitų. Pastarojoje čia suminėtoje apybraižoje autorė kruopščiai nuvalo, iki tauraus blizgesio nušveičia partizanų vado, bjauriai apjuodinto sovietinėje spaudoje, paveikslą. Paskaitykime nedidelę ištrauką drauge:

     “Lyja. Šilti lašai laisto birželio žalumą, pilką akmens grindinį ir trijų partizanų lavonus, paguldytus paniekinimui Prienų miestelio aikštėje. Lietus pamažėle nuprausia kruviną Geležinio Vilko rinktinės vado “Kardo” veidą. Jo graži, didelė galva ramiai nusvirusi, vešlūs geltoni plaukai pasklidę purve, o iš plačiai atmerktų akių lyg ašaros srovena lietaus lašai.

     Lietus nuvijo stribus į patalpas. Sargybos nėra. Aikštėje stabtelėjo būrelis mokinių: “Viešpatie, mūsų chemijos mokytojas Stravinskas! Aukso žmogus, o su juo šitaip!” Mokiniai susigūžę nubėga. Prieina kiti žmonės. Miestelio aikštėje vyksta paskutinė chemijos pamoka. Mokytojas net miręs duoda pačią tauriausią pamoką. Nebyliai gulintį Prienų aikštėje, jį supranta visi, net ir mokslų neragavę žmogeliai, artojų krašto vargo pelės. Pašiurpę jie stebi šį vaizdą. Stebi taip, kad paskui vaikų vaikaičiai nepamirštų: niekas nedingsta — materija įgauna dvasinę išraišką. Laisvės nužudyti neįmanoma! Nebūna ir nebus veltui pralieto kraujo už Tėvynę!” (Kaip aktualiai tai skamba prisiminus šių metų sausio 13-osios įvykius Vilniuje...)

     Knygoje apstu tokių emocionaliai nuspalvintų vietų, kuriose labai ryški autorės pozicija.

     Pačią autorę, Antaniną Garmutę, pažįstu nuo jaunų dienų, kai ji, peršokusi kelias klases, atėjo į Kauno 13-osios vidurinės mokyklos XI klasę, grįžusi iš tremties. Nedidukė, tamsių didelių akių, su kasom. Niekur nesikišo, buvo pabrėžtinai santūri, bet kartu bičiuliška ir paprasta. Labai gerai mokėsi ir, jei ne tas nelemtasis tremtinės antspaudas, tikrai būtų mums nupūtusi visus mokyklos baigimo medalius. Vėliau, jau baigus aukštuosius mokslus, pasiekdavo žinios apie itin sėkmingą Antaninos mokslinę veiklą. O štai pastaraisiais metais sužinojome, kad ji turi ir publicistės talentą.

     Savo knyga, kuria A. Garmutė pagerbia kelis šimtus tautos didvyrių, ji sakosi grąžinanti skolą Lietuvai. Duokdie mums visiems jausti tokią pareigą ir taip atlikti — lyg savotišką žygdarbį. O juk labai reikėtų, kad ir kituose Lietuvos kraštuose (ypač Dzūkijoj) rastųsi plunksną valdančių entuziastų, kurie surinktų ir paliktų istorijai kuo daugiau medžiagos apie rezistencijos dalyvius. Faktus ir žuvusius kovotojus atsimenančių žmonių tolydžio vis mažėja, laikas pasiglemžia vis daugiau žinių, tad ar galima leisti, kad jos pranyktų lyg biriame smėlyje. Ir A. Garmutei ne viską pavyko surinkti — apie tai byloja dabar, jau po knygos išėjimo, jos gaunami laiškai iš žmonių, jog tas ir tas nepaminėta, neaprašyta.

     Šios dokumentinės apybraižos bendru “Išėjo broliai” pavadinimu neabejotinai reikšmingos tuo, kad faktais dar kartą paneigia tarybinių istorikų bei visokių rašeivų pastangas mūsų šventąją rezistenciją parodyti kaip pokario klasių kovą, apšmeižti partizanus, pavaizduojant juos kaip kažkokius “banditus”. Tikroji istorija, dokumentika tvirtina: pasipriešinimo kovon kilo šauniausi, labiausiai apsišvietę Lietuvos vyrai, Nepriklausomybės dirvoje išaugę Suvalkijos artojai, anot A. Garmutės; į ją įsitraukdavo ištisos šeimos, ir daugiau, ir mažiau pasiturinčios; motinos šiai kovai laimino savo vaikus, o paskui pačios, jų neišdavusios, ėjo sovietinių kalėjimų, Sibiro lagerių golgotas... Vis dėl Lietuvos, jos laisvės. (Knygos autorė parodo ir tautos atplaišų, — jų, deja, visada būna). Didžiuodamiesi rezistencijos kovų didvyriais, galime tvirtai pasakyti pasauliui: taip, mes verti Nepriklausomybės, nes už ją ir tada, sunkiausiomis sąlygomis, žūtbūtinai kovėsi ir galvas padėjo geriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros.

     Skaitytojas knygoje ras nemažai nuotraukų (gaila, spaustuvė daugelį jų yra tiesiog sugadinusi). Įsižiūrėkime į savo tautos didvyrių veidus: ar ne gražiausi, vertingiausi žmogaus bruožai juose atsispindi, ar ne geriausi tautos genai juose įsikūniję?.. Kartu su apybraižų autore “įsiklausykime — jų vardai ataidi Laisvės varpo gaudime. Jų dvasia gyvena mūsų trispalvėse!”

Antanina Garmutė. IŠĖJO BROLIAI. Dokumentinės apybraižos. Atsakinga redaktorė Birutė Jonelienė. Iliustracijos Germos Sakalauskienės. Fotoreprodukcijos Adelės Krutulienės. Epigrafai iš rinkinio “Laisvės kovų dainos”. Kaunas 1990 m. Kieti viršeliai, 196 psl., kaina 6 rubliai.

Atsiųsta paminėti

Justinas Pikūnas. NUO ASMENS IKI ASMENYBĖS. Išleido “Ateitis” 1990 m. Redagavo Gražina Kriaučiūnienė. Dailininkė Irena Ambrose. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 172 psl., kaina nepažymėta.

     Knygoje atskleidžiamas požiūris į sąmoningai ugdomą žmogų, pabrėžiant itin svarbius asmenybės formavimosi veiksnius sudėtinguose gyvenimo tarpsniuose — vaikystėje, jaunystėje, paauglystėje. Ypatingas dėmesys skiriamas tautiškai sąmoningos asmenybės ugdymui.

NAUJIEJI VĖJAI. Šiuolaikinės prancūzų poezijos antologija. Sudarė ir vertė Povilas Gaučys. Redagavo Tomas Venclova. Išleido “Rūta” Čikagoje 1991 m. Viršelis — Vytauto Virkau. 247 psl., kaina nepažymėta.

Vincas Ignaitis. ŽMONIŲ SOCIALINIS GYVENIMAS. Išleista Toronte 1991 m. Viršelis —    Gedimino Pranckūno. 62 psl. Kaina — laisva auka Pagalbos Lietuvai fondui.

Kazimieras Barėnas. MEŠKOS MAUROJIMO METAI. Romanas. Viršelis — Viktutės Si-liūnienės. Išleido Ateities literatūros fondas 1990 m. 444 psl., kaina 15 dol.

T. Juozas Kęstutis Butkus, OFM. DIEVO ŽODIS. Liturginio ciklo B homilijos. Kieti viršeliai, 222 psl., kaina nepažymėta.

Arvydas Juozaitis. VALDŽIA IR LAISVĖ. Autoriaus straipsnių ir kalbų rinkinys. Viršelis —    Agniaus Tarabildos. Išleido “Žurnalistika” 1990 m. Vilniuje. 108 psl.

Ričardas Mikutavičius. POTERIŲ UPĖ. Eilėraščiai. Išleido “Vaga” 1990 m. Vilniuje. Kieti viršeliai, 144 psl.

BENDRU KELIU. Kristijono Donelaičio aukštesniosios lituanistinės mokyklos metraštis 1990-1991 m. Redagavo Regina Kučienė. Nuotraukos Jono Tamulaičio. Didelis formatas, 112 psl.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI. Kr. Donelaičio lituanistinių mokyklų mokinių laikraštėlis. Nr. 3(125). Redaguoja Nijolė Nausėdienė. Leidžiamas tris kartus per metus.

Antanas Paškus. SĄŽINĖ psichologiniu požiūriu. Išleido Į LAISVĘ FONDAS lietuviškai knygai ugdyti 1991 m. Kalbą redagavo Julius Keleras. Viršelis Onos Baužienės. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 184 psl., kaina su persiuntimu 7 dol.

Knygoje nagrinėjamos šios temos: Du keliai į žmoniškumą; Sąžinė — žmoniškumo versmė; Sąžinės iškraipos; Sąžinės brandumo fazės; Sąžinės ugdymas.

Į LAISVĘ. Rezistencinės minties ir politikos žurnalas. Nr. 111(148). Redakcijos adresas: J. Baužys, 9240 Cliffside Ln., Orland Park, IL 60462. Administsracijos adresas: J. Prakapas, 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 93305.

LITUANUS. Vol. 37, No. 1. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy St., Chicago, IL 60629-2913.