Kun. K. J. Ambrasas, S.J.
Sausio 22-ąją oficialiai skelbiama nauja popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo enciklika “ATPIRKĖJO MISIJA” (Redemptoris missio). II Vatikano Suvažiavimas pabrėžė Bažnyčios misinę paskirtį. Po 25-rių metų misijų darbą liečiančio dokumento “Ad gentes” (Tautoms) paskelbimo jaučiame vaisingus šio nutarimo pėdsakus, bet tuo negalime pasitenkinti. Dabar skelbiama naujoji enciklika kviečia naujam misijų žygiui — atnaujinti tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą. Juk apaštališkoji evangelizacija yra pirmaeilis Bažnyčios uždavinys, kurį turi spręsti kiekvienas žmonijos narys. Mat tie, kas nepripažįsta Kristaus, nesudaro Bažnyčios dalies, bet Dievas Bažnyčios veikla pasirengęs išpurenti dirvą Evangelijos sėklai. Štai pasitaikė puiki proga visas Bažnyčios jėgas sutelkti naujai evangelizacijai ir apaštalavimui.
Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, miręs š.m. birželio 18 d. J. Grikienio nuotr.
Naujoji popiežiaus enciklika susideda iš įžangos ir aštuonių skyrių su pabaiga. Pirmajame skyriuje kalbama apie Jėzų Kristų, kuris yra vienintelis mūsų Gelbėtojas. O Bažnyčios visuotinę misiją kaip tik pagimdo tikėjimas į Kristų. Kaip tik tikėjimas padeda suprasti ir įgyvendinti, skleisti ir plėsti misijas.
Antrajame skyriuje pasakojama apie Dievo karalystę, kurią skelbė Kristus žmonijai. Ši karalystė dar nėra iki galo užbaigta. Meilės karalystė, į kurią yra pašaukti visi žmonės, apima visas veiklos — medžiagines, dvasines, intelektualias — sritis. Apaštalų Darbuose ir šv. Pauliaus laiškuose ši meilės karalystė sutapatinama su Kristumi.
Toliau popiežius savo dokumente dėsto apie Šv. Dvasią kaip misijų įkvėpėją, kuri laikoma visų Bažnyčios apaštališkųjų darbų žadintoja. Mūsų dienomis atsiveria didžiuliai misijų veiklos akiračiai - pabrėžiama enciklikos ketvirtajame skyriuje.
Antrojoje šio dokumento dalyje nagrinėjama apaštalavimo keliai. Pirmiausia — savo gyvenimu liudyti Evangeliją, sekti Kristaus Išganytojo pavyzdžiu, kurti naujas krikščionių bendruomenes, stiprinti senąsias, ieškoti naujų pokalbio formų su kitų religijų atstovais, jaunąsias, neseniai susikūrusias Bažnyčias raginti kuo daugiau, kuo efektyviau padėti neturtingiesiems, plėsti karitatyvinės veiklos barus ir kitas apaštalavimo sritis.
Toliau enciklikoje kalbama apie apaštalavimo darbo organizatorius, vadovus ir eilinių darbuotojų uždavinius. Bažnyčios turi plėsti apaštalavimo sritis, remti ir siųsti misionierius į visas šalis. Atsakingiausi už šiuos misijų barus — pirmiausia Šv. Tėvas, o paskui vyskupai, vyskupų konferencijos ir visi kunigai privalo atiduoti savo širdį ir protą misijoms, skleisti Evangeliją. Katalikiškos bendruomenės, tiek kontempliatyvios, tiek ir veikliosiosios, yra ypatingai pašauktos tautų apaštalavimo darbui. Pasauliečių vieta misijų darbuose jau ženkli nuo pat pirmųjų krikščionybės laikų. Moderniaisiais laikais tuo labiau laukiama aktyvios pasauliečių pagalbos, nes atsiveria labai platūs darbo barai. Paskutiniųjų laikų naujovės — bažnytiniai judėjimai — gali suteikti apaštalavimo darbui tam tikrų postūmių. Iš pasauliečių apaštalautojų labiausiai pageidautini katechetai, kurių visados trūksta, kurie visad reikalingi. Ypač šiame darbe turėtų svarbų vaidmenį atlikti Tautų Evangelizacijos Kongregacija, kurios uždavinys — tvarkyti, nubrėžti gaires visam misijų darbui, vadovauti šios srities darbuotojams. Tačiau svarbu ne tik patys misijų darbo vykdytojai. Čia didelės reikšmės turi apaštalavimas malda, kančia, meile ir auka. Todėl labai svarbu jau šį darbą pradėti nuo šeimų ir jaunuolių, kurie turi būti deramai pasirengę ir turėti drąsos atsiliepti į Kristaus kvietimą: “Štai aš, Viešpatie, sakyk, ką turiu daryti?”
Apaštališkoji Bažnyčia taip pat laukia ekonominės pagalbos misijoms ir neturtingiesiems, kad būtų galima šį darbą be sutrikimų, nuosekliai dirbti, jį plėsti. Pasaulinės misijų dienos paskelbimas yra svarbus visos Bažnyčios gyvenimo postūmis.
Paskutiniajame paskelbtosios enciklikos skyriuje yra kalbama apie misijų dvasingumą. Apaštalavimo dvasia turi atitikti Kristaus mokslą ir jo skelbiamą Tiesą. Tikrasis apaštalas turi gyventi Kristaus skelbtąja meile. Turi būti šventas. Tai tikrojo misionieriaus idealas. Troškimas šventumo kaip tik labiausiai turi pasireikšti apaštalavimo darbe. Ši veikla ypač reikalinga šventumo, realizuoto praktikoje.
Kiekvieno misionieriaus gyvenimo būdingiausias bruožas — iš tikėjimo kyląs vidinis džiaugsmas. Šiame nerimo kupiname, pesimizmo sukaustytame pasaulyje Gerosios Naujienos skelbimas tegalimas tik tokiam žmogui, kuris Kristuje iš tikrųjų rado tikrąją viltį. Kaip niekad anksčiau Bažnyčia turi progą skelbti Evangeliją tiek žodžiu, tiek ir savo gyvenimu visiems žmonėms ir visoms tautoms. Dabartis — naujoji apaštalavimo darbų aušra, prie kurios įsidienojimo turi prisidėti visi krikščionys, visos Bažnyčios.
Maldaukime visi, kad Šv. Dvasia Švč. Mergelės Marijos, kuri yra motiniškos meilės akivaizdus pavyzdys, tarpininkavimu įkvėptų visus, kurie ryžtųsi savo veikla atnaujinti mūsų laikų žmoniją.
Antrojo tūkstantmečio pabaigoje visa Bažnyčia kviečia prasmingiau dirbti, gyventi Kristaus paslaptimi, aukoti savo darbus žmogaus išgelbėjimui.
♦ Prez. Vytautas Landsbergis buvo Čikagos kardinolo J. Bernardino gegužės 13 d. pakviestas pusryčių, kur nuvyko su keleto lietuvių palyda ir turėjo progos painformuoti apie pastangas atstatyti Bažnyčią Lietuvoje į jai prideramą vietą. Prez. Landsbergis kardinolui įteikė menininko išdrožtą Rūpintojėlį. Kardinolas prezidentui įteikė arkivyskupijos dovaną ir prižadėjo, kad JAV vyskupai dės visas pastangas, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų pripažinta.
♦ Vysk. Antano Deksnio 60 m. kunigystės ir 85 m. amžiaus sukaktis buvo iškilmingai paminėta Memmingene per Sekmines, ten vykstančių lietuvių kunigų rekolekcijų ir ateitininkų suvažiavimo metu.