Spausdinti

VINCAS KOLYČIUS

     Katalikų tarpe žodis “evangelizacija” nėra populiarus. Daug kam gali atrodyti, kad pagrindinis evangelizacijos tikslas yra atversti žmones į katalikybę. Misionieriai važiuoja į Afriką, Aziją ir kitus kraštus, kad atvestų žmones prie Jėzaus. Aišku, kad atvestieji po to priklauso tai denominacijai, kurioje yra jų misionierius. Tai yra viena evangelizacijos šaka, kuri yra svarbi, nes tai yra vykdymas Kristaus įsakymo: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15).

     Aš noriu pasidalinti mintims apie evangelizaciją mūsų lietuvių katalikų tarpe, mūsų šeimose, parapijose, bendruomenėje, išeivijoje ir Lietuvoje. Popiežius Paulius VI savo enciklikoje apie evangelizaciją yra pasakęs: Evangelizacijos tikslas yra žmogaus vidinis atsivertimas... Bažnyčia evangelizuoja, kada ji siekia atversti žmogų, remdamasi Dievo Žodžio jėga” (“On Evangelization in the Modern World”, 18 sk.).

Sigito Tamkevičiaus, S J., šventinimas vyskupu Kauno arkikatedroje per Sekmines. Iš kairės stovi: vysk. J. Tunaitis, kard. V. Sladkevičius, vysk. S.Tamkevičius, vysk. J. Preikšas, vysk. V. Michelevičius. Kalba premjeras Vagnorius. Pačioje dešinėje — ministras Saudargas su žmona.

     Žmogaus vidinį pasikeitimą labai vaizdžiai apibūdina šv. Paulius, sakydamas: “Atsižadėkite ankstyvesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinkite savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkite nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Ef 4,22-24).

     Daug kam tie žodžiai, pasakyti popiežiaus Pauliaus VI ir apaštalo Pauliaus, mažai ką reiškia, atrodo abstraktiški. Girdime pasakymą, kad mes esame katalikai ir mums daugiau nieko nereikia. Kartais nesuprasdami net tyčiojamės iš protestantų, kurie skelbia Jėzaus pasakytus žodžius, kad reikia iš naujo atgimti. Skaitydami panašias citatas atmetame, kaipo nekatalikiškas, pavyzdžiui: “Tol, kol žmogus neįtikės į

     Jėzų Kristų, tikrą žmogų ir tikrą Dievą, ir jo neišpažins ir nepriims kaip savo Išganytojo, tam žmogui nieko nepadės. Išganymas, kuris yra siūlomas visai žmonijai, tam žmogui liks bereikšmis”. Arba: “Kiekvienas, kuris priima Jėzų, įsikūnijusį Dievo Žodį, savo Išganytoju ir Viešpačiu, atgimsta iš naujo, veikiant tai pačiai Šv. Dvasiai, kuria Jėzus Marijos įsčiose buvo pradėtas”. Tai yra žodžiai popiežiaus šv. Leono Didžiojo (440-461 m.).

     Šiandieną visame pasaulyje daugelis katalikų yra įsijungę į Šv. Dvasios judėjimą, yra atgimę iš naujo. Jie jaučia artimą ryšį su Jėzumi, stengdamiesi tokį asmeninį ryšį ugdyti. Daug kas norėtų išgirsti bažnyčiose apie tokį naują atgimimą, apie artimą santykį su Jėzumi, nes jie savyje jaučia kažkokią tuštumą, nes nėra patenkinti tik atlikimu išorinių religinių formų. Jaučia, kad jų tikėjimas yra labai paviršutinis, ir jie norėtų kažko daugiau, bet nežino, ką turėtų daryti.

     Popiežius Paulius VI sakė: “Bažnyčia egzistuoja tam, kad evangelizuotų”. Jau šimtmečiais Bažnyčia skelbia ir moko apie Jėzaus buvimą Eucharistijoje, tačiau retai yra girdima apie reikalą artimo ryšio su Jėzumi ir su Tėvu. Ypač mažai yra kalbama apie Šv. Dvasios vaidmenį mūsų gyvenime, josios reikšmę, jai atsidavimą, su ja bendravimą. Jei yra kalbama, tai daugiausia tik teoretiškai, abstrakčiai, bet ne praktiškai, kad paliestų klausytojų širdis ir gyvenimą.

     Vienas iš II Vatikano Susirinkimo šulų, Belgijos kardinolas Suenens, rašo: “Kaipo ganytojui man visą laiką rūpi, kaip krikščionybę padaryti asmeniška kiekvienam krikščioniui, kurie neturi asmeniško ryšio su Kristumi. Daugelis krikščionių to visai nepergyvena, dauguma yra krikščionys tiktai iš papratimo, kadangi jų tėvai tik tokie buvo, ar panašiai. Tačiau yra reikalinga, kad kiekvienas asmuo kada nors savo gyvenime pasivestų Jėzui, priimtų jį savo Išganytoju ir Viešpačiu” (New Covenant, 1973, Nr. 12).

     Visos evangelizacijos pagrindas yra aiškus Evangelijos pristatymas. Daugumas katalikų yra per daug metų girdėję visą Evangeliją, ar tai bažnyčioje Mišių metu, ar namuose skaitydami Šv. Raštą, tačiau Evangelija nėra palietusi jų širdies gilumos, nėra pakeitusi jų gyvenimo. Kodėl taip yra? Todėl, kad, kaip palyginime apie sėjėją, sėkla neįleido šaknų, ji nukrito ant kietos žemės, ji liko tik kaip informacija. Evangelijos žodžiai paliečia žmogaus širdies gelmes tik su Šv. Dvasios pagalba. Tik Šv. Dvasia išpurena tą dirvą, į kurią kritusi sėkla — Dievo Žodis gali nešti gausių vaisių.

     Norint evangelizuoti kitus, pirmiausia turime mes patys būti evangelizuoti; leisti Šv. Dvasiai veikti mumyse taip, kad Dievo Žodis būtų mūsų gyvenimo dalis ir būtų mums reikalingas taip, kaip ir kvėpavimas.

     Todėl yra labai svarbu patiems įsisąmoninti, o tada ir kitiems perduoti pagrindines tikėjimo — Evangelijos tiesas. Jos yra:

     1.    Sukūrimas — Dievo planas: Dievas mus myli ir nori, kad mes su juo būtume viena.

     2.    Nupuolimas — mūsų problema: nuodėmė. Nuodėmė mus atskyrė nuo Dievo.

     3.    Įsikūnijimas — Dievo atsakymas: Jėzus, nes tik jis gali mus vėl sutaikyti su Tėvu.

     4.    Išganymas — mūsų atsiliepimas: Dievo dovanos — Jėzaus priėmimas.

     Pasvarstykime apie kiekvieną tiesą atskirai.

Dievo planas

     Pirmoji tiesa yra: Dievas mus myli ir nori, kad mes turėtume laimingą gyvenimą. “Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, — kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10,10).

     “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3,16).

     Senojo Testamento Pradžios knygoje randame Dievo planą jo kūrime. Viskas, ką Dievas sukūrė, buvo gera. Didžiausias Dievo kūrinys buvo žmogus. “Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą” (Pr 1,27). Koks nuostabus kūrinys yra žmogus, nes jis yra sutvertas į paties Dievo panašumą.

     Toliau Pradžios knygoje skaitome, kad Dievas vaikščiojo ir kalbėjo su žmogumi (3,8-9). Tai reiškia, kad Dievo plane buvo turėti artimą ryšį su žmogumi.

     Tačiau atsitiko nelaimė. Žmogus nepakluso ir, pasipriešindamas Dievui, pasidavė gundymui. Ir buvęs artimas ryšys su Dievu nutrūko, atsirado praraja. Bet po nupuolimo Dievo meilė žmogui tęsėsi ir toliau. Jis nupuolusius pirmuosius tėvus aprengė kailiniais apdarais ir pažadėjo, kad “moteriškės palikuonis sutrins žalčiui (gundytojui) galvą”.

     Per visą Senąjį Testamentą Dievas kalba pranašų lūpomis savo tautai apie jo meilę, rūpestį, ragindamas juos sugrįžti prie savo Kūrėjo.

     Todėl evangelizuojant yra labai svarbu pabrėžti Dievo meilę, kad ji yra nešališka: jis myli ta pačia meile didžiausią nusidėjėlį ir didžiausią šventąjį. Daug kas gali galvoti, kad tai nėra gyvenimo realybė, nes gyvenime yra tiek daug skausmo: kenčia nekalti žmonės, badu miršta vaikai ir t.t. Tai yra tiesa, tačiau Dievas nenorėjo tokio pasaulio. Jo tikslas buvo, kad žmogus būtų laimingas, kad viešpatautų taika, ramybė ir kad jis pats būtų pasaulio valdovas. Bet žmogus, turėdamas laisvą valią, Dievą atmetė, įsigalėjo nuodėmė ir dėl to pasaulyje vyksta karai, persekiojimai, ligos.

Mūsų problema — nuodėmė, kuri mus atskyrė nuo Dievo

     Žmogus yra nuodėmingas, nes per nuodėmę tapo atskirtas nuo Dievo. “Kodėl Dievas įsakė, kad nevalgytumėt iš visų rojaus medžių?.. Visai judu nemirsite, nes Dievas žino, kad tą dieną, kurioje judu iš jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai, ir žinosite, kas gera ir kas pikta” (Pr 3,1-4). Šėtono tikslas yra mus apgauti, įtikinti, kad Dievo planas nėra mūsų gerovei. Žmoguje yra bloga valia, kuri atsirado po nupuolimo, nepaklusti įstatymui, jam pasipriešinti ir daryti tai, kas man patinka.

     Šv. Raštas sako: “Nėra teisaus, nėra nė vieno” (Rom 3,11). “Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės” (Rom 3,23). “Atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje” (Rom 6,23).

     Kalbėdami apie šią tiesą kitiems, turime vengti apkaltinimo kito asmens bet kokiomis nuodėmėmis, tuo priversdami jį save teisinti. Yra svarbu pabrėžti, kad visi esame nusidėjėliai, nes kol to nepajuntame, negalime pajusti ir Dievo meilės. Todėl yra labai svarbu atpažinti nuodėmę savo gyvenime ir, tik ją atpažinę, pradedame matyti tikrą šviesą. Kiekvienam reikia pamatyti ir apsispręsti, kad gyvenimas šviesoje yra daug geresnis negu tamsoje. Tamsybė veda į mirtį, šviesa — į pilnutinį gyvenimą.

Dievo atsakymas — Jėzus

     Jėzus yra Išganytojas, Jėzus yra Viešpats! Tai yra trečioji tikėjimo tiesa. Kiekvienam yra svarbu įsitikinti, kad Jėzus yra Dievo atsakymas į visas mūsų problemas. Tad evangelizuojant galima žmogų paklausti, ką jis mano, koks būtų atsakymas į šių dienų problemas. Vieni galvoja, kad auklėjimas, švietimas, išsilavinimas, kitiems atrodo geri darbai, humanizmas, moralė. Dar kiti mano, kad religinių pareigų atlikimas priartina žmogų prie Dievo. Aišku, kad visi šie dalykai patys savyje yra geri, tačiau mes, remdamiesi jais ir savo jėgomis, Dievo nepasieksime, nes pats Dievas ieško žmogaus, norėdamas jį prie savęs priartinti, ir tai jis padarė per savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris yra Dievas ir žmogus. Tik per Jėzų Kristų žmogus gali išgyventi Dievo artumą, pajusti jo meilę, ramybę. “Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14,6).

     Nuo ko Jėzus mus išgelbsti? Nuo amžinos pražūties, nuo amžino pasmerkimo. “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate išgydyti jo žaizdomis” (1 Pt 2,24). “Visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą” (Apd 10,43). Kristus nori mums atleisti. Jis myli žmogų tokį, koks jis yra, tačiau jis nori kiekvieną išlaisvinti iš nuodėmės ir kaltės jausmo.

     Tad ką mes turime daryti? “Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir tiesingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1 Jn 1,9).

     Nuodėmių išpažinimas yra būtinas išganymui. Jeigu žmogus negali atpažinti nuodėmės, tai kaip jis gali būti iš jos išlaisvintas? Jėzus sakė: “Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, o nusidėjėlių” (Lk 5,32). “Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų” (Ef 2,8-9).

Mūsų atsiliepimas — Dievo dovanos priėmimas

     Tai ketvirtoji tiesa, kuri reikalauja žmogaus laisvo apsisprendimo ir su laisva valia priimti Dievo dovaną — išganymą per Jėzų Kristų, veikiant Šventajai Dvasiai. Štai ką Dievas kalba apie tai Šv. Rašte: “Aš stoviu prie durų ir beldžiu; jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi” (Apr 3,20). “Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais — tiems, kurie tiki jo vardą” (Jn 1,12).

     Dievas neprievartauja žmogaus dovanos priimti. Jis: “Stovi prie durų ir beldžiasi”. Reikia, kad pats žmogus tas duris atidarytų, nes durų rankena yra viduje, bet ne iš lauko. Evangelizuojant yra svarbu tai pabrėžti.

     Kaip aš galiu tas duris atidaryti? — paklaus ne vienas. Be Šv. Dvasios pagalbos tai yra neįmanoma, nes tai yra jos darbas. Reikalinga leisti veikti Šv. Dvasiai mumyse. Jėzus savo mokiniams sakė: “Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojai” (Apd 1,8). Mums, katalikams, Šv. Dvasios išsiliejimas “jėgos ar galybės” gavimas turėtų įvykti per Sutvirtinimo sakramentą. Bet tai įvyksta retai. Kodėl? Kad sakramentai būtų reikšmingi ir keistų mūsų gyvenimą, reikia aktyvaus, subrendusio ir gyvo tikėjimo. Šv. Dvasią mes gauname per Krikštą ir Sutvirtinimą, bet nesinaudojame jos jėga, nes apie ją mažai žinome. “Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui” (Rom 8,26).

     Kaip mes galime patirti Šv. Dvasios veikimą mumyse? Ką man reikia daryti? Atsakymą davė pats Jėzus, sakydamas: “Prašykite”. “Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo” (Lk 11,13). Bet prašymas turi būti nuoširdus.

     Su visišku tikėjimu ir pasitikėjimu kalbėkime šią nusidėjėlio maldą:

     Viešpatie Jėzau, aš žinau ir prisipažįstu, kad esu nusidėjėlis (nusidėjėlė) ir savo jėgomis negaliu priartėti prie Dievo Tėvo. Aš gailiuosi už visas savo gyvenime padarytas kaltes ir nuodėmes, noriu jų atsikratyti ir prašau atleidimo.

     Viešpatie Jėzau, aš tikiu, kad Tu mirei ant kryžiaus už mano nuodėmes, jas nuplaudamas savo švenčiausiu krauju, kad mane sutaikytum su Tėvu. Aš išpažįstu ir priimu Tave, Jėzau, savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu ir savo laisvu apsisprendimu bei laisva valia visiškai atsiduodu Tau. Siųsk savo Šventąją Dvasią į mano širdį, kad per jos veikimą aš pajusčiau tą naują gyvenimą, kurį Tu atnešei tiems, kurie Tave išpažįsta ir priima savo Viešpačiu.

     Ateik, Šv. Dvasia, ir vadovauk man mano gyvenime.

     Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau, ir garbinu Tave, kad Tu išklausai mano maldą. Amen.

     “Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą” (Rom 10,9-10).

     “Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mt 10,32-33).

     Šios 4 tikėjimo tiesos yra evangelizacijos pagrindas. Lankydami ligonius ar kalbėdami su artimaisiais, draugais, kurie gyvena be vilties, depresijoje, išaiškinkime trumpai jas, būtent:

     1.    Dievas mus myli.

     2.    Žmogus yra nuodėmingas.

     3.    Jėzus yra vienintelis kelias pas Tėvą.

     4.    Mums reikia tikėjimu priimti Jėzų savo Išganytoju ir Viešpačiu.

     Po to meldžiame, išpažindami savo nuodėmingumą, prašydami atleidimo ir Šv. Dvasios išsiliejimo bei jėgos, kad Jėzus taptų mūsų gyvenimo centru.

     Po šios maldos daugelis žmonių yra pajutę Šv. Dvasios veikimą, jos vaisius, naują gyvenimą ir Jėzaus artumą. Pirmą kartą savo gyvenime išgyvenę džiaugsmą, ramybę, meilę ir kitas Šv. Dvasios dovanas. (Gal 5,22). Bet galima ir nieko nejausti, todėl svarbu pabrėžti, kad ne jausmas yra pagrindas, bet tikėjimas ir Dievo pažadas: “Prašykite, ir gausite, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta”. Jausmas gali kartais ateiti vėliau.

     Šitie yra pirmieji evangelizacijos žingsniai. Po to eina brendimas tikėjime, augimas Kristuje, gilinimasis į Dievo Žodį — Šv. Raštą. “Tikėjimas auga iš klausymo, klausymas — kai skelbiami Kristaus žodžiai” (Rom 10,17).

     Kodėl popiežius paskelbė šį dešimtmetį evangelizacijos dešimtmečiu? Todėl, kad jis mato, kokia yra tikėjimo krizė mūsų Katalikų Bažnyčioje. Nors mes save vadiname krikščionimis, bet nepažįstame Jėzaus Kristaus. Jis nebėra mūsų gyvenimo centre, jis nebėra parapijų, kunigų ir jų pamokslų centre. Evangelizacija yra iššūkis ne tik kunigams, nors jie pirmieji turėtų atsiliepti į popiežiaus kvietimą evangelizuoti, bet ir visiems tikintiesiems. Pradėkime savo tikėjimu dalintis su kitais, sakydami, ką Dievas yra padaręs mums mūsų gyvenime. Ir ne tik kalbėkime, bet ir savo gyvenimu parodykime. “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15).