Spausdinti

KUN. K. J. AMBRASAS, S.J.

Neįmanoma išmatuoti ir išvardinti įvairius svarbiausius darbus tų jėzuitų tėvų, kurie, prilipę prie savo parapijų kaip grumstai prie dirvonų, lygiai kaip tam poeto posme “sunkų vargą, didžią naštą neša jie diena dienon”. Ir ne tik kantriai dirba ir tebedirba šiandien, — mokyklose, parapijose, bažnyčiose, — bet spėja ir kitus aplankyti, vieną kitą knygą išversti, sugeba daug ką savo parašyti. Štai, sakysime, per visą Lietuvą keliasdešimt metų keliavo pamokslų serijos, knygų knygos, tomų tomai, perrašyti rašomąja mašinėle, sulasioti iš įvairiausių užsienio ir savųjų knygų, žurnalų, laikraščių, savo kūrybos pavyzdžiai, tie garsieji “Žodžiai broliams”, kurių autorius buvęs Kabelių, dabar Linkmenų parapijos klebonas T. Jonas Lauriūnas. Jis ne tik neatsisako kaimynui sunkiom darbo ir švenčių dienom patalkinti, bet ir sugebėjo kiek laiko dirbti “Katalikų pasaulio” laikraščio redakcijoje, dažnai vadovauti jėzuitų ir šiaip kunigų, vienuolių ir pasauliečių, jaunimo dvasiniams susitelkimams, rasti laiko aplankyti šeimas, ligonius, reikalingus paramos parapijiečius, įvairių Lietuvos vietų miestiečius ir stokojančius gero žodžio brolius. Už aktyvią apaštališką veiklą iš rusų kalba šnekančių kraštų išbrozdintas T. Boleslovas Babrauskas, — tikras misionieriaus įsikūnijimas, rusų kalba leidžiamų savilaidos knygų nenuilstantis platintojas, praktiškos veiklos, dalykiškų minčių kupinas, pagarbos vertas ir tiesiog lietuvišku gerumu spinduliuojantis darbštus kunigas.

Remontuojama Kauno jėzuitų bažnyčia. Nuo rudens jau veiks jėzuitų gimnazija (vidurinė mokykla) berniukams ir mergaitėms.    J. Vaišnio nuotr.

     Arba, sakysime, kiek drąsos ir pasiryžimo reikėjo visiems tiems kunigams, tiems keliolikai jėzuitų, vadinamų pogrindininkais, baigusiems neoficialią — slaptą kunigų seminariją! Tai ne tik greta darbų, kuriuos reikėjo padaryti įstaigoje, gamykloje ar vienoje kitoje mokykloje, bet taip pat — kaip reikėjo sugebėti pasirengti filosofijos ir teologijos studijoms, išlaikyti egzaminus, atlikti dvasines pratybas tokiomis sąlygomis, kai buvo taip atidžiai visur sekama, stebima, skundžiama ir įtarinėjama! Gal kada atsiras prisiminimų, knygų apie šių neakivaizdininkų, kunigų pogrindininkų patirtus vargus, o nūnai apie juos galėtų daug ką papasakoti T. J. K. Matulionis, Alg. Paliokas, kun. J. Boruta, baigęs Vilniaus universiteto fizikos fakultetą ir, kartu dirbdamas institute moksliniu bendradarbiu, sugeba baigti ir apginti savo srities disertaciją, ir kartu tapti kunigu, kuris daugsyk tardytas, grasintas, persekiotas, šiandien ne tik daugelio kongregacijų, organizacijų, judėjimų dvasios vadas, Vilniaus arkikatedros uolus pastoratorius, bet ir Vilniaus televizijos laidų organizatorius, jėzuitų viršininkas.

Išties neįmanoma išvardinti visų tų pareigingų, sąžiningai savo darbą atliekančių tėvų jėzuitų, kurie kasdien pluša Lietuvoje ir svetur, kai štai 1989 jėzuitams grąžintos Šv. Pranciškaus Ksavero (arba jėzuitų) bažnyčios Kaune rektoriumi paskirtas darbštus, veiklus ir energingas Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos profesorius Alg. Baniulis. Šiuolaikiniams Lietuvos jėzuitams vargų pakanka, ir net labai didelių. Tai, pavyzdžiui, ne tik pašaukimo ugdymas, busimosios pamainos rūpestis, religinės literatūros, kaip ir visose parapijose ir miestuose, mokyklose ir draugijose, organizacijose stoka, ne tik daugelio senyvas amžius ir jėgų stygius dirbti naujomis, ypač reikliomis ir daug energijos reikalaujančiomis atgimimo sąlygomis, bet ir jėzuitų namų organizavimas. Kaip atsitraukti nuo parapijų, su kuriomis visi siete susiję, rakinte prirakinti prie savo kasdienių pastoracinių ir tokių opių, būtinų pareigų. Kaip pradėti naujokų auklėjimą, sureguliuoti santykius su vyskupijomis, su kuriomis visi be išimties artimai sujungti. Kaip organizuoti spaudos reikalus, aukštąsias mokyklas aprūpinti kapelionais. Iš kur tikėtis ir kokios pagalbos, taip pat kam pirmiausia ją suteikti? Ir atsiranda tokių reikalų, susidaro tokių problemų, kurias būtina spręsti šiandien, ypač tos, kurios liečia likimą bažnyčios, kurios padėtis ligi šios dienos katastrofiška.

     Štai ką apie jos padėtį “Dienovidyje” (1990.XI. 16-23, Nr. 4) rašė Šv. Kazimiero bažnyčios ansamblio priėmimo komisijos nariai kunigai: J. Boruta, A. Gražulis, J. K. Matulionis, D. Valiukonis: bažnyčios ir vienuolyno šeimininkai, kunigai jėzuitai, ateizmo siautėjimo metais buvo persekiojami ir blaškomi po užkampių parapijėles. Jų asmeninių santaupų pakaks grąžinti nebent dalį suniokotų liturginių rūbų ir indų. Kol neatkurtas vienuolynas, kol bažnyčioje nevyks pamaldos, nėra galimybės rinkti aukas iš tikinčiųjų. Vilniaus arkivyskupijos kurija irgi nepajėgia paremti pinigais, nes ji finansuoja trijų naujų miesto bažnyčių projektavimą ir statybą. Kritiška ir viso ansamblio padėtis.

     Per pastaruosius pusantrų metų daug kartų kreiptasi į respublikos ir miesto valdžios įstaigas, prašyta, kad jėzuitų vienuolyno pastatas, esantis prie Šv. Kazimiero bažnyčios, būtų grąžintas tikintiesiems. Pastatytas jėzuitų lėšomis XVIII a. pradžioje. Vienuolyno patalpose keletą šimtmečių veikė Lietuvos jėzuitų provincijos centras. Čia gyveno senojo Vilniaus universiteto profesoriai, iš jų daug Lietuvai nusipelniusių žmonių: K. Sirvydas, Ž. Liauksminas ir kiti. Šis pastatas tikintiesiems brangus ir todėl, kas jame apie 30 metų gyveno Andriejus Bobola, šventasis, kankinio mirtimi žuvęs Baltarusijoje kazokų antpuolio metu. Prasidėjus 1831 metų represijoms, vienuolyno pastatas iš Katalikų Bažnyčios buvo atimtas ir paverstas kareivinėmis... 1940 metais vienuolyno pastatą užėmė sovietų kariuomenė, ji čia šeimininkavo ir pirmaisiais pokario metais. Vėliau patalpos atiduotos jėzuitų gimnazijos pastate įsikūrusiai A. Vienuolio vidurinei mokyklai... Keletą metų, jau pradėjus rekonstrukciją, vienuolynas stovėjo be stogo ir langų. Patalpos netiko mokyklai, todėl jose buvo numatyta įrengti įvairias dirbtuves. Norėta išgriauti skersines pertvaras ir sujungti celes į didesnes patalpas. 1989 metais bažnytinei vyriausybei ir visuomenei reikalaujant, nutarta pastatą grąžinti tikintiesiems. Tačiau CK sekretorius V. Baltrūnas ir Vykdomojo Komiteto pirmininkas A. Vileikis dėjo pastangas, kad šis nutarimas nebūtų įvykdytas.

Karštligiškai imtasi realizuoti vienuolyno pritaikymo mokyklai projektą. Išardžius skersines pertvaras, vienuolyno sienos neatlaikė neseniai pristatyto ketvirto aukšto svorio — 1989 lapkričio mėn. didelė dalis pastato sugriuvo. Avarijos metu žuvo vienas darbininkas. Dabar pastatas nerestauruojamas. Likimo valiai paliktas senas vienuolyno refektoriumas (pernai čia atrastos freskos — žymiųjų jėzuitų portretų galerija). Architektūros ansamblio dalis — patalpos virš zakristijos ir vienuolynas — taip pat turėjo būti rekonstruojama. Į apleistą vienuolyną, praardę sienas, dabar veržiasi paaugliai ir valkatos. Čia jie girtauja, kūrena laužus. Kyla pavojus ir bažnyčiai, — ją gali padegti. Apleisto vienuolyno stogais padaužos pasiekia bažnyčios langus, pro juos įlindę šeimininkauja restauruotoje bažnyčioje. Lietuvos Bažnyčia, jėzuitai puoselėjo ir tebepuoselėja visuomenės dvasinę kultūrą, ugdo jaunimo dvasingumą. Atkuriami Lietuvos vienuolynai pasiryžę tęsti šią tradiciją: priglausti po savo stogu atkurtas katalikiško jaunimo organizacijas, — skautus, ateitininkus, Eucharistijos bičiulius ir kt. Šiandien jie Vilniuje neturi kur prisiglausti: mokyklos neįsileidžia, o miesto valdžia tinkamų patalpų neskiria. Išvada tokia: Bažnyčia nepajėgia realizuoti restauracijos projekto, o pastatas virsta griuvėsiais dėl buvusio Vykdomojo Komiteto netikusių sprendimų. (“Nelaiminga bažnyčios istorija”).

Norėdami dar šiek tiek paliesti paskutinius su šia jėzuitų bažnyčia susijusius įvykius, skaitytojus supažindiname su Vatikano radijo Lietuvių skyriaus perduoto pranešimo turiniu:

     Artėjanti 1991 kovo 4-oji iš tikrųjų įsidėmėtina šventė. Šv. Kazimieras — Lietuvos, o ypač jaunimo globėjas ne tik pačioje tėvynėje, bet ir užsienyje. Amerikos lietuviai skautai ir vyčiai pasirinkę ji vadu. “Kodėl jis toks svarbus, garsus?” — ne kartą gali išgirsti klausimą. Juk jis mirė, būdamas tik 25 metų. Brangus dar ir todėl, kad karalaitis, o svarbiausia — savo kilniu, doru, pamaldžiu ir pavyzdingu gyvenimu. Mūsų jaunimo skaistybės ir santūros idealas.

     Tiek skaudžių įvykių išgyvenusiai Lietuvai kovo 4-oji dar brangi ir todėl, kad kančių, pavojaus akistatoje šis šventasis yra pagelbėjęs mūsų tautai laimėti vieną mūšį.

     Kaip tautos sąmonėje išlikęs įvaizdis — ant žirgo raitas vadovauja kariuomenei, — taip dabar, kai tauta grįžta prie didžiausių vertybių — Dievo ir Tėvynės — svarbus kovo trečiąją Šv. Kazimiero bažnyčios atšventinimas Vilniuje. Jis tieksyk buvo atidėliotas dėl daugelio priežasčių, bet pagaliau įvyko. Šv. Kazimiero bažnyčia dar taip neseniai buvo ateizmo, bedievystės mokykla ir tvirtovė, iš kur sklido, prievarta krikščioniškam kraštui buvo brukamas priešingas lietuviškumui, tautiškumui puodas. Lietuvos Bažnyčios vadovybė kartu su atsigaunančiais iš pogrindžio jėzuitais, kuriems vadovauja provinciolas kun. Jonas Boruta, naujas atšventintos bažnyčios rektorius, šiai iškilmingai šventei skyrė ypatingą misiją: atšventinimo dienos pavadintos atgailos ir atsiteisimo vardu. Ir štai Šv. Kazimiero bažnyčia, pradėta statyti 1604 m., kai vilniečiai rengėsi paskelbti karalaitį Kazimierą šventuoju, jau keliskart iš naujo atgimsta. Mat šių maldos namų istorija artimai susipynusi su visos tautos likimu. Tai tarsi Lietuvos, patyrusios Rusijos carų priespaudos, paniekos ir neapykantos mūsų tikėjimui, simbolis, kuris sovietų laikais buvo paverstas ateizmo muziejumi. Nuo šiol čia įsikurs ir bažnyčią tvarkys Tėvai jėzuitai. Čia įvykusios iškilmės sutampa su šv. Ignaco Lojolos 500 metų gimimo ir 450 metų jėzuitų ordino įsteigimo jubiliejumi. Lietuvos jėzuitams, visiems tikintiesiems — didelė dovana, nes lig šios dienos šios kongregacijos nariai neturėjo jokių namų, savo centrinės būstinės.

Karalaitis šv. Kazimieras mums šiandien tarsi švyturys, kad nedrįstume pernelyg aimanuoti netgi dėl skaudžių nepriteklių, sielvartingų netekčių, net dėl moralinių nuopuolių, netgi dėl mūsų gražios, tokios brangios kalbos ir dar brangesnės religijos. Juk ar geresnės sąlygos buvo anuomet, kai mūsų šventasis gyvenimo prabangoje, karališkame dvare, kur buvo puotaujama, lėbaujama, kur skambėjo svetima kalba! O vis dėlto šventasis sublizgo kaip auksas pelenuose. Teisingai J. Girnius knygoje “Tauta ir tautinė ištikimybė” yra parašęs, jog jokia aplinka nėra tokia stipri, kad galėtų pavergti žmogaus dvasią, kuri ganėtinai stipri nugalėti išorines kliūtis ir pavergti bet kokias sąlygas. Šią narsą, pasišventimą ne kartą įrodė ir mūsų tauta, artėdama prie laisvų kazimierinių, prie naujo katalikybės židinio — Šv. Kazimiero bažnyčios atšventinimo”.

Ta pačia proga bent trumpai derėtų žvilgterėti ir į kitą jėzuitų bažnyčią Kaune. Jėzuitų pastangomis ji pastatyta šio miesto Rotušės aikštėje 1720 metais. Po 1732 m. gaisro ši bažnyčia ir kolegijos namai atstatyti 1739 ir perduoti pranciškonams 1787. Prancūzmečio laiku sunaikintą bažnyčią rusai pavertė Aleksandro Nevskio soboru. 1915 ją vėlei gerokai apgriovė vokiečių artilerija. Po I Pasaulinio karo bažnyčia grąžinama jėzuitams, kurie ją vėl atsinaujino ir pasistatė naujų pastatų. Ši bažnyčia su dviem aukštais bokštais papuoštu fasadu įsirikiuoja į daugelio kitų vėlyvojo baroko pastatų rikiuotę. Nors vidaus puošmenos gal ir buvo kuklios, bet turimais duomenimis, anksčiau čia būta papuošimų apsčiau. Šios ir kitų Lietuvos bažnyčių barokinį stilių pirmieji yra paplatinę jėzuitai. Juk šiuo stiliumi jie pasistadydino savo akademiją Vilniuje (1569-1630). Tokios pat statybos principų laikėsi ir perstatydami Šv. Jono bažnyčią 1571 metais. Be kitų bažnyčių, sakysime, Šv. Kazimiero ir Šv. Rapolo Vilniuje, jėzuitai pastatė daug bažnyčių ten, kur turėjo savo misijas — Nesvyžiuje, Gardine, Žemaitkiemyje, Žadiškėse, Kražiuose, Kaune, Pinske ir kitur. Apie jas visas nemaža būtų galima parašyti, bet šiuo metu - jų padėtis nepavydėtina. Panašiai, kaip jau minėta, nesibaigusi istorija su Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia, taip lygiai vargo kelių laukia ir kitos... Ne mažesnių bėdų ir rūpesčių tikriausiai galėtų papasakoti ir Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius T. Alg. Baniulis, juk čia maldos namai tarnavo sporto tikslams, po altoriumi buvo įrengtos pirtys, zakristijose — butai, bažnytinis turtas lig paskutinio sunaikintas, pastatas neapsakomai apleistas, tiesiog žalote sužalotas.

     Dabar ši bažnyčia remontuojama, o prie jos esančiuose buvusios jėzuitų gimnazijos rūmuose nuo rudens pradės veikti Vidurinioji berniukų ir mergaičių mokykla, vadovaujama tėvų jėzuitų. Direktoriumi jau paskirtas kun. Alg. Baniulis, S.J.