Spausdinti

Neseniai su savo draugu Anupru važiavau autobusu, kuris buvo pilnas keleivių. Mes ramiai sau sėdėjome. Pažvelgęs į Anuprą, labai nustebau, kad jis sėdėjo užsimerkęs.

—    Ar tau skauda galvą? — paklausiau.

—    Žmogau, — tarė jis, — aš negaliu žiūrėti, kaip tos vargšės moterys turi stovėti, kai vyrai joms neužleidžia vietų.

❖ ❖ ❖

Vyras atsisėda prie žmonos, kuri sau siuva suknelę, ir sako:

—    Būk atsargi, kad adata neįsidurtum piršto. Pasuk į kitą pusę...

—    Klausyk, — atkerta jam žmona, — tu manęs nemokyk, kaip siūti; savo darbą aš gerai moku.

—    Aš tavęs nemokau, — atsako vyras, — aš tik norėjau tau parodyti, kaip aš turiu jaustis, kai tu mane mokai automobilyje, kai aš vairuoju.

❖ ❖ ❖

Mark Twain kartą ėjo su kitu rašytoju. Pakeliui jiedu pamatė namą, prie kurio buvo prikalta garbės įrašo lenta.

— Kažin ką įrašys prie mano namo, kai aš numirsiu? — pratarė Twaino bičiulis.

Twainas atsiliepė:

—    Padės užrašą: “Išnuomojamas butas”.

❖ ❖ ❖

Vienos aukštesniosios mokyklos studentės nusprendė surengti grožio konkursą. Reikėjo išrinkti gražiausiąją mokinę. Visos mokinės dalyvavo slaptame balsavime. Deja, pasirodė, kad kiekviena gavo tik po vieną balsą.

❖ ❖ ❖

—    Kai aš su tavim, Maryte, šoku, tai tiesiog nejaučiu žemės po kojom.

—    Kaip tu, brangusis, tą žemę jausi, jeigu nuolat man ant kojų lipi...

❖ ❖ ❖

—    Kai eini į mano kambarį, prašau pasibelsti, nes kartais aš rengiuosi, — sako ponia savo naujam tarnui.

Vieną dieną tarnas įeina nesibeldęs.

—    Dėl ko nesibeldei, juk aš galėjau rengtis? — sako ponia.

—    Nėra tokio pavojaus. Aš žinau, kada įeiti, nes pirma pažiūriu pro rakto skylutę.

❖ ❖ ❖

—    Sūneli, netrukus baigsi mokyklą, o rašai, kaip višta su koja.

—    Mama, man nereikės gražiai rašyti, nes aš būsiu gydytojas.

❖ ❖ ❖

Vienas vyras skundžiasi savo draugui:

— Aš du kartus vedžiau ir abukart nelaimingai. Pirmoji žmona pabėgo, o antroji vis dar nepabėga.