Spausdinti

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640), Vilniaus universiteto retorikos, poetikos ir filosofijos profesorius, žinomas oratorius, garsus XVII a. Europos poetas humanistas.

Dail. V. Ciplijauskas, 1979    J. Grikienio nuotr.

Eugenija Ulčinaitė

     410 metų Vilniaus universiteto istorijoje įrašyta nemažai šlovingų vardų. Jie įamžinti paminklinėse lentose prie Šv. Jono bažnyčios ir jos viduje, kiemų ir auditorijų pavadinimuose, bibliotekoje saugomų knygų ir rankraščių puslapiuose. Tai—pirmasis jėzuitų kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis, pirmasis Universiteto arba Akademijos1 rektorius Petras Skarga, “Lietuvos istorijos” kūrėjas Albertas Vijūkas--Kojelavičius, originalios, net 14 leidimų Vakarų Europoje susilaukusios retorikos autorius Žygimantas Liauksminas ir, be abejo, Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) — poetas, mokslininkas, oratorius, Universiteto profesorius. Pabandysime šiais keliais aspektais ir apžvelgti Sarbievijaus veiklą bei tos veiklos reikšmę Lietuvoje.

Sarbievijus — poetas

     Sarbievijus gimė Sarbievo kaime Polocko vaivadijoje, Lenkijoje, vadinamojoje Mozūrijoje, todėl šaltiniuose yra vadinamas masovita — “mozūras”. Baigęs Pultusko gimnaziją, 1612 metais septyniolikos metų jaunuolis atvyko į Vilnių ir įstojo į jėzuitų ordiną. Dvejus metus (1612-1614) praleido Vilniaus Akademijos noviciate, kuris buvo prie Šv. Ignaco bažnyčios. Paskui Braunsbergo kolegijoje studijavo filosofiją, o 1617-1618 m. Kražių kolegijoje dėstė lotynų kalbos sintaksę ir poetiką. Čia dirbdamas, parašė ir išleido pirmąjį savo poetinį kūrinį, skirtą Kražių kolegijos fundatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui, “Nuolankus dėkingumas”, pasirašytą skambiu “Kražių Apolono” vardu (Obseąuium gratitudi-nis... Joanni Carolo Chodkievvicz... ab Apolline Crosensi, Vilnae, 1619). Tai — alegorinė poema, parašyta dar neįgudusio poeto, pilna įmantrių palyginimų, metaforų, mitologinių aliuzijų ir kitokių barokinių puošmenų. Vėlesnėje Sarbievijaus kūryboje viso to nelieka. Jis palaipsniui, nuosekliai ėjo vis didesnio formos paprastumo ir minties brandumo linkme.

     Nuo 1620 m. Sarbievijus Vilniaus universitete pradėjo studijuoti teologiją, tačiau viso ketverių metų kurso čia nebaigė, nes 1622 m. buvo išsiųstas tęsti teologijos studijų į Romą. Išbuvo čia iki 1625 m. birželio mėnesio. Romoje praleisti studijų metai buvo Sarbievijui labai reikšmingi. Jisai subrendo kaip žmogus ir kaip poetas, išsamiai susipažino su antikine literatūra, su jaunąja italų literatūra, teatru, muzika. Bendravo su žymiais to meto Italijos mokslininkais, humanistais: Tarkvinijum Galuzzi, Jeronimu Petrucci, Aleksandru Donatu. Sarbievijaus biografai tuo laikotarpiu jį taip charakterizuoja: “Būdamas sąmoningas, sugebėdamas lengvai lotyniškai eiliuoti, turėdamas gerą iškalbą, susilaukė didelio pasisekimo, įsigijo daug draugų”.2 Sarbievijaus bičiuliais ir globėjais tapo žymūs Bažnyčios veikėjai bei Italijos didikai: kunigaikštis Povilas Jordanas Ursinas, kardinolas Pranciškus Barberinis ir pats popiežius Urbonas VIII. Jiems skirti eilėraščiai sudaro didžiąją dalį pirmojo Sarbievijaus poezijos rinkinio “Trys lyrikų knygos” (Lyricorum libri tres), išėjusio Koelne 1625 m. Sužavėtas Sarbievijaus poezijos, popiežius Urbonas VIII apvainikavo poetą laurų vainiku, kaip kitados buvo pagerbti Dantė ir Petrarka.

     Netrukus, šiek tiek papildyti, pasirodė kiti Sarbievijaus poezijos rinkiniai: 1628 m. Vilniuje, o 1630 m., 1632 m. ir 1634 m. — Antverpene. Tiek rinkinių išėjo, poetui gyvam esant. Tarp jų itin reikšmingas yra ketvirtasis — 1632 m. leidimas, kurį sudarė keturios lyrikų knygos, viena epodų ir viena epigramų knyga (Lyricorum libri quattuor, epodon liber unus epigrammatumque alter). Titulinį lapą šiam leidiniui piešė didysis flamandų dailininkas P. Rubensas. Jis buvo išleistas nedideliu tiražu ir laikomas bibliofiliniu leidiniu.

     Šie rinkiniai atnešė Sarbievijui europinę šlovę: jo poetinį talentą pripažįsta net antijėzuitai, jo poezija visi žavisi, o patį poetą vadina “Sarmatų Horacijumi”. Tačiau šios penkios knygos nesutalpino visos Sarbievijaus kūrybos. 1757 m. Adomas Naruševičius publikavo rankraščiuose surastus ir ligi tol nežinomus kūrinius: poemėlę “Kelionė į Romą” (Iter Romanum) — autentišką, nuotaikingą paties poeto kelionės į Romą aprašymą; istorinės poemos “Lechiada” fragmentus, kuri buvo rašoma, aiškiai imituojant Vergilijaus “Eneidą”, ir vadinamuosius “Miškų žaidimus” (Silviludia), kurių originalumas vėliau buvo paneigtas3 (Poemata ex vetustis manuscriptis et variis codicillis... collecta. Vilnae, 1757). 1769 M. Pranciškus Bohomolecas paskelbė naujus “Lechiados” fragmentus ir Sarbievijaus korespondenciją su vyskupu S. Lebienskiu (Matthiae Casimiri Sarbiewski e Societate Jesu Opera posthuma. Varsaviae, 1769). Tačiau ir po to nemažai Sarbievijaus kūrinių tebebuvo rankraščiuose. Apie juos mes dar kalbėsime, o dabar pabandysime atsakyti į klausimą: kas lėmė tokį didelį Sarbievijaus poezijos populiarumą.4

     Visų pirma turbūt poetinės formos tobulumas ir turinio paprastumas. Sarbievijus atvirai imitavo Horacijaus kūrybą: jo eilėdarą, stilių, kompoziciją, kartojo netgi jo leksiką, poetinius įvaizdžius, frazeologizmus. Atrodo, kad tam tikra prasme jis buvo įsisavinęs Horacijaus mąstymo būdą, filosofines nuostatas, refleksinį meditavimą. Tačiau, išlaikydamas bendruosius Horacijaus poetikos principus, Sarbievijus visiškai transformuoja eilėraščio turinį, jo dvasią. Štai, pavyzdžiui, Horacijaus himną Dianai ir Apolonui (Carm. I, 21) Sarbievijus paverčia Marijos pašlovinimu (Lyric. II, 18):

Horacijus: Dianam tenerae dicite virgines intonsum pueri dicite Cynthium.

Sarbievijus: Reginam tenerae dicite virgines Visentem roseis astra iugalibus.

     Horacijaus eilėraštį apie baukščią, vyrų vengiančią mergaitę (Carm. I, 23) Sarbievijus įprasmina kaip Kristaus ieškančios sielos skundą (Lyric. II, 19). Horacijaus meilės prisipažinimus (Carm. III, 26) — į prisipažinimą, kad palieka savo draugus ir ketina užsiimti teologijos studijomis (Lyric. III, 32).

     Antikinio stoicizmo filosofiją Sarbievijus vykusiai sujungia su krikščioniškosios pasaulėžiūros principais, sukurdamas meniškai įtaigų ir žmogiškai jaudinantį savo poezijos pasaulį. Sarbievijus teigia žmogaus kaip asmenybės vertę, jo dvasios autonomiją: žmogus turtingas tiek, kiek jis turi dvasinių turtų, jis pratęsia savo amžių gerais darbais, jis visada turi stengtis išsaugoti vidinę pusiausvyrą, ramybę, tikėjimą, nes likimo ratas nepaliaujamai sukasi, keisdamas gera ir bloga, pažemindamas turtingąjį ir iškeldamas beturtį, sugriaudamas miestus ir valstybes, tačiau vėl atnešdamas ateities viltį.

     Daug vietos Sarbievijaus kūryboje užima grynai religinė lyrika, “Giesmių giesmės” poetinės variacijos, panegiriniai, proginiai kūriniai, skirti Lietuvos, Lenkijos, Europos didikams, eilėraščiai antiturkiškąja tematika. Sarbievijus poetiškai įprasmino daug lietuviškų realijų, vietovardžių, istorinių faktų. Vienu gražiausių jo lyrinių eilėraščių laikoma odė mokslo draugui Pauliui Kozlovijui (IV, 35), kuriame nuo Lukiškių kalno atsiveria įspūdinga Vilniaus panorama, apmąstoma jo praeitis ir dabartis, pabrėžiamas laiko kitimas, nepastovumas, permainingumas.

     Sarbievijus buvo neabejotinai vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. poetų, sukūręs tam tikrą poetinę mokyklą, išugdęs juo sekusių poetų būrį (M. Kmicičius, J. Ryvockis, J. Chondzinskis, V. Bialavičius, J. Zenavičius ir kt.).

Sarbievijus — mokslininkas

     1619-1620 m. dėstydamas Polocke retoriką, Sarbievijus perskaitė studentams savo traktatą “De acuto et arguto” ( Apie aštrų ir šmaikštų stilių). Autoriui buvo 25 metai ir, matyt, tuo paaiškintinas entuziazmas, su kuriuo jis ėmėsi minėtos temos. Nepasitenkindamas pirmąja traktato versija, taisė ir tobulino ją, studijuodamas Romoje, konsultavosi su žymiais to meto vokiečių, prancūzų, italų mokslininkais ir galutinai užbaigė vėl grįžęs į Polocką 1626-1627 m.

     Traktatas “Apie aštrų ir šmaikštų stilių” sudaro vieną iš penkių Sarbievijaus poetikos dalių, kuri yra labiausiai apdorota stilistiniu atžvilgiu ir vienintelė jo paties suredaguota. Šiuo traktatu Sarbievijus įsijungė į XVI a. pab. — XVII a. pr. vykusią “ciceronistų” ir “anticiceronistų” polemiką. Pirmieji aukštino ir propagavo Cicerono stilių, antrieji sektinu pavyzdžiu pasirinko priešingą jam “sidabro amžiaus” romėnų literatūros atstovų Senekos ir Tacito stilių. Sarbievijus, kuris iš esmės buvo “ciceroniškojo” stiliaus šalininkas, šiame traktate siekia išsiaiškinti, kokia yra to priešingo, smarkiai tuo metu plintančio stiliaus esmė ir panaudojimo galimybės. Tą klausimą jis kelia ne tiek praktinėje — utilitarinėje, kiek teorinėje — filosofinėje plotmėje. Apžvelgęs egzistuojančias nuomones tuo klausimu, Sarbievijus pateikia savąjį aštraus stiliaus apibrėžimą: tai “Kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kaip yra posakyje: taiki nesantaika arba netaiki santaika” (acutum est oratio continens affini-tatem dissentanei et consentanei seu dicti concors discordia vėl discors concordia). Sarbievijaus manymu, proto ir kalbos “aštrumą”, vėliau imtą vadinti konceptu (lot. conceptus — priėmimas, suvokimas), sudaro sugebėjimas įžvelgti tame pačiame fakte ar įvykyje tai, kas yra bendra, universalu, ir tai, kas prasilenkia su įprastinėmis normomis, kas yra vienkartinio, būdingo tik tam, vieninteliam faktui. Pažymėtina, kad tyrinėti konceptualaus mąstymo ir kalbėjimo esmę Sarbievijus ėmėsi beveik 29 metų anksčiau negu pasirodė ispanų jėzuito Baltazaro Graciano (1601-1659) ir italų jėzuito Emanuelio Tesauro (1591-1675) darbai. Tiesa, šie autoriai tiesiogine prasme neparėmė Sarbievijaus keltų idėjų, tačiau jų bendrumą rodo jau pačių terminų pasirinkimas. B. Graciano agudeza — proto aštrumas, šmaikštumas, sąmojingumas — atitinka Sarbievijaus vartotą terminą acutum. Tuo tarpu, E. Tesauro argutezza — žodžiai, sąvokos subtilumas — reiškia tą patį, ką lotyniškasis terminas ąrgutum. Minėtų autorių teoriniai darbai pasitarnavo baroko epochos literatūrinio manierizmo estetikos susidarymui, o Sarbievijus laikytinas vienu pirmųjų šios krypties pradininkų bei inspiratorių.5

     Kitos Sarbievijaus poetikos dalys vadinosi: 2) “Lyriniai charakteriai arba Horacijus ir Pindaras” (Characteres lyrici seu Horatius et Pindarus); 3) “Apie eleginės poezijos teigiamybes ir ydas arba Ovidijus” (De virtutibus et vitiis carminis elegiaci seu Ovidius); 4) “Apie minties figūras (De figuris sententiarum); 5) “Apie tobuląją poeziją arba Vergilijus ir Homeras” (De perfecta poesi sive Vergilius et Homerus). Daugeliu atvejų Sarbievijus čia laikosi tradicinių klasikinės poetikos nuostatų, demonstuoja puikų antikinės literatūros žinojimą, cituoja viduramžių ir Renesanso epochos autorius. Jis tarsi stengiasi suderinti klasikinės humanistinės ir barokinės estetikos sampratas. Tačiau vis dėlto populiariausia XVII a. buvo pirmoji Sarbievijaus poetikos dalis “De acu-to et arguto”, kuri susilaukė daugiausia sekimų, interpretacijų, pažodinių citavimų to meto retorikose.6 Sarbievijaus poetika beveik 300 metų išbuvo rankraštyje ir išspausdinta tik šio šimtmečio viduryje.7 Dėl to reikia apgailestauti, nes išleista tuo metu, kai buvo parašyta, ji būtų suvaidinusi, be abejo, žymiai reikšmingesnį vaidmenį Europos baroko ir klasicizmo estetinių teorijų formavimesi.

(B.d.)

1    Pilnas senojo Vilniaus universiteto pavadinimas: Universitas et Academia Vilnensis Societatis lesu. Akademijos ir universiteto sąvokas išsamiai yra aiškinęs Paulius Rabikauskas, S .J., studijoje “Medžiaga Senojo Vilniaus Universiteto istorijai”. Lietuvių katalikų Mokslo akademijos metraštis. Roma, 1967, t. 3, p. 223-224.

2    Fr. Siarczynski. Obraz wieku panowania Zygmunta III. Lwow, 1828. t. 2, p. 162.

3    Anglų mokslininkas Jon Sparrow 1958 m. paskelbė, kad Sarbaievijaus “Silviludijų” tekstas yra beveik pažodinė italų jėzuito Marijaus Bettini veikalo “Ludovicus, tragicum silviludium” (Parma, 1622) kopija. Klausimas yra problematiškas ir reikalautų atskiro specialaus aptarimo.

4    K. Estreicherio duomenimis, XVII-XVIII a. išėjo per 50 Sarbievijaus poezijos leidimų (Bibliografía Polska. Kraków, 1929. t. 27, p. 125-127.

5    B. Otwinowska “Concors discordia” Sarbiewskiego w teorii konceptyzmu. In: Pamiętnik Literacki. Rocz. LIX, zesz. 3. Wroclaw, 1968, p. 83.

6    Žr. E. Ulczinaite, Teoría retoryczna w. Polsce i na Litwie w XVII wieku, Wroclaw, 1984, p. 61-64.

7    Maciej Kazimierz Sarbiewski. O poezji doskonalej czyli Wergiliusz i Homer (De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus). Wroclaw. 1954; To paties, Wyklady poetyki (praecepta poética). Wroclaw, 1958.