Spausdinti

Wilhelm Schmidt

("Ein JesusLeben’, I. Wien 1948, Mayer & Co.)

vertė Vytautas Bagdonavičius, M. I. C.

Palyginimo apie gailestinggjj samarietį analizė

     Iš Jeruzalės, kuri yra apie 700 metrų aukščiau jūros lygio, žydas keliauja į Jerichą, esantį giliame Jordano slėnyje, apie 200 metrų žemiau jūros lygio. Nors šiuo keliu dažnai vaikščiojama, tačiau viena jo dalis eina per negyvenamą sritį, kur beduinai plėšikai užpuldinėja keleivius. Jiems į rankas pateko ir šis žydų keleivis. Jie atėmė iš jo viską, net drabužius. Sumušę pusgyvį paliko gulėti kraujuose. Jėzus meistriškai keliais žodžiais visa tai papasakoja.

Sarbievijaus poezijos I leidimas Kölne 1625 m. ir II leidimas Vilniuje 1628 m. J.Grikienio nuotr.

     Klausėjui nubausti ir šaltai dalyką išryškinti Jėzus įveda į pasakojimą kitus du personažus, abu žydus: kunigą ir levitą, abu oficialius Dievo garbinimo tarnautojų sistemos atstovus. Jie tikriausiai grįžo iš Jeruzalės šventyklos pamaldų, Dievą garbinę psalmėmis ir aukomis. Jiedu atstovavo ir tiem dviem pagrindiniam žydų teisyno įsakymam apie Dievo bei artimo meilę, kuriuos, Jėzui prašant, čia esantis įstatymo mokytojas buvo paminėjęs. Kokia skaudi gėda įstatymo mokytojui, kai taip šaltai apie abu buvo pasakyta: “Jis jį matė, bet praėjo pro šalį”. Taigi šie abu oficialūs įstatymo atstovai sužeistąjį grubiai paniekino. Matydami savo tautietį gulintį kraujuose, nei mažiausios artimo meilės tarnybos jam neatliko.

     Tada scenon ateina kitas asmuo, samarietis pirklys. Mes tuojau pajuntame, su kokia simpatija Jėzus jį apibūdina. Jis beveik išeina anapus objektyvaus pasakotojo vaidmens, nes su didele meile papasakoja samariečio vaidmenį iki mažiausių smulkmenų. Tas svetimšalis elgiasi visai kitaip, negu kunigas ir levitas. Žmogus priima sužeistąjį, nepaisydamas, kad tas priklauso žydų tautai, kuri samariečius traktavo su tokia panieka, kad jų vardas buvo naudojamas kaip keiksmažodis. Norėdami Jėzų įžeisti, žydai jį taip pat buvo pavadinę samariečiu. Dabar, kai Jėzus samariečio personažą aptaria su tokia meile, galime jausti, kad jis čia ir savo asmens tikrovę aptaria: čia kilniai atsilyginama už jo pavadinimą samariečiu. Šiame personaže galima atpažinti Jėzų, nes jis savo aršiausiems priešams yra pasirengęs būti gailestingas.

     Juo toliau Jėzus tęsia pasakojimą, juo didesnė gėda turi ištikti Rašto žinovą. Tačiau lemiantis klausimas, kuriuo Jėzus užbaigia, kreipdamasis į jį, turi Rašto žinovą pažadinti: “Kuris iš trijų asmenų buvo artimas žmogui, patekusiam į plėšikų rankas?” Klausimas buvo trumpas ir aiškus. J jį galimas tik vienas atsakymas. Nors ir uždelstas, tačiau iš paklaustojo nuskambėjo teigimas: “Tas, kuris jo pasigailėjo”. Tai atsakęs, jis pasitraukė nuo Jėzaus, kad nereikėtų prisipažinti, jog tuo geradariu sužeistajam buvo samarietis.

     Klausėjui nebuvo atėję į galvą, kad jo šaltas ir teoretinis klausimas “Kas yra mano artimas?” bus iškeistas į degantį praktišką klausimą: “Kam aš esu artimas, kam turiu pasireikšti kaip artimas ir kurį, kaip tokį, turiu mylėti?”

     Tačiau Jėzus turi reikalą ne su teoretiniu pripažinimu. Jis nori praktiško įgyvendinimo. Dėl to šį nuotykį jis užbaigia trumpu ir įsakančiu reikalavimu Rašto žinovui: “Eik ir tu taip daryti”.

     Verta stebėtis, kaip Jėzus į antrąjį Rašto žinovo klausimą atsako puikia improvizacija, nepaprastai gražiu palyginimu apie gailestingą samarietį. Bet kartu tai yra didelės tiesos suformulavimas ir išsakymas. Ši tiesa reikalinga ne vien žydų tautai, bet ir visai žmonijai.

     Palyginimas buvo pasakytas toje vietoje ir tuo metu, kada Jėzus išeina iš Samarijos ir įžengia į Judo žemę. Palyginimo aštrumas pradžioje ir meilės išryškinimas antroje dalyje iškelia kai kurias mintis. Kai Rašto žinovas kėlė Jėzui gundantį klausimą, Jėzus jame pažino atstovą Žydų tautos, kuri vis nenorėjo juo tikėti. Ji vis reikalavo naujų stebuklų ir ženklų šalia nesuskaitomos daugybės, kuriuos Jėzus jau buvo parodęs. Štai ir vėl reikalaujama atsakymo į klausimą, kuris seniai atsakytas. Tada Jėzų apima begalinis pasigailėjimo jausmas visoms vargšėms tautoms, kurios yra anapus jo pastangų ir veiklos, kurios neturi gerojo ganytojo, yra be apsaugos ir globos, patekusios plėšikams. Pro šiuos sielos žaizdų ištiktuosius, kraujuojančius žmones Jeruzalės kunigai ir levitai, o taip pat ir Rašto žinovai su fariziejais, praeina, nekreipdami dėmesio. Ir štai žydų niekinamas samarietis su visišku pasiaukojimu bei gailestingumu imasi globoti tuos, tarp plėšikų patekusius, ne vien šį momentą, bet ir ateityje. Jėzus, ateidamas iš Samarijos, tai padaro, įsteigdamas savo Bažnyčią, jai pavesdamas tolimesnę sužeistųjų sielų globą.

Klausėjui nebuvo atėję į galvą, kad jo šaltas ir teoretinis klausimas "Kas yra mano artimas?" bus iškeistas į degantį praktišką klausimą: "Kam aš esu artimas, kam turiu pasireikšti kaip artimas ir kurį, kaip tokį, turiu mylėti?"


     Ar šioje tautoje Jėzus turės pasisekimą, į kurį jis veržiasi visa siela, visa širdimi?

Devynių raupsuotų žydų ir vieno samariečio išgydymas

     Liūdną nujautimą, kas atsitiks Jeruzalėje, parodo vienas įvykis, buvęs kiek anksčiau prie Galilėjos ir Samarijos sienos. Jėzus tada Galilėjoje turėjo reikalų su žmonių grupe, kurių daugumą sudarė žydai, bet jų tarpe buvo ir samarietis. Įeinant į vieną kaimą, Jėzus susitiko dešimt raupsuotųjų, kurie, atrodo, čia buvo sudarę savo koloniją (Luko 17, 11-19). Sužinoję apie žymaus stebukladario prisiartinimą, stengėsi jį sutikti, kad išmelstų sau sveikatos, kaip jis kitiems užkrėstiesiems ją buvo suteikęs. Būdami klusnūs įstatymo nuostatams, kad neužkrėstų sveikųjų, jie pasiliko atokiai nuo Jėzaus ir šaukė: “Jėzau, mokytojau, pasigailėk mūsų!”

     Išgirdęs jų šauksmą, Jėzus atkreipė dėmesį ir nusprendė jiems padėti, bet tik tokiu būdu, kad iš jų išgautų tylų tikėjimo išpažinimą. Dėl to jis nepasakė: “Aš noriu, kad jūs būtumėte sveiki”, kaip kitais atvejais užkrėstiesiems ar ligoniams yra pasakęs ir pasiuntęs juos pas kunigus, kad tie patvirtintų įvykusį pagijimą. Šiems pasakė: “Eikite pasirodyti kunigams“, nors tuo metu jis dar nebuvo jų išgydęs. Jie paklausė, daugiau ar mažiau tvirtai tikėdami, kad bus išgydyti pirma, negu pasieks kunigus. Jų tikėjimas susilaukė atpildo. Pakeliui jie tikrai pasveiko. Ar visi pagijo tuo pačiu metu, ar vienas po kito, galbūt atsižvelgiant į tikėjimo stiprumą, to mes nežinome. Tačiau begalinis džiaugsmas turėjo pagauti šios grupės narius, supratus tą palaimingą žinią, kad įvykęs jų apvalymas nuo raupsų.

     Daugelio pasveikusiųjų džiaugsmas pasiliko savanaudiškas. Jie šio nuostabaus stebuklo priežasties neprisiminė. Tik vienam iš dešimties tas džiaugsmas grįžo į Jėzų. Nepaisant, ką kiti manė ar nemanė daryti, jį užvaldė didelis dėkingumo jausmas ir noras tai Jėzui asmeniškai pareikšti. Visą kelią jis garsiai dėkojo Dievui, o pasiekęs Jėzų, giliai susijaudinęs, puolė jam prie kojų, murmėdamas savo padėką. Šis sugrįžėlis buvo samarietis.

     Jėzų jaudino abu dalykai: ir devynių nedėkingumas, ir vieno dėkingumas. Nedėkingieji buvo išrinktosios tautos nariai. Išeidamas iš Galilėjos, Jėzus tai tautai padarė dar vieną stebuklą. Dėkingumą Jėzus vertino labiau dėl to, kad jis atėjo ne iš izraelito, o iš samariečio, kuris tiek daug apie Dievą ir apie Mesiją nebuvo girdėjęs. Jį taip pat pervėrė skausmas, nes žinojo ir apie kitų devynių pagijimą. Tai jis garsiai išreiškė: “Argi ne visi dešimt buvo pagydyti? Kur yra kiti devyni? Ar nė vienas jų negrįžo padėkoti Dievui, išskyrus šį svetimšalį?” Meilės ir džiaugsmo apimtas, jis kreipėsi į dėkingąjį, kuris dar vis gulėjo prie jo kojų: “Kelkis ir eik, tavo tikėjimas tave išgydė”.

     Laikotarpis, kada Jėzus atliko šį pagydymą, suteikia jam skausmingą prasmę. Dabar, kai jis išeina iš Galilėjos, padaro čia dar vieną didelį stebuklą nemažam skaičiui Izraelio tautos narių. Jis čia tiek daug didelių stebuklų padaręs ir štai jie, su viena išimtimi, grubiai atsisako padėkos pareiškimo. Tą patį stebuklą Jėzus suteikia vienam žydų nekenčiamos tautos nariui, nors toje tautoje jis anksčiau jokio stebuklo nebuvo padaręs. Šis samarietis jaučia didžiausią pareigą Jėzui pareikšti nuoširdų dėkingumą. Tai meta liūdną šešėlį ant įvykių, kurie už kelių savaičių turės įvykti Jeruzalėje.