Spausdinti

KUN. J. LAURIŪNAS, S.J.

     Užbaigę jėzuitų jubiliejinius metus, dar kartą pažvelgsime į šv. Ignaco įsteigtą Jėzaus draugiją (kuopą) ir jos per puspenkto šimtmečio nueitą kelią.

     Kai šv. Ignacas buvo išrinktas savo įsteigtos Draugijos vadovu, visas savo jėgas paskyrė šiam sambūriui, iki pat savo mirties dirbdamas su visu savo širdies karščiu. Jis parodė ne tik didelius organizacinius sugebėjimus, bet ir aštrų žvilgsnį esminiams dalykams, o taip pat ir tėvišką rūpestį kiekvienam savo šeimos nariui.

     Dievo Apvaizda pašaukė istorijon šį būrelį tada, kai Bažnyčia gyveno sunkias dienas, skaudžiai sužeista protestantizmo smūgių. Naujajam sambūriui reikėjo rėmų — gyvenimo ir veiklos taisyklų — konstitucijos, kurios dar neturėjo. Ignacas ją rašo, ilgai apsvarstydamas, daug melsdamasis, po ranka savo kambaryje turėdamas tik Naują Testamentą, “Kristaus sekimą” ir mišiolą. Sambūrio tikslas: siekti ne tik savo, bet ir kitų šventumo — padėti sieloms. Ne asmeninė Dievo patirtis savo sieloje, o tarnavimas Dievui yra sambūrio tikslas. To siekiant, vadovaujamasi atrankos principu: eiti tuo keliu, kur bus daugiau Dievui garbės; priimti į savo šeimą tokius asmenis, kurie būtų tinkami šio uždavinio siekti. Kur nėra Dievui garbės ar jos mažiau — to atsisakyti.

     Šv. Ignacas, kurdamas savo bendruomenės struktūrą, nusigręžė nuo senųjų vienuolynų formos. Ne todėl, kad būtų prieš tai nusistatęs, bet kad senoji

Šv. Ignacas Lojola

forma jau ne visai atitiko naujos epochos (renesanso) reikalavimų. Jis atmetė visus skiriamuosius išorės ženklus. Jėzuitų uniforma turinti būti tokia, kaip pasauliečių kunigų. Taip pat atmetė ir bendrą brevijoriaus maldą, kas buvo būdinga visiems ordinams. Jėzuitas meldžiasi privačiai ir tuo laiku, kuris jam yra patogus. Atmetė ir vardo pakeitimą, kaip buvo įprasta senuosiuose vienuolynuose. Atsisakė vietos pastovumo, kaip būdavo seniau, kad vienuolis, į kuriuos namus įstoja, ten turi ir mirti. Jėzuitas ten vyks ir ten gyvens, kur vyresnieji paskirs, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai.

     Nors savo išorine struktūra jėzuitai skyrėsi nuo senųjų ordinų, bet savo vidine santvarka pasiliko ordinas, reikalaujantis iš savo narių klusnumo, susiklausymo, drausmingumo ir atsidavimo bendruomenei. Šv. Ignacas norėjo, kad jo sūnūs nebūtų garbėtroškos, pasipūtę, bet kuklūs, nusižeminę, todėl įrašė į konstituciją, kad nesiektų aukštų bažnytinių vietų, nebūtų vyskupais.

     Nors visi ordinai akcentuoja klusnumą vyresniajam, bet šį momentą šv. Ignacas labai pabrėžė. Jėzuitas, gaudamas įsakymą, neklausia: “Kodėl?” Ordinas įsipareigojo būti ypatingai klusnus popiežiui — Kristaus vietininkui žemėje. Tačiau šis griežtas klusnumas neturi pavergti žmogaus asmenybės ar ją laužyti. Bendrija netoli nueis ir daug ko nepasieks, jeigu jos nariai bus minkštakūniai, be charakterio, silpnavaliai, nekūrybiški. Šv. Ignacas paliko teisę kiekvienam pasiaiškinti, pareikšti savo nuomonę dėl vyresniojo potvarkių, o šis privalo išklausyti bendrijos nario žodžio. Jėzuitas turi būti ir iš vidaus, ir iš išorės diciplinuotas, kad bet kurioje situacijoje tvirtai stovėtų. Šiuo būdu šv. Ignacas užkėlė vartus subjektyvizmo, laisvumo, individualizmo demonui.

     Toks klusnumas nėra lengvas, ne kiekvienas jį pakelia. Šiame reikalavime jėzuitas mato progą atnešti auką Dievui, vyresniojo asmenyje jis įžiūri Kristų. Jėzuitiška klusnumo mokykla moko žmogų stovėti virš jausmų chaoso, į gyvenimo reiškinius žvelgti iš aukščiau. Skirdamas subjektyvų pojūtį ir objektyvią tikrovę, žmogus pajėgia tapti situacijos viešpačiu. Išugdytas klusnumo mokykloje, jis jau nesivadovauja savo vidine jausmo tamsa, bet eina tvirtu, tiesiu keliu, kurį jam nurodo vyresnieji. Ordino istorija patvirtina, kad klusnumo mokykla vis dėlto yra labai naudinga. Žmogus paklusdamas pakinko savo jausmų bangas ne tik Dievo garbei, bet dargi didesnei garbei. Ordino šūkis “Viskas didesnei Dievo garbei” yra tas veiksnys, kuris neleidžia sustoti prie pasiektos ribos, bet skatina eiti vis toliau.

     Šios bendruomenės istorija yra labai įdomi, turtinga. Jos neįmanoma trumpai atpasakoti. Septynių draugų būrelis geitai augo. Matyt, atitiko to meto poreikius. Praėjus vos trylikai metų po šv. Ignaco mirties ir 40 metų nuo Draugijos patvirtinimo, šie žmonės pakviečiami į Vilnių (1569 m.). Tai padarė vysk. Valerijonas Protasevičius, vos prieš trejus metus tapęs vyskupu. Čia jis įsteigė pirmąją vidurinę mokyklą-kolegiją, kuri vėliau išaugo į universitetą (1579 m.). Tokių kolegijų Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje jis įkūrė nemažai. Taip pat ir jų nuopelnai lietuvių tautai yra nemaži. Reikia pastebėti, kad lotynų kalbos vartojimas Vilniaus universitete buvo savotiškas puolimas prieš lenkų kalbos plitimą mūsų krašte. Beje, tuo metu nei Krokuvos, nei Paryžiaus universitetuose nebuvo vartojama vietinė kalba.

     Pagrindinė šv. Ignaco mintis buvo — pasaulį užkariauti Kristui. Šios idėjos vedami, jėzuitai sau nusistatė atitinkamą programą, jos laikėsi ir taip daug prisidėjo prie Bažnyčios atsinaujinimo. Reikia žinoti, kad to laiko Bažnyčia rimtai sirgo: visuomenė save laikė krikščioniška, bet joje buvo maža Evangelijos dvasios tiek dvasininkuose, tiek pasauliečiuose. Juk Ignacas gimė tuo metu,kai Bažnyčiai vadovavo popiežius Aleksandras VI, istorijai žinomas kaip pilkos moralės žmogus.

     Jėzuitai metėsi į tolimųjų kraštų misijas: ši veikla tada buvo apleista. Šv. Ignaco mintimi, “Jėzaus kuopa” turi būti meilės kuopa, veikianti gerumu, o ne kietumu. Jėzuitai atidengė pasauliui neteisybes, kurias pagonys čiabuviai patirdavo iš kolonistų portugalų, reiškė protestus Lisabonai. Misionieriai, šv. Ignaco nuomone, neturėjo vaidinti kunigaikščių, bet būti neturtingi, kuklūs ir nusižeminę, nebijantys sunkumų nei aukų. Pirmasis jėzuitas, skelbęs Kristaus Evangeliją tolimojoje Azijoje ir ten prisiglaudęs amžinajam poilsiui, buvo šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Ignaco studijų draugas, taip pat baskas. Jis buvo pirmasis, bet ne paskutinis savo jėgas ir širdį atidavęs Azijos broliams. Šių žmonių dėka šiandien krikščionybė plačiai žydi Indijoje, įleido šaknis Kinijoje, Japonijoje, Filipinuose ir kitur. Reikia pastebėti, kad šių dienų Draugijoje kas penktas narys yra iš Indijos ar iš Šri Lankos.

     Lygiai ne mažesnius dirvonus jėzuitai išarė Pietų Amerikoje. Čia reikia paminėti Paragvajuje suorganizuotą “indėnų valstybę”. Šiam kūriniui mintį davė dominikonas Tomas Campanella, išdėstęs ją savo knygoje “Saulės valstybė”. Tai buvo teorija, o jėzuitai ją įgyvendino praktikoje. Kai kas šį kūrinį vadina “jėzuitų valstybe”. Tai ne visai teisinga, nes jėzuitų misijos priklausė Ispanijos sostui. Jie protestavo prieš ispanų kolonistų žiaurumus ir todėl jau anksti užsitraukė baltųjų kolonistų rūstybę. Šiame žemyne dirbdami, jėzuitai nusipelnė tuo, kad, indėnus padarę krikščionimis, jų nepavertė vergais. Kurdami vadinamąją indėnų valstybę, kuriai priklausė apie 100 tūkstančių čiabuvių, jie įvedė savotišką komunizmą, kuris turėjo būti tarsi pereinama fazė tarp palaidų genčių ir krikščioniškos organizuotos visuomenės. Šioje valstybėje nebuvo pinigų, nebuvo nė geismo praturtėti. Išnyko girtavimas, kūdikių mėtymas, nebuvo mirties bausmės, suklestėjo amatai, pakilo kultūra. Be abejo, toje visuomenės formoje galima įžiūrėti ir kai kurių šešėlių — apribota individo laisvė. Netiesa, kaip rašo kai kurie autoriai, kad jėzuitai ten sėjo prietarus ir užsiėmė religinių ceremonijų praktika. Šiuos priekaištus išgalvojo pavydas, nes jėzuitų dėka ispanai neteko teisuolių aureolės. Kas objektyviai susipažįsta su šia Paragvajaus valstybe, turi pripažinti, kad tai buvo nuostabiai didi ir graži jėzuitų veikla. Reikėjo didelės fantazijos ir dar didesnės drąsos, imantis tokio pasaulyje dar negirdėto eksperimento. Šią jėzuitų veiklą labai teigiamai įvertino daugelis praeities juristų, pvz., Montesquieu, Herderis, Gotheinas, Paulius Lafargas. Ja žavisi Dalembertas, Volteras, Alfredas Dioblinas. Apie ją anglų režisierius Rolandas Jofė sukūrė filmą “Misija”, kuris Cannes festivalyje 1986 m. laimėjo aukso palmę. Jėzuitai rimtai bandė išspręsti socialinį klausimą tarp Amerikos čiabuvių. Jie pasiekė gražių vaisių, ir jei visi taip rimtai būtų žiūrėję į šį reikalą, žmonija nebūtų patyrusi tokių skaudžių socialinių žaizdų.

     Jėzuitų veikloje buvo pastebimas tam tikras sustingimas, kaip rašo istorikai, ypač mokslo ir švietimo srityje: jie vadovavosi sena programa, nustatyta 1599 m., kuri beveik visą dėmesį skyrė humanitariniam profiliui. Bet apie XVIII a. vidurį atsiranda posūkis į gamtotyrą. Iškyla tokie žymūs vardai kaip astronomas ir fizikas Roger Boscovich, kilęs iš Dalmantijos (1711-1774), 30 metų vadovavęs astronominiams ir kartografiniams darbams Pekine; Liudvikas Castel (1688-1757) — matematikas ir fizikas, daugelio mokslų akademijų ir draugijų narys; Martynas Počobutas (1728-1810), Vilniaus observatorijos vadovas, plačiai žinomas užsienyje; augalų fiziologija domėjosi Marselio matematikas N. Sarrabat (1733 m. disertacija apie augalų syvų tekėjimą); Christianas Meyer (1719--1783), matematikos profesorius Heidelberge, įkūręs astronomijos observatorijas Schweitzinge ir Mannheime; J. Helzenfriender (1724-1803), Ingolstadto universitete matematikos profesorius, kurio darbai fizikos srityje buvo įvertinti premijomis; Max Heli (1729-1792), kelių astronomijos observatorijų įkūrėjas, palikęs 37 tomus savo astronominių stebėjimų; jo bendradarbis Anton Pilgram — vienas iš pirmųjų davęs meteorologijai mokslinius pagrindus; Vienoje dirbęs literatūrologas Michael Denis (1729-1800) su jaunąja jėzuitų karta siekė pakeisti senąją ordino švietimo sistemą, bet nesuspėjo — Draugija buvo panaikinta.

     Istorijos eigoje ordinas išgyveno įvairių tarpsnių, savo kelyje padarė kai kurių vingių, kurie rodo tam tiktą nutolimą nuo šv. Ignaco dvasios. Tai galima pastebėti kiekvieno ordino istorijoje: pirmykštė steigėjo dvasia neilgai trunka, vėliau ateina kažkoks atšalimas. Tai neišvengiama — kiekvienas peilis atšimpa. Jėzuitų ordino generolas Tamburini (1648 -1731) pirmasis pareiškė, kad į ordiną skverbiasi pasaulietiškumas, pasitraukia aukos dvasia, asketiškumas. Tai prasidėjo nuo tada, kai jėzuitus imta kviesti į kunigaikščių dvarus mokytojais ir nuodėmklausiais. Kai kas tvirtina, kad ne vienas jų sėdo į politikos laivelį, nors šv. Ignacas griežtai draudė kištis į politinius reikalus.

     Siekdami sielovadinių tikslų, jėzuitai stengėsi palaikyti ryšius su valdančiais sluoksniais, su aukštuomene. Savo veikloje atsisako senovinių griežtų atgailos formų, kurias taip vertino šv. Ignacas. Šis taikstymasis prie naujos laiko dvasios iššaukė Bažnyčioje opoziciją, kurios vadu reikėtų laikyti matematiką ir filosofą Paskalį (1623-1662). Jis parašė ironijos ir satyros pilną knygą “Laiškai provinciolui” (Lettres provinciales), kurioje aštriai puola jėzuitus, neliesdamas jų įsteigėjo asmens. Paskalis nebuvo toks kaip Liuteris: jis stovėjo ant tikros krikščionybės pagrindo, bet ordiną jis matė tik iš vienos pusės — tik jo šešėlius, o šviesiosios pusės nenorėjo matyti. Jam buvo nesuprantamas jėzuitų “lankstymasis pasaulio dvasiai” — noras surasti kalbą su pasauliu. Jis kaltino juos moraliniu nusmukimu. Tai prisimindamas, Nietzsche, kuris anaiptol nebuvo tikintysis, rašė: “Kalbama apie jėzuitų suktumą ir jų šunišką meną, bet nematoma, kiek pavienis jėzuitas stengiasi būti griežtas sau pačiam. Ir palengvintą išpažinties praktiką savo knygose jie skelbia ne sau, bet pasauliečiams”. Pastangos atjausti žmogiškąjį silpnumą yra ne jėzuitų išradimas: tai buvo žinoma daug anksčiau. Bažnyčia palaikė šią praktiką dar tuomet, kai jėzuitų nebuvo. Paskalis buvo kategoriškas, heroiškai nusiteikęs, bet gyvenime ne visi gali būti didvyriai ar ereliai. Ar galima krauti ant silpnų pečių sunkią, jiems per didelę naštą? Vis dėlto daugeliui kyla klausimas: ar ne per toli jėzuitai nuėjo, taikstydamiesi su pasauliu? Šis klausimas aktualus visada ir kiekvienam. Reikia pripažinti, kad Paskalio knyga padarė ordinui didelę žaizdą: nekritiškai mąstančiuose žmonėse sukėlė nepasitikėjimą, priešiškumą. Tai buvo pirmieji pikti daigai, vėliau išaugę į neapykantos medį, kurio vaisiai buvo jėzuitų išvarymas iš romaniškų kraštų — Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos, Neapolio, Parmos — ir ordino panaikinimas, kurį įvykdė katalikiškos jėgos, privertusios popiežių Klemensą XIV paskelbti mirties dekretą (1773 m.). Popiežius atsigręžė prieš tuos, kurie visas jėgas buvo paskyrę jo sostui remti. Tokio smūgio nepatyrė nė vienas ordinas, išskyrus Templininkus (XIV a.). Šis liūdnas Draugijos istorijos lapas buvo kartu juodas istorijos lapas bendrai, kai gulinčią vienuoliją spardė, kas tik norėjo. Apie tai kalbėdamas, vysk. Michael Sailer (1751-1832) rašė: “Ordinui gimstant, reiškėsi daug dieviškų jėgų; ordinui plečiantis, reiškėsi daug žmogiškų jėgų; o ordiną numarinant, reiškėsi daug jėgų, kurios nebuvo nei dieviškos, nei žmogiškos”.

     Skaudžiausią savo istorijos valandą Draugija pasirodė ori ir subrendusi būti kviečio grūdu, krintančiu į aukos dirvą. Kai ant jos galvos biro šmeižtų akmenys, jos vyriausias vadovas Ricci (1703-1775) po dvejų metų kalinimo ir žeminančių tardymų (ir mirė kaliniu) rašė, parodydamas gražią krikščionišką dvasią: “Nežinau, kada Aukščiausiajam patiks mane pasišaukti, bet žinau, turint mintyje ilgą mano amžių ir didelę kentėjimų taurę, kurią man teko išgerti, kad jau netoli tas laikas, tad jaučiu pareigą pasisakyti. Aš esu pasiruošęs skirtis su šiuo pasauliu ir rengiuosi pasirodyti prieš neklystančios Tiesos ir Teisingumo sostą, prieš paskutinįjį Teisėją. Ilgai svarstęs ir su nusižeminimu meldęsis į gailestingiausiąjį Išganytoją ir griežtąjį Teisėją, kad neleistų man, ypač paskutinėje mano gyvenimo veikloje, pasiduoti kartėliui ar kokiam kitam potraukiui ar šiaip nuodėmingam tikslui, bet kad vadovaučiausi tik bešališku požiūriu, jaučiu savo pareigą paliudyti tiesą ir nekaltumą, todėl pareiškiu: pirma, kad panaikintoji Jėzaus Draugija nėra davusi jokios progos ar priežasties ją panaikinti. Tai pareiškiu su tikrumu, kokį gali turėti vyresnysis, kuriam yra žinoma visa, kas jo ordine vyksta. Antra, pareiškiu, kad aš nedaviau nė mažiausios progos ar pagrindo mane įkalinti. Tai pareiškiu, aiškiausiai suvokdamas ir permatydamas savo veiksmus. Šį antrąjį pareiškimą todėl pagarsinau, kad tai yra reikalinga panaikintosios Draugijos vardui, kurios vyresniuoju vadovu aš esu buvęs. Be to, noriu pareikšti, kad šis mano pasisakymas nubūtų kaltinimu prieš Dievą tiems, kurie Draugijai ar man yra padarę skriaudos, lygiai kaip ir aš pats susilaikiau nuo tokio kaltinimo’. Protestantų rašytojas Walter Nigg rašo: “Išskyrus jo gimimo valandas, jėzuitų ordinas niekada nebuvo taip arti Viešpaties, kaip tada, kai buvo      labiausiai paniekintas. Savo didžiausio pažeminimo valandą ordinas patyrė, ką reiškia būti savo tikėjimo brolių persekiojamam, kad tokiu būdu parodytų, kaip tikras krikščionis turi priimti skaudžią lemtį”.

Protestantiškoji Prūsija ir pravoslaviškoji Rusija pasiūlė tremtiniams jėzuitams prieglobstį — ordinas galėjo peržiemoti nekatalikiškuose kraštuose. Po 40 metų Pijus VII atgaivino jį (1814), duodamas suprasti, kad šmeižtai prieš jį buvo nepagrįsti. Klemensas XIV veikė prievartos priremtas, kai savo ištikimiausius sūnus atidavė sunkaus ir neteisingo likimo valiai, todėl jo vėlesnis įpėdinis jaučia pareigą šį sprendimą panaikinti. Išsipildė poeto Stepono George (1868-1933) troškimas, kurį daug vėliau poezijos žodžiu išsakė: “Grįžkite išmintingi ir sumanūs tėvai”. Jėzaus Draugija greitai atsistojo ant kojų ir su naujomis jėgomis išėjo purenti Bažnyčios dirvonų, prisitaikydama prie naujų sąlygų.

     Priešiškumas jėzuitams tebeliko gyvas, nors juos daug kas gynė, netgi nekatalikai, pvz., poetas Jeremijas Gotthelf (1797-1854). Žmonių galvose ilgai išsilaiko nešvarios klišės, jie greiti pasmerkti ir neskubūs pateisinti.

     Įdomu, kad tokiomis klišėmis vadovavosi ir mūsų amžiaus genocido vykdytojai. 1941 m. birželio mėnesį Hitleris išleido įsakymą, kad jėzuitų nebūtų vokiečių armijoje —jie neverti nešioti ginklą. Tai išėjo jiems į gera — daugelis išliko gyvi, nors paskui žymi jų dalis neišvengė lagerio, apšaukti “valstybės priešais” (Reichsfeinde) drauge su žydais ir komunistais. Dalis jėzuitų vis tik liko armijoje: kai kur viršininkai nežinojo šio įsakymo arba jei žinojo, tai nevykdė — nenorėjo netekti rimtų ir sąžiningų darbuotojų atsakingose pareigose. Panašiai į jėzuitus kreiva akimi žiūrėjo ir įgaliotinis kulto reikalams sovietinėje Lietuvoje.

     Norint sužinoti tiesą apie šiuos žmones, nedera kreiptis į tuos, kurių subjektyvų požiūrį suteršė neapykantos jausmas, dažnai pakurstomas atkritėlių ir tų, kurie nepajėgia blaiviai ir objektyviai spręsti.

     Rimti tyrinėtojai mano, kad, nežiūrint griežtos ordino mokyklos, nesusikūrė vientisas jėzuito tipas. Tokio nebuvo ir nėra. Jėzaus Draugijai visais laikais priklausė įvairių charakterių žmonės, vienas nuo kito skirtingi. Šalia Pranciškaus Borgijo, buvusio kunigaikščio ir Katalonijos vicekaraliaus, vėliau gabaus Draugijos organizatoriaus ir pamaldaus asketo, stovi kūdikiškos sielos švelnus jaunuolis ir darbštus studijozas Aloyzas Gonzaga. Iš Draugijos išėjo vyrai, kurie stojo prieš savo epochos prietarus — prieš “raganų” persekiojimą, pvz., Tanner, Spee, užstodami nekaltas aukas, parodė ne tik drąsą, bet ir krikščionišką žmoniškumą.

     Ir XX amžiuje ordinas turėjo įvairių ryškių asmenybių. Šalia drąsaus ir aktyvaus Ruperto Mayerio, apgalvotai pasirinkusio kelią į lagerį, šviečia dvasiniam gyvenimui atsidavęs Wilhelmas Eberschweileris. Tarp hitlerinio fašizmo aukų randame nepagąsdinamą Alfredą Delp, kuris iškėlęs galvą ėjo į kartuves. Buvo ir keletas lietuvių jėzuitų, kuriuos ne vieną kartą Stalino teismai buvo “papuošę” šimtasiūle.

     Šv. Ignacas norėjo, kad jo sūnūs būtų kovotojai už Kristų. Šis terminas nėra grynai kariškas; tai krikščioniškas terminas, atėjęs iš Naujojo Testamento, kuriame užrašyti sunkiai suprantami Jėzaus žodžiai, kad jis atėjęs ne ramybės atnešti, bet kalavijo. Paulius laiške efeziečiams kalba apie krikščionio kovinę šarvuotę. Per visą Bažnyčios istoriją Kristaus karys turi patirti kovos sunkumus: jis gyvas viduramžių riteryje šv. Jurgyje, kuris nugalėjo slibiną, lygiai taip pat ir Joanoje Arkietėje, žuvusioje ant laužo. Šią mintį Albrechtas Diureris išreiškė savo kūrinyje “Riteris, Mirtis ir Velnias”. Vėlesniais laikais krikš-

Vilniaus universiteto klasikinės filologijos katedros vedėja E. Ulčinaitė.

J. Grikienio nuotr.

čionio kovūno paveikslas ima nykti, bet tuo pačiu nyksta ir krikščionybės gyvastingumas. Jei nėra Kristaus karių, krikščionybė miršta! Ji tiek yra gyva, kiek yra kovojančių už Kristų. Šv. Ignacas tai gerai suprato, jo sukurta kuopa — tai pastangos atnaujinti krikščionybėje kovotojų dvasią. Savo knygelėje jis meistriškai pavaizdavo du frontus — Kristaus ir šėtono. Pirmykštis žodis “Compania” nusako charakterį to sambūrio, kurio vadas yra Kristus. Jėzuitas turi jaustis kaip Kristaus karys, kuriam pasakyta: Eikite ir uždekite pasaulį Kristaus meile!