Spausdinti

Birutė Garbaravičienė

     Pagaliau grįžta tai, kas buvo atimta. Vėl atgyja žodžiai — Dievas ir Bažnyčia. Jų tarnai tampa ne tik mūsų sugriuvusios dvasios žadintojai, bet ir suniokotų Dievo namų atstatytojai. Kokie jausmai užplūsta teisėtus tų namų šeimininkus, išvydusius, kaip buvo išniekinta, kaip buvo pasityčiota iš dvasinių ir materialinių vertybių?

     Dar pernai, vasario 2 d., Jėzuitų bendruomenei grąžinta Kauno jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Jos istorija dramatiška kaip ir joje besimeldusių žmonių likimai.

     Miestiečių kvietimu jėzuitai Kaune įsikūrė 1642 m., pirmąją mokyklą atidarė 1648 m. Jie daugiausia dirbo švietėjišką darbą, stengėsi diegti mokiniams ne sausas žinias, o padėdavo išsiugdyti stiprų charakterį, mokė krikščioniškai gyventi. Savo elgesio jie neatsiedavo nei nuo pažangos, nei nuo kultūros. Beje, jau nuo 1677 m. Kauno jėzuitų mokykla turėjo savo sceną, kurioje rengdavo spektaklius, taip pat ruošdavo iškilmingas pamaldas su orkestru. 1702 m. mokykla tapo kolegija. Tėvai jėzuitai rūpinosi vargingais apylinkių gyventojais, neapleido nei kalinių, nei angliadegių. Užklupus marui, jie pasiliko mieste: vaikščiojo į sergančiųjų namus, guodė, teikė sakramentus. 1710 m. visi mieste buvę jėzuitai mirė maru. Į jų vietą atėjusieji tęsė savo veiklą — plėtė mokyklą, toliau statė bažnyčią, kurios pamatai buvo padėti 1666 m. Nepaisant visų negandų ir vargų, 1722 m. ją jau buvo galima pašventinti. 1725 m. statyba buvo baigta, vėliau — dekoruojamas vidus. Tačiau 1732 m. gaisras, nušlavęs didelę Kauno dalį, neaplenkė ir jėzuitams priklausiusių pastatų bei bažnyčios. Tik XVIII a. septintajame dešimtmetyje baigtas išraiškingas vėlyvojo baroko stiliaus pastatas pačiame Kauno centre, Rotušės aikštėje. Ši bažnyčia — trinavė bazilika su vienu meniškiausių rokokinių altorių Lietuvoje. Deja, carinei Rusijai užvaldžius Lietuvą, 1821 m. bažnyčia buvo atiduota stačiatikiams. Čia įrengta cerkvė, kuri 1843 m. pavadinta Aleksandro Nevskio soboru. 1915 m. gaisras vėl nuniokiojo bažnyčios bokštą. Karas dar labiau nusiaubė pastato išorę ir vidų.

     1923 m. (po 150 metų pertraukos) čia vėl įsikūrė jėzuitai. 1924 m. aptvarkytoje bažnyčioje pradedamos laikyti pamaldos, vėl atidaroma gimnazija. Beje, 1925 m. Romos popiežius Pijus XI paaukojo Kauno jėzuitų gimnazijai 200.000 litų. 1930-1932 m. buvo tęsiamas remontas, plečiamos gimnazijos valdos. Visi joje besimokantieji išsiskirdavo iš kitų moksleivių erudicija, aukštu išsilavinimo lygiu. Leisti savo vaikus mokytis pas tėvus jėzuitus buvo prestižo požymis. Jėzuitai ugdė ir puoselėjo savo mokinių dorovę, ruošė juos gyvenimui. Gimnaziją baigė daug mūsų tautos šviesuolių — ne tik pasauliečių, bet ir dabar gerai žinomų dvasininkų — Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupas Vladislovas Michelevičius, Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakulteto dekanas dr. prof. Viktoras Butkus, docentas Pranciškus Tamulevičius.

     Šis kilnus, švietėjiškas darbas buvo nutrauktas visai Lietuvai tragiškais metais: 1949 m. per 24 valandas jėzuitams buvo įsakyta išsikraustyti iš bažnyčios ir kitų pastatų. Neišvengė daugelis ir tremties. Pagal įprastinį bolševikinį scenarijų bažnyčia virto grūdų, vėliau makulatūros sandėliu ir t.t. Kol buvo “pritaikyta” sporto salei.

     Visa tai sužinojau iš Jėzuitų bažnyčios rektoriaus kunigo Algio Baniulio. Dabar čia darbuojasi Restauravimo darbų valdybos, Paminklų restauravimo-projektavimo instituto žmonės, talkina Tarpdiecezinės kunigų seminarijos klierikai, 4-osios profesinės ir A. Mickevičiaus vidurinių mokyklų moksleiviai. Nuoširdžiai ir nuolat triūsia tikintieji, ypač Ona Varnagirytė, Emilija Janavičiūtė, Pranas Knipas, Alfonsas Semaška, Jeronimas Mačianskas it kiti.

     Kol kas įsivaizduoti, kaip atrodys dar viena prisikelsianti mūsų šventovė, sunku. Darbai juda lėčiau negu norėtųsi. Ir statybinių medžiagų gauti vis sunkiau... Nors pasistūmėta nemenkai: pakeistos stogo danga ir medinės konstrukcijos, centrinė nava uždengta skarda, vienas bokštas jau užklotas varine skarda, iš abiejų bokštų iškuoptos šiukšlės ir atliekos... Tačiau tai tik kapitalinio remonto pradžia, nes nuniokota irgi kapitaliai: skliautai apgadinti per stogą žliaugusio vandens, altorius ir stogas sudarkyti... kulkų (mat vadovaujant buvusiam 4-osios PTM direktoriui g. Šočui pastogėje buvo įrengta šaudykla — reikėjo gi paruošti vaikus “darbui ir tėvynės gynybai”). Be to, altoriaus navoje buvę “šeimininkai” leido gaminti... metalinių garažų konstrukcijas. O ką bekalbėti apie visą dingusį bažnyčios inventorių, suolus, klausyklas, paveikslus, medinius altorius, sudaužytus šviestuvus. Beprasmiška ir vardyti, nes liko tik sienos ir du nuniokoti altoriai. Visiškai sunaikinti ir vokiečių meistrų statyti vertingieji vargonai...

     Vaikščiojau, klausiausi, žiūrėjau ir... šiurpau, o akį įkyriai ir ciniškai rėžė virš buvusių vargonų begėdiškai raudonomis raidėmis rėkią šūkiai: “Citius, altius, fortius” ir “Sveikam kūne — sveika siela”. Tos “sveikos sielos” padarinius pamačiau rūsyje, buvusioje laidojimo kriptoje po presbiterija. Ten “brandžiojo” nužmoginimo laikais, be abejo, su buvusių PTM ir kitų vadovų žinia, buvo įruošta banketinė salė. Įsigudrinta įrengti ir suomišką pirtelę su baseiniuku, iš kurio išleidžiamas vanduo tiesiog susigerdavo į gruntą ir paplovė koloną — dėl to įtrūko mūrinė siena; valant rūsį, mirusiųjų palaikai kartu su šiukšlėmis buvo “perkelti” į ... sąvartyną. Karstams skirtose nišose buvo įtaisyta banketinės salės “puošmena” — vitražai. Kuo gi ne restoranas kapinėse? Apie jo egzistavimą negalėjo nežinoti anuometinio LKP Požėlos rajono komiteto pirmasis sekretorius A. Guiga (“pagarsėjęs” kaip Šv. Gertrūdos bažnytėlės “globėjas”).

     Koks vis dėlto turėjo būti0prie šito vandališko darbo (reikėjo gi leidimų, projektų, statybinių medžiagų, inventoriaus ir kt.) nagus prikišusiųjų dvasinis nuopuolis?

     Nesunku būtų juos dabar surasti ir įvardyti. Daugelis dar tebeeina svarbias pareigas — turbūt projektuoja, moko, vadovauja... Bet ar taip juos prikeltume iš dvasinio letargo?

     Visi, kurie nori, gali ateiti padirbėti, patalkininkauti ir paremti atstatomą Jėzuitų bažnyčią (beje, Lietuvos banko Kauno skyriuje atidaryta sąskaita Nr. 701210). Gal dar yra žmonių, ypač vyresniojo amžiaus kauniečių, turinčių daiktų ar atvirukų, bylojančių apie šią bažnyčią, gal atsilieptų buvę Jėzuitų gimnazijos mokiniai, gal užeitų mokytojai, dirbę minėtose mokyklose (juolab, kad bus grąžinama bei atstatoma Jėzuitų kolegija), galų gale — gal užsuktų ir tie, kurie savo ar svetima valia pridėjo rankas prie darbų, virtusių istorinio ir dvasinio paminklo niokojimu. Tik mūsų visų (ir valdiškų instancijų, ir eilinių piliečių) geros valios ir pastangų dėka į Kauną grįš dar vieni Dievo namai. Šiemet Jėzuitų ordino 450 metų jubiliejus ir šio ordino įkūrėjo Ignaco iš Lojolos 500-osios metinės. Liko dar nepaprastų žmonių — jėzuitų — pasekėjų, jų vėl laukia sunkus ir daug jėgų bei kantrybės pareikalaujantis darbas. Per kelis amžius po maro, gaisrų, karų tarsi feniksas iš pelenų jų šventovė pakildavo. Ir dabar ji vėl keliasi iš numirusiųjų.

(“Kauno tiesa”, Nr. 48)