Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

Gamtos taršos ir naikinimo mažinimas

     Pirmiau tik vienas kitas gamtos draugas rūpinosi kuria nors beišnykstančia gyvių rūšimi, o dabar ekologiniai reikalai pasidarė labai opūs. Jais rūpinasi platūs visuomenės sluoksniai. Ekologiniai sunkumai palietė šimtus tūkstančių žmonių ir žaloja daugybę gamtos būtybių ir sričių.

     Pirmiau ekologija buvo laikoma biologijos dalimi. Ekologija (lot. oecologia iš gr. oikos — “namas, namų aplinka” ir logos — “žodis, kalba, mintis”) yra biologijos mokslo dalis, tirianti gyvių ir aplinkos santykius.

     Dabar ekologija imama daug platesne prasme — tai mokslas ir rūpestis, kad aplinkos užteršimas pavojingai nepakenktų kuriai augalų, žuvų, paukščių, gyvulių rūšiai, o tai pat ir žmonių gyvenimui. Įvairiopa gamtos tarša dabar labai didėja. Ji grasina bet kokiai gyvybei. Jau tuo labai susirūpino ne tik ekologistai, gamtos draugų sambūriai, žaliųjų draugijos, bet ir įvairios organizacijos, parlamentai, šalių vyriausybės. Tiems reikalams svarstyti buvo net atskira Jungtinių Tautų sesija.

Susirūpino ir katalikai

     Įvairios katalikų grupės, draugijos ir visa Bažnyčia pradėjo rūpintis šia problema. Pvz., 1989 m. sausio mėnesį popiežius Jonas Paulius II išleistame Apaštališkame paskatinime pasauliečiams paskyrė visą sekciją ekologiniams klausimams. Tų pačių metų Sekminių savaitę buvo Europos įvairių konfesijų krikščionių suvažiavimas Bazelyje (Šveicarijoje). Jo tema buvo: “Taika, teisingumas ir gamtos apsauga”. Suvažiavimo baigiamajame dokumente nurodytos priemonės apsaugoti aplinkai nuo vis didėjančio užteršimo. O gamtos gyvius — nuo tolimesnio jų žalojimo ir naikinimo.

     Katalikų universitetai, akademijos, teologai, filosofai bei kiti mokslininkai imasi svarstyti iš esmės pagrindinius ekologinius klausimus. Pagal Šv. Rašto Pradžios knygą, Dievas, sutvėręs pirmąją žmonių porą, liepė jiems daugintis, užvaldyti žemę ir naudotis jos vaisiais. Vėliau Viešpats Dievas atvedė žmogų į gražųjį Edeno sodą, kuriame buvo visokių medžių, kurie buvo gražūs pažiūrėti ir kurių vaisių buvo galima skaniai pavalgyti. Liepė juos prižiūrėti ir aptarnauti.

     Iš šių pasakojimų aiškėja, kad Dievas pastatė žmogų virš visų savo sukurtų gyvųjų tvarinių ir davė galią juos užvaldyti ir jais naudotis. Tad žmogų padarė jų savininku, naudotoju ir prižiūrėtoju. Jis neturi su jais elgtis, kaip jam patinka, bet taip, kaip reikia.

     Taip pat ten vaizdžiai pasakojama, kad Dievas atvedė Adomui visus savo sukurtus laukų gyvulius ir paukščius, kad duotų jiems vardus. Bet iš jų neatsirado žmogui tinkamo pagalbininko. Tada Dievas sukūrė moteriškę ir atvedė ją Adomui.

     Tie pasakojimi parodo, kad tarp gyvūnų ir žmogaus buvo artimi santykiai, kad jie buvo žmogui pagalbininkai, nors ne tiek tinkami kaip sukurtoji žmona Ieva. Tad žmogus turi elgtis su visais tvariniais draugiškai, o ne kaip su kokiais beverčiais daiktais.

     Pats žmogus nėra sukūręs nei gyvos augmenijos ir gyvūnijos, nei negyvosios gamtos kūnų, nei pats savęs. Iš savęs jis nieko neturi. Jis yra Dievo sukurtas iš meilės ir iš jo gavęs įvairiausius tvarinius, kaip Dievo dovaną. Todėl žmogus turi laikyti visus jo naudojamus tvarinius apčiuopiamais Dievo meilės ženklais.

Bendrojo gėrio reikalavimai

     Mūsų laikais technologinė gyvūnų vien kaip priemonių samprata yra užvaldžiusi žmonių pasaulėjautą ir elgseną. Galintys gauti ar turėti daug negyvosios ir gyvosios gamtos teikiamų gėrybių, naudojasi jomis labai gausiai, dažniausiai per plačiai ir netaupiai. Tiek paskiri žmonės ir jų grupės, tiek jų parūpintojai ir fabrikantai dažniausiai neatsižvelgia nei į kitus žmones, nei į negyvosios ir gyvosios gamtos būtybes. Dažnai pastebimas gobšumas, kitų išnaudojimas, piktnaudžiavimas, gamtos ir gyvenamosios aplinkos tarša. Visa tai yra pasiekę aliarmuojantį laipsnį su skaudžiomis, žalingomis pasekmėmis, neretai nešančiomis mirtį įvairiems gyvūnams ir žmonėms.

     Dievas sukūrė žmogų bendruomenišką, reikalingą kitų pagalbos. Todėl savo prigimtimi žmogus yra socialus, bendruomeniškas. Užtat žmonės turi rūpintis ir kitais, jų bendruomenės gerove, bendruoju gėriu. Bendrasis gėris, anot popiežiaus Jono XXIII enciklikos “Matcr et Magistra”, yra suma kultūrinių ir socialinių aplinkybių, įgalinančių žmones lengviau siekti tobulesnio išsivystymo.

     Pagal Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, bendrasis gėris konkrečiai reiškiasi žmogaus teisių ir iš jų kylančių esminių reikalų vykdymu, atsižvelgimu į pagrindines laisves ir tinkamus santykius su kitais, tiek su žmonėmis, tiek su kitais tvariniais. Paskiro žmogaus rūpestis kitais apima ir turi apimti ne tik savo šeimos, bet ir visos žmonijos bei gamtos reikalus.

     Nuolat auga žmonių skaičius, ir jų reikalų patenkinimas reikalauja vis technologiškiau plėsti gamybą ir prekybą. Tačiau didėjančią produkciją įgalinanti technologija turi būti vadovaujama ir apsprendžiama plačiame politiniame procese ir etinių nuostatų svarstymuose pasiektų nurodymų bei pirmenybių. Būtina išlaikyti reikiamą balansą tarp ekonominio išvystymo reikalavimų ir aplinkinės gamtos turimo pajėgumo; kitais žodžiais tariant, ekonominis augimas turi būti ekologiškai priimtinas. Pavyzdžiui, elektroninės-branduolinės energijos gaminimas ir vis besiplečiantis jos vartojimas palengva darosi gana pigus. Tačiau branduolinių jėgainių statymas ir elektroninės energijos gaminimas yra surištas su daugeliu pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei. Tai ryškiausiai parodo Černobilio atvejis.

     Amerikos ir Europos technologinė biurokratija ir naujoji pramonės bei prekybos aristokratija su tuo nesiskaito, siekdama vien didelio pelno. Fabrikai, įmonės ir kitos įstaigos liekanomis bei išleidžiamais chemikalais užteršia upes, ežerus, jūras. Jose nebegalima maudytis, žuvys ir kiti gyvūnai išgaišta. Prasideda ir ūkininkų per plačiai vartojami pesticidai parazitams naikinti ir dirbtinės trąšos. Visa tai užteršia, daug kur tiesiog užnuodija vandenis ir žemę — nyksta žuvys, smulkioji dirvų flora ir fauna. Žemė, nebepajėgdama apsivalyti, atsigauti, tampa dykyne, o prie jos esantys medžiai ir ištisi miškai nudžiūsta.

Kaip mažinti gamtos taršą ir gyvūnų naikinimą

     Iš krikščioniškosios pasaulėjautos bei bendrojo gėrio nuostatų kylantys reikalavimai turi būti nieko nelaukiant įgyvendinti. Daugelis jų tampa ekonominio bei socialinio teisingumo reikalavimais. Todėl jie gali būti ir juridiškai išreikalaujami.

     Demokratiniuose kraštuose kiekvienas susipratęs pilietis gali ir turi siekti juos įgyvendinti: pirmiausia prisidėdamas prie viešosios nuomonės formavimo, teisingo informavimo, tų reikalų supratimo ir vykdymo. Taip pat įvairiais būdais reikėtų prisidėti, kad įstatymų leidimo institucijos juos paruoštų, priimtų ir nurodytų priemones tai pasiekti. Reikėtų reikalauti, kad vykdomoji valdžia tikrai to siektų, sudarytų programas, nustatytų taisykles, skirtų pakankami šiam tikslui žmonių ir pinigų.

     Kiekvienam reikėtų laikytis tokio gyvenimo stiliaus, kuris kuo mažiausiai kenktų gyvenamajai aplinkai: mažiau vartoti energijos, daugiau naudotis viešojo susisiekimo priemonėmis, mažinti atliekas ir pan. Turime patys suprasti ir kitiems padėti įsisąmoninti, kad mūsų laimė ir sveikata priklauso ne tiek nuo materialinių gėrybių gausos, kiek nuo sveiko ir protingo visos kūrinijos naudojimo ir nuo žmogiškų santykių su kitais žmonėmis, gamta ir Dievu.

     Taigi tokio paprasto, kuklaus ir sveiko, į kitus atsižvelgiančio gyvenimo būdo bei stiliaus reikėtų laikytis kasdien savo namuose, gatvėje, darbovietėje ir kitur. Todėl, pvz., pridera tuoj išjungti be reikalo žibančias elektros lemputes dieną ar naktį, ypač tuščiose patalpose. Tas pat pasakytina apie naudojimą vandens, medienos, metalų ar net kasdieninio maisto, kurio kitiems labai trūksta.

     Tokie ir kiti panašūs nusistatymai padės branginti gamtos būtybes, saikiai jomis naudotis ir mažinti gamtos taršą. Taip mes prisidėsime prie ekologinių sunkumų palengvinimo.