Spausdinti

Kun. J. Lauriūnas, S.J.

     Kartais klausiama: kas yra būdinga krikščionybei, kuo ji skiriasi nuo kitų religijų? Krikščionybė turi savitų bruožų, būdingų tik jai, būtent etikos taisyklėse, iš kurių reikia paminėti artimo meilę, ir šią taisyklę norėtųsi panagrinėti atskiru žvilgiu, kuris vadinasi priešų meilė.

a) Mylėti atsirinktinai?

     Jėzus gerai žinojo, kad skelbė neįprastus dalykus. Jis kalbėjo: “Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo. O aš jums sakau: Mylėkite savo priešus!” (Lk 6,27). Panašiai skamba ir senajame Testamente: “Jei tavo priešas alksta, papenėk jį; jei trokšta, duok jam vandens atsigerti”. Bet tuojau priduria: “nes tu krausi jam ant galvos žarijų” (Pat 25,21). Tai reiškia: jei tu nekeršysi savo priešui, Dievas pasirūpins kerštu. Be abejo, yra išmintinga vengti ginčų, sankirčių, bet tai dar nėra priešų meilė. Įvairios humanizmo formos skelbia meilę žmogui, bet nereikia nė didinamojo stiklo, kad pamatytume, jog ten nėra meilės priešui. Marksizmas skelbia neapykantą priešams, klasių kovą, net reikalauja neapykantos. Mūsų gyvenime įprasta, kad jei žmogus yra kitokios ideologijos, kitaip galvoja negu mes, jį jau laikome savo priešu, jo neapkenčiame.

     Pasižiūrėkime į savo krikščionišką gyvenimą. Štai Evangelijoje skaitome: “Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių” (Lk 6,29). Ar mes nelaikome šio reikalavimo keistu, negyvenimišku? Kas tada lieka iš mūsų priešų meilės? Jei norime būti krikščionimis, negalime rinktis: šitą mylėsiu, o šito neapkęsiu; su tuo bendrausiu, o su tuo jokių reikalų neturėsiu. Be abejo, mes atsikirsime: ar aš neturiu teisės gintis, kad jis nevedžiotų manęs už nosies, neliptų man ant galvos? Vadinas, mes kai ką išskiriame iš savo meilės zonos, išstumiame. Bet Naujame Testamente pasakyta: “Kas nekenčia savo brolio, tas žmogžudys” (1 Jn 3,15). Mes vėl galime pasiaiškinti: “Kas gali man ką nors prikišti? Nevagiu, neužmušiau nieko, neapgaudinėju”. Tai klausimas, ar šitaip elgdamiesi mes jau būsime tikri krikščionys? Neapykanta žmogui yra nesuderinama su krikščioniška sąžine. Šv. Raštas aiškiai sako: “Kas nekenčia savo brolio, tas žmogžudys”. Žmogui užmušti juk nereikia lazdos, bet krikščionišku požiūriu mes galime būti žmogžudžiais. Pasiklausykime Kristaus: “Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: NEŽUDYK. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme” (Mt 5,21). Mato Evangelijoje toliau aiškinama, kas suprantama žodžiu “neapykanta”. Štai: “Kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: “Pusgalvi”, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: “Beproti”, tas smerktinas į pragaro ugnį”. Žodžiai “teismas, aukščiausia taryba, pragaro ugnis” reiškia laipsniavimą: tuo pačiu parodoma, kad neapykanta gali būti įvairių laipsnių. Pirmasis laipsnis — pyktis, kai kalbame neapykantos vedini, išsiliejame piktais žodžiais, linkime savo priešui mirties, jį varginame, nerandame jam jokio šiltesnio žodžio. Šitai Jėzus smerkia: tai yra blogai! Bet gali būti dar blogiau, kai savo priešininką pažeminu, nuvertinu, laikau nevykėliu, niekam netinkamu. Trečias laipsnis — kai mano priešininkas man yra tuščia vieta, nenoriu aš apie jį nieko žinoti nė girdėti, nelaikau jo žmogumi. Jei aš negerbiu žmogaus, jį niekinu, ignoruoju — aš jo nekenčiu.

b) Kas mano priešas?

     Kai Kristus kartą kalbėjo, kad turime mylėti savo artimą, kažkas jį paklausė: “Kas yra mano artimas?” Būtų galima klausti: kas yra mano priešas? Aš esu ramus, taikus žmogus ir priešų neturiu. Priešas yra ne tik tas, kuris man duobę kasa, mane plūsta, su kuriuo aš neturiu bendros kalbos. Mes esame tokie jautrūs, kad palaikome už bloga ne tik tai, ką mums padaro kiti iš blogos valios, bet ir tai, ką kili padaro mums iš geros valios, suerzindami mūsų nervus. Štai motina sušunka suaugusiam sūnui: “Apsivilk paltą, šiandien šalta”. Motina pasako su geriausia valia, bet sūnus tai priima piktai, ir ji jam tampa priešu. Geriausias draugas gali būti nedraugiškai priimtas, blogai suprastas. Priešu galime palaikyti žmogų, kuris kitaip mąsto negu mes, kitą kalbą vartoja, kitaip rengiasi negu mes, kitaip tvarkosi negu mes, kitai partijai priklauso, kitaip negu mes žiūri į Lietuvos ateitį. Mes užmirštame, kad kiekvienas esame žmogus — savitas, nepakartojamas ir kiekvienas savaip jaučiame ir mąstome, turime savitą likimą ir savus rūpesčius bei skausmą ir jokiu būdu negalime būti visais taškais vienodi. Šalia to priešiškumo, kurį jaučiame, kai kitas žmogus yra truputį kitoks negu mes, yra priešiškumas, kuris kyla iš varžybų dėl geresnio kąsnio, dėl aukštesnės vietos, dėl ilgesnio rublio, dėl didesnės garbės. Išauklėti žmonės paprastai moka tvardytis ir išoriškai neparodo savo vidinio priešiškumo nei pavydo. Net ir tuo atveju, kai viduje rusena kad ir maža neapykantos ugnelė, mums galioja Kristaus reikalavimas: mylėkite savo priešus! Šiuo požiūriu pasaulis yra pilnas priešų. Bet ar jie yra tikri priešai? Reiktų labai pagalvoti.

     Dar yra viena tariamų priešų grupė. Tai vargo žmonės — į juos dažniausiai žiūrime su panieka, iš aukšto, laikome nevykėliais. Toliau — pavyzdingo elgesio žmonės: jų nepriekaištingas elgesys mus erzina, trikdo, drumsčia mūsų ramybę. Tokius laikome pasipūtusiais, arogantiškais. Čia pavyzdžiu gali būti blaivininkai, abstinentai — išgeriantieji jų nemėgsta; lygiai kaip tingintys mokiniai nemėgsta darbščių mokinių. Reikėtų būti apuoku, kuris galėtų pasakyti: aš neturiu priešų. Šiuo atžvilgiu yra daug priešų. Kodėl? Ir Kristus pasakė apie save: “Aš atėjau nešti ne ramybės, bet kalavijo” (Mt 10,34). Ir toliau kalbėjo: “Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną. Žmogaus namiškiai taps jam priešais”. Čia mes turėtume atsiminti: jei aš laikausi tikėjimo, tuo pačiu turėsiu ir priešų — kai kas laikys mane svetimu. Kaip krikščionis aš neprivalau sakyti: “Aš neturiu priešų”, bet: “Jei turiu priešų, man reikia juos mylėti”. Tai neturi būti vien žodžiai, o rimtas gyvenimo uždavinys. Kasdien iš naujo reikia pažadinti tikrą, neveidmainingą, nemeluotą meilę.

c) Priešų meilė

     Meilė priešui yra tarsi bandomasis akmenėlis, rodantis, ar tikrai mes mylime.

     Mylėti priešą — tai nereiškia mylėti žmogų, savo žmoną, savo vaiką, kaimyną, kurie yra man geri, retkarčiais pagrojantys mano nervais. Žmogų reikia mylėti kaip savo priešą, kitaip meilė nebus meilė. Žodis “meilė” šiandien — nudėvėtas žodis, be turinio. Galime mylėti, kad mums tai yra naudinga. Šitaip galima mylėti mašiną, savo šunį, savo žmoną — tai užpildo mano gyvenimą, jį prailgina. Galima mylėti šiaip žmogų, kuris yra man draugiškas, malonus, gražių manierų, simpatiškas. Bet jei jis nėra toks? Jei jis man kainuoja nervus? Jei jauna graži moteris pasensta?


     Žvilgsnis į Sarbievijaus kiemą pro dviaukštę arką.    J. Polio nuotr.

     Tikra meilė pirmiausia pasirodo tada, kai mes galime pasakyti: aš myliu tave ir tada, kai tave laikau savo priešu. Tai yra meilė krikščioniška prasme. Be priešų meilės nėra.

     Šitai sugebėdavo tik labai šventi žmonės, kuriems buvo šventi Biblijos žodžiai: “Mylėkite savo priešus”. Jei mes tai sugebame, mumyse išsipildo kiti Biblijos žodžiai: “Meilė yra galingesnė už mirtį”. Kito žmogaus nepaveiksime iš išorės gražiomis kalbomis ar pamokslais — lips kaip vanduo prie žąsies. Reikia žmogų mylėti, tikrai mylėti. Šitaip žmogų mylėti iš tiesų yra sunku — priešinasi prigimtis, bet krikščioniui yra rimtas motyvas — mes esame Dievo mylimi. Naujajame Testamente rašoma: “Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo” ( 1 Jn 4,19). Pamilo mus, nusidėjėlius, reiškia tada, kai buvome jo priešai. Ir taip yra visada: jis nuodėmės nemyli, bet mus, kaip nusidėjėlius, myli. Štai kuo galime remtis, tikėdami, kad Dievas mus priims. Dievas nesiūlo mums sąlygų: “Pirmiau tapk teisus, tada aš tave pamilsiu...” Jei norime žinoti, kas yra meilė, žiūrėkime ne į žmones, bet į tą, apie kurį mūsų tikėjimas sako, kad jis yra meilė. Todėl ir mūsų meilė kitam žmogui tik tada bus verta šio švento vardo, kai mes nereikalausime sąlygų, kai nesakysime: “tegul jis pirmas nusilenkia man, tegul jis padaro tai ir tai, o tada aš kalbėsiu su juo kaip su žmogumi”. Tai nėra meilė. Bet šitoks reikalavimas prašoka mūsų jėgas. Taip! Bet žvelgiant į Kristų, juo remiantis — tai įmanoma. Ir dar reikia pastebėti: kas tikrai myli savo priešą — nežiūrint kaip jis besivadintų: budistas, mahometonas ar ateistas —jis įvykdo savo gyvenime tai, ko reikalauja krikščionybė. O Dievas nieko nenori iš mūsų, kaip tik to, kad mes, sekdami Kristų, mylėtume artimą — tai reiškia — taip pat ir priešą. O tada kiekvienam galios guodžiantys Šv. Rašto žodžiai: “Kas pasilieka meilėje, tas pasileika Dieve” (1 Jn 4,16).