Spausdinti

P. DAUGINTIS, S.J.

     “Atpirkėjo Bažnyčiai patikėta misija dar toli iki galo”. Šiais žodžiais popiežius Jonas Paulius II pradeda 1990 m. gruodžio mėn. 31 d. pasirašytą naująją encikliką apie misijas. Ji paskelbta II Vatikano susirinkimo dekreto “Ad gentes” 25 metų sukakties proga. Tas dekretas taip pat kalba apie misijas. Tad ir enciklika “Atpirkėjo patikėtoji misija”, ir dekretas “Ad gentes”, ir spalio mėnesį kasmet švenčiamas Misijų sekmadienis primena visiems tikintiesiems, tiek eiliniams katalikams, tiek ir jų vadovams vyskupams bei kunigams, Atpirkėjo Jėzaus Kristaus patikėtą pasiuntinybę: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šv. Dvasios”.

     Tai verčia kiekvieną susimąstyti, kiek tą Viešpaties mums patikėtą misiją suprantame, imame į širdį ir pasiryžtame vykdyti.

     Enciklika pirmiausiai pabrėžia, kad reikia tikėti Kristų, krikšto būtinumą sielos išganymui ir Bažnyčią — ženklą ir kelią į tai (ASS, vol. 83, Nr. 5-10, p. 258). Tuoj nurodoma šios svarbios misijos vykdytojai: tikinčiųjų bendrija — Bažnyčia, apaštalų įpėdiniai, vyskupai, kunigai, misionieriai, misionieriški vienuolynai, institutai, prie popiežiaus Romoje esanti Pagonims evangelizuoti kongregacija, Tikėjimo propagandos institucija, pasauliečiai vyrai ir moterys (t.p., Nr. 21-30).

     Tad praktiškai visi tikintieji turi būti misionieriško darbo veikėjai. Popiežius kviečia visus į misionierišką darbą, sąmoningai imtis atlikti savo dalį misionieriškoje veikloje.

     Tam tikslui popiežius ragina katalikus siekti vidujinio atsinaujinimo. Užtat reikia pagalvoti apie savo kaltes, nuodėmingumą, pajusti Atpirkėjo meilę, jo skausmus, dvasios kančias, mielai iškęstas, kad tik mus išgelbėtų, sutaikintų su Dievu Tėvu, padarytų mus savo mylimais, įsūnytais vaikais, broliais ir seserimis. Išgirsti jo šauksmą, aidintį nuo kryžiaus: “Trokštu!” Jėzus trokšta ne tiek kūno degantį troškulį numalšinti, kiek dvasios troškulį išgelbėti daugybės žmonių sielas.

     Iš atsivertusios, atsinaujinusios, dėkingos ir mylinčios širdies kyla didelis noras daug daryti, kad Atpirkėjo kančia ir pralietas kraujas būtų išganingas atšalusių, nebetikinčių ir niekad netikėjusių sieloms; noras joms šviesti savo kilniu krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu, daug melstis, aukotis už misionierius, už jų ištvermę besidarbuojant gelbėti ir atversti pagoniškas sielas.

     Popiežius rašo ir apie misionieriško dvasingumo ugdymą (t.p. Nr. 87-90) ne tik tuose, kurie dirba ar dirbs misionierišką darbą, bet ir visuose tikinčiuosiuose. Tai labai svarbu — toks ugdymas padėtų jiems sąmoningai pajusti ir atlikti savo dalį misionieriškoje veikloje, atsirast misionieriškiems pašaukimams, kurių taip trūksta. Juk tai konkreti meilė Atpirkėjui: “Ką padarėte vienam iš šių mažiausių mano brolių, man padarėte”.

Misijos ir lietuviai

     Gal ne vienam tautiečiui atrodo, kad lietuviai katalikai nedaug tėra prisidėję prie misijų darbo. Tačiau tai netiesa. Buvo ir lietuvių misionierių. Žymus lietuvis misionierius buvo jėzuitas Andrius Rudamina (miręs 1631 m.), dirbęs Kinijoje. Dėl 1831 ir 1863 m. sukilimų į Sibirą ištremti kunigai daug darbavosi tarp vietinių žmonių, tarp nekrikščioniškų ar mahometoniškų tautelių.

     Iš jų bene žymiausias buvo marijonas Švirmickas. Prieš II pasaulinį karą Harbino misijoje (Mandžiūrijoje) tarp apleistų rusų pabėgėlių ir kitų misionieriavo kun. Vladas Mažonas, MIC. Nepriklausomos Lietuvos laikais nemažai buvo misionierių saleziečių, marijonų ir jėzuitų brolių bei kitų. Dabar Indijoje dirba jėzuitas Donatas Slapšys, Afrikoje — jėzuitas brolis Andriejauskas ir kun. salezietis H. Šulcas; Brazilijoje tebedirba kun. salezietis Bėkšta; Brazilijoje ir Bolivijoje — gydytojas kun. Aleksandras Bendoraitis.

     Sovietų žiauraus valdymo ir trėmimų laikais į Sibirą ir Vidurinę Aziją vykdavo tremtiniams ir vietiniams gyventojams padėti įvairūs kunigai, pvz., jėzuitai A. Šeškevičius, A. Dumbliauskas (Karagandoje išrūpinęs iš bedievių komunistų leidimą ir pastatęs bažnyčią), B. Babrauskas, judrusis kunigas J. Zubrus, pranciškonas S. Bytautas, kurį laiką darbavęsi dieceziniai kunigai J. Budrevičius, K. Žilys ir kiti. Taip pat misijų veikloje kunigams padėjo ir nemaža seselių vienuolių. Kai kurios ir savarankiškai apaštalavo, pvz., seselė Kezytė, važinėdama po plačiąją Sovietų Sąjungą, pasiekdavo net Azerbaidžaną ir Armėniją.

     Subyrėjus komunistų partijai, Sovietų Sąjungai ir josios klastingajai KGB, dabar misionieriams atsiveria plačios galimybės. Be to, ir Lietuvoje yra daug nekrikštytų, visiškai nepažįstančių Kristaus, atšalusių ir užmiršusių tai, ką buvo išmokę slaptai iš savo tėvų ar kitų pamaldžių žmonių. Ten yra labai daug indiferentų agnostikų laisvamanių arba bent abejojančių sužalotų sielų, nepajėgiančių suprasti, kaip tą savo sužalotą dvasią pagydyti.

     Dar platesnių galimybių atsiras suirusiose Sov. Sąjungos šalyse, kur žmonės per 72 metus tegirdėjo vien panieką ir priekaištus prieš Dievą, Jėzų Kristų, Bažnyčią, kunigus, tikėjimą. Mums, lietuviams, bus bene lengviausia prie jų prieiti, tarp jų apaštalauti, misionieriauti (žiūr. “Amžinai aktuali pasiuntinybė”, Katalikų pasaulis, 1991 m., Nr. 8, p. 3).

     Šį rašinį baigsime šiais pop. Jono Pauliaus II žodžiais: “Misionierius, pats gyvendamas Palaiminimais, įrodo jau atėjusią Dievo karalystę ir savo gyvenimą joje. Kiekvieno tikrai misionieriško žmogaus savitumas yra vidujinis džiaugsmas. Pasaulis dabar taip gundomas, visokiomis sunkenybėmis apkrautas ir į blogį pasinešęs. Džiugiąją viltį savyje turinčiam žmogui reikia būti jame Gerosios naujienos skelbėju.

     Niekada nebuvo pirmiau Kristų tikinčiųjų bendrijai — Bažnyčiai tokių galimybių ir progų liudijimu bei žodžiu atvesti žmones ir tautas į Evangeliją. Jau regime auštantį naują misionierišką amžių, beveik tampantį švintančia diena, nešančia gausų vaisių derlių. Žinoma, jei misionieriai ir visi krikščionys drauge, ypač jaunimas, didžiadvasiškai atsilieps į mūsų dienų iššūkį ir dideles galimybes” (ASS, vol. 83, Nr. 91, 92, p. 336-339).

     Taigi, ar pasiryšime atsiliepti į paties Atpirkėjo mums patikėtą misiją? Ar būsime jo pasiuntiniais netikinčioms tautoms, arčiau nepažįstančioms Kristaus ir jo Gerosios naujienos? Galime pradėti nuo savo šeimos, darbovietės, aplinkos ir tęsti savo misijinį darbą už jūrų esančiose šalyse, tačiau pasiekiamose meile, malda, auka ir mūsų visokiais būdais remiamų misionierių pastangomis!

▼ Lietuvių koplyčios Vašingtone 25 m. sukakties minėjimas įvyks spalio 12-13 dienomis. Šeštadienį, spalio 12 d. 1 val. bus akademija tema “Lietuvos XX amžiaus kankiniai”. Paskaitininkai istorikas S. Sužiedėlis ir ilgai kalintas vysk. S.Tamkevičius iš Lietuvos. Spalio 13 d. iškilmingos Mišios Nekalto Prasidėjimo bazilikoje. Giedos Dainavos ansamblis. Liturginę programą sudarant, talkins kun. dr. J. Šarauskas, po savo kelionės į Rumuniją. Iškilmių organizavimo komitetui pirmininkauja Vašingtono LB pirmininkė Audronė Pakštienė.