Ipolitas mylėjo savo seserį Julę: ji buvo jauna, graži ir mokyta. Ne vienas iš bendraklasių prie jo taikėsi, norėdami susipažinti su ta juodaplauke mergina, kuri švaistėsi po universitetą ir smagiai juokėsi, primerkusi akis. Bet šalia meilės buvo ir truputėlis pavydo, kuris su laiku pradėjo augti ir didėti. Julė buvo graži ir gabi, todėl visi ją tuojau pastebėdavo ir pradėdavo girti. Ipolitas buvo stambus, lėto būdo, nešiojo akinius ir nemokėjo šokti, todėl nenuostabu, kad mergaičių tarpe jis nebuvo populiarus.
Dar nebaigusi universiteto, Julė ištekėjo. Jos vyras, žymus daktaras, turėjo gerą vietą naujoje ligoninėje, ir visa šeima negalėjo atsidžiaugti dukters laime. Tik Ipolitas jautėsi vienas ir užmirštas. Bet likimas kiekvienam nors truputėlį laimės duoda, ir jis pats nepajuto, kai mėlynakė mergaitė užvaldė jo širdį.
Kai senieji tėvai didžiuodavosi savo gražia dukterimi ir jos daktaru vyru, jie retai teprisimindavo savo sūnų, kurio žmona tebuvo tik gimnaziją baigusi ir neturėjo nieko patrauklaus. Ji buvo stambi, šviesių plaukų, turėjo platų šypsnį, kurį visiems mielai parodydavo ir, nežiūrint visų madų ir tvarkingumo, toli gražu net nepanašėjo į įdomiąją Julę. Tai buvo paprasta mergina, ir, tik plaunant baltinius ar nukasant žiemos metu sniegą, senieji tėvai teprisimindavo Ipolito žmoną ir kviesdavo į pagalbą.
Praslinko penkeri metai. Julė ir daktaras ruošėsi skyryboms. "Jis nenori vaikų..." — ašarojo Julė mamai ant peties, — "jis nori, kad aš būčiau jauna visą laiką ir kad jis galėtų manimi ir toliau didžiuotis kaip moline lėle..." Jų puikūs namai turtuolių rajone stovėjo niūrūs ir vieniši, tik karts-nuo-karto prasidarydavo plačios durys ir išėjęs vyras sėsdavo į naują kadiliaką ir nuvažiuodavo gatve. O kai rudenį nukrisdavo lapai ir šaltas vėjas šnarėdavo tuščiomis medžių šakomis, Julė bailiai užsidarydavo langus ir užleisdavo užuolaidas. Jos dienos buvo ilgos ir nuobodžios, kurias ji praleisdavo, bevartydama žurnalus ir pirkdama naujas sukneles. Bet gyvenimas buvo jau atsibodęs, ir skyrybos tebuvo vienintelė išeitis iš kasdieninių barnių ir betikslių ginčų.
Ipolito šeimoje atsirado du įpėdiniai, kurie mažais žingsniukais lakstė po tris siaurus kambariukus ir smagiai šūkavo: "Mes Lietuvos kaleivukai, ūkai, ūkai, kaleivukai..!" Kai žiemos metu sniegas uždengdavo žemę ir užpustydavo duris, pro uždarų langelių plyšius atplaukdavo smagus juokas ir skambi daina. O pavasarį, žiedams užpylus sodą ir išsiskleidus alyvoms, mažame kiemelyje krykštaudavo du geltonplaukiai, gaudydami drugius ir jodinėdami ant medinių žirgų. Pravėręs langą, Ipolitas žiūrėdavo į savo sūnus ir gėles belaistančią žmoną ir dėkodavo Dievui už tą dieną, kada sutiko šią ištikimą merginą, kurios akyse jis buvo gerbiamas, mylimas ir nepamainomas.
Ir tik po penketo metų jis tesuprato, kad tikroji laimė nėra pasididžiavime, grožyje ar turte, bet slepiasi nuolankume, pasiaukojime ir meilėje.
Raganėlė