Sonė Tomarienė
Mano tėvo rūmai — šimtas kambarių,
O čia mano butas — vėjų keturių.
Mano tėvo sodas — aukso obuoliai,
O čia mano daliai — usnės ir dygliai.
Mano tėvo miegos pilnos lygmalai,
O čia mano duona — dirsės ir pelai.
Verkdamas prie slenksčio durų svetimų,
Aš ilgiuosi savo paliktų namų.
Tėve, mano tėve, o atleisk, atleisk —
Nusidėjau, eidams netikrais keliais.
Nusidėjau dangui, nusidėjau tau,
Nesu vertas būti sūnumi daugiau.
O sūnau gedėtas, lauktas taip ilgai!
Nuo širdies nutirpo liūdesio sniegai,
Po nakties išaušo man diena šviesi,
Nes ir vėl, sūnau, tu su manim esi!
Dekite šviesas ir siųskite kvieslius,
Šaukite kaimynus, mielus bičiulius,
Tieskite stalus ir pinkit bijūnus,
Nes namo sugrįžo klystantis sūnus!