(Tęsinys)
Jėzuitų spaustuvės reikalingumas
Radvilinėje spaustuvėje kaip tik buvo spausdinama lietuviška Postilė ir lietuviškas "Katekizmas su maldomis", kai atėjo generolo Akvavivos parėdymas. Jis numatė dvi galimybes: arba spaustuvę reikia perleisti kokiam krikščioniui, arba surasti kur nors spausdinimui lėšų ir knygas dalinti nemokamai. Buvo pagriežtin-tas nuostatas, kad jėzuitai negali užsiimti prekyba.
Jėzuitų provincijolas nematė galimybių įvykdyti vieną ar kitą savo generolo pasiūlymą, todėl nutarė spaustuvę tuoj uždaryti. Lietuviškų knygų spausdinimo darbas sustojo. Bet kadangi provincijolas ir jo patarėjai, generolo dekretą gavus, nebuvo vienos nuomonės, tai buvo sutarta, kad kiekvienas patarėjas atskirai pareikš Romai savo nuomonę. Tuoj pradėjo eiti į Romą provincijolo patarėjų laiškai: Branto, Broko, Smigleckio ir Bartšo. Visokiais būdais jie stengėsi įrodinėti spaustuvės reikalingumą Vilniuje. Visi jie vieningai šaukė, kad toji spaustuvė esanti vienintelė katalikų spaustuvė Lietuvoje. Kitos spaustuvės esančios labai toli.
Jonas Brantas labai rūpestingai dėstė jos didelį reikalingumą kovoje su protestantais. Jam atrodė labai griežtas spaustuvės uždarymas, nes jis pats šį tą rašinėjęs ir 1596 m. išleidęs savo pamokslą svetimoje Goldo spaustuvėje. Jis labiausiai kreipė dėmesį į tai, kad negalėjo pas jėzuitus spausdinti ir tie, kurie visas savo lėšas tam reikalui davė. Martynas Smigleckis, kuris dar daugiau rašė lotyniškai ir lenkiškai, baugino generolą, kad, spaustuvei užsidarius, dar labiau papilsiančios protestantų knygos. Jis rašo, kad jo knyga prieš arijonus apie Kristaus dievybę kainavusi 500 auksinų. Šiaip knygas Lietuvoje sunku parduoti. Didikai viską praleidžia savo ištaigingų namų reikalams, bet knygoms pinigų gailisi. Tiesa, buvęs sumanymas spaustuvę perleisti žmogui su turtu ir atsakomybe, bet surasti tokį, kurs perimtų spaustuvę ir platintų knygas, yra sunku. Jis visaip įrodinėjo būtiną reikalą jėzuitams tą spaustuvę sau pasilaikyti, nes jokios kitos galimybės nesą.
Daukšos Postilės spausdinimas Giedraičio lėšomis
Plačiau ir aiškiau jėzuitų spaustuvės reikalus palietė 1595 m. pavasarį Adomas Brokus. Jeigu jo laiške prieš aštuonis mėnesius apie Vilniaus spaustuvės naudingumą buvo kalbama tik bendrais žodžiais, tai dabar jis įrodinėjo spaustuvės reikalingumą, pasiremdamas joje spausdinamais lietuviškais leidiniais. Iš jo laiško matyti, kad lietuviški rankraščiai jau buvo patekę spaustuvėn tarp 1594 ir 1595 metų.
Atrodo, kad Brokus tiksliau negu kiti žinojo apie šioje spaustuvėje spausdinamas lietuviškas knygas. M. Giedraičio rūpesčiu kan. N. Daukšos išverstoji Vujko Postilė buvo išspausdinta 1599 metais. Tačiau vėliausiai 1595 m. Postilės vertimas jau buvo Vilniaus Jėzuitų rankose. Delsimo priežastys aiškėja iš A. Broko laiško. Jis generolui rašo: "Žemaičių vyskupas už savo lietuvišką postilę (pro sua postella Lituanica), kurią jam pažadėjome gavėnioje prieš kolegijos vizitaciją išspausdinti, atsiuntė 500 auksinų apmokėti daliai spausdinimo išlaidų." Bet toliau Brokus dėsto, kad provincijolo sutvarkymu pinigai buvę atgal grąžinti vyskupui. Brokui buvę pavesta vyskupui paaiškinti, kad negalima pas jėzuitus spausdinti, jeigu vėliau nebus visi egzemplioriai nemokamai išdalinti, kad nebūtų įtarinėjimo, jog savo spaustuvėje užsiimame prekyba.
Bet Vilniaus jėzuitai M. Giedraičio leidžiamos knygos reikalą suprato ir pasiryžo keblioje padėtyje pagelbėti, kai provincijolas viską buvo sustabdęs. Paties provincijolo pavedimu Brokus norėjo vyskupą užtarti ir aiškino generolui, kad pats Giedraitis atvyko Vilniun (1595. V. 20). Vyskupas norįs paskubinti spausdinimą, o išlaidoms jis jau turįs surinkęs pinigus. Giedraitis esąs labai neturtingas, turįs tik apie 3000 auksinų metinių pajamų. Jis turįs išmaitinti didelę šeimą. Sunku yra tokią didelę sumą pinigų išleisti postilės spausdinimui ir paskui ją dovanai dalinti. Bet jeigu tos rūšies knygos nebus spausdinamos, bus pakenkta daugelio dvasinei gerovei.
Susirašinėjime, tiesa, niekur nėra minima vertėjo N. Daukšos pavardės, bet iš visko aiškiai matyti, jog tai buvo ta pati jėzuito Vujko postilė. Iš Broko laiškų aiškiai matyti, jog postilė 1595 m. pradžioje buvo paruošta spaudai ir visa išlaidų našta gulėjo ant vysk. Giedraičio pečių.
Lietuviškas Katekizmas Vilniaus vyskupijai
Dar sunkesnis klausimas yra su lietuviškuoju katekizmu, kurio išspausdinimu rūpinosi Vilniaus vyskupijos administratorius. Ir apie tai patiriame iš Broko laiško generolui (1595. IV. 188.). Jis rašo, kad Vilniaus vyskupijos administratorius (prel. Vainius) "norėjo duoti mums spausdinti vyskupijos lėšomis lietuvišką katekizmą, o garbusis ponas Žemaičių vyskupas geidė tokiu pat būdu išspausdinti savo lėšomis lietuvišką postilę. Kiekvienas jųdviejų paskui numatė visus išspausdintus egzempliorius sau pasiimti; ir tada planavo arba juos dovanai dalinti, ar perduoti knygininkams juos paskleisti."
Toliau Brokus aiškina, kad reikia tokias knygas išspausdinti, ypač tuose kraštuose, "kurie labai biau-
Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, pastatyta jėzuitų 17-tame šimtmetyje.
riai yra užkrėsti erezijų ir pagonybės". O tokių knygų Lietuvoje labai reikia, "nes labai nedaug šituose kraštuose yra tokių žmonių, kurie tos rūšies spausdiniams duotų lėšų", ir praėjusiais metais jėzuitų spaustuvėje tebuvusios išspausdintos vos trys ar keturios knygos.
Čia mus domina klausimas, koks buvo tas Vainiaus atiduotas spausdinti lietuviškas katekizmas. Gal jis buvo tas pats tuo metu Daukšos išleistas katekizmas? Kad ir nėra tikslių duomenų, tačiau kai kurios aplinkybės paaiškina, jog čia eina kalba apie visai kitą lietuvišką knygą, t. y. apie kitą Ledesmos katekizmo vertimą.
Reikia pažymėti, jog anais laikais kiekvienas vyskupas, ypač ėmus vykdyti diecezijose Tridento nuostatus, rūpinosi tik savo vyskupijos pastoracijos reikalais. Pagal Tridentiną vyskupas turėjo rūpintis savo vyskupijoje naujų kunigų paruošimu, seminarijų steigimu, bet paprastai ir spausdinti leidiniai, kuriuos vyskupas savo vyskupijos lėšomis spausdindavo, buvo daugiau skiriami savai diecezijai. Kiekvienas vyskupas rūpinosi pirmiausia savo diecezijos katekizmu, išspausdindamas atitinkamą kiekį. 1595 m. N. Daukša buvo išvertęs katekizmą Medininkų vyskupijai. Vilniaus vyskupijai reikėjo savo katekizmo. Jis ir buvo pradėtas spausdinti pas jėzuitus 1595 m. pavasarį. Charakteringa, kad kiekviena iš abiejų lietuvių vyskupijų tais pačiais metais rūpinosi savo katekizmo išleidimu.
Papildomų žinių šiuo klausimu mums duoda vokiečio F. Bartšo laiškas generolui (1595 m.). Bartšas buvo žymus Vilniaus jėzuitas. Vėliau jis ėjo provincijolo pareigas, tapo Žigimanto Vazos nuodėmklausiu ir parašė poleminių religinių raštų vokiškai ir lotyniškai. Matydamas, jog iš tolimos Romos atėję griežti sprendimai nepaiso vietos reikalavimų, jis siūlė daryti išimtį tiems, kurie patys savo lėšomis knygas spausdinosi ir patys jas atsiimdavo. Jis tekalba apie lietuvišką katekizmą su maldomis, kuris jau turėjo būti spausdinamas.
Bartšas motyvuoja, kad tas "darbas jau seniai yra pageidaujamas, juo labiau, kad jis dar nematytas šiame krašte, nes iki šiol ta kalba vargu ar yra pasaulyje pasirodžiusi kokia katalikiška knyga". Toliau jis prideda, jog tą katekizmą išvertę "dievobaimingi vyrai", suorganizavę jam išleisti lėšų ir buvę pasirengę jį dovanai išdalinti. Gaila, kad iš to laiško nematyti, kas buvo vertėjas. Atrodo, kad jeigu tą katekizmą būtų vertęs vienas iš jėzuitų, kurių tarpe tada jau buvo eilė lietuvių, Bartšas nebūtų savo generolui nutylėjęs, kad tai "mūsiškių" darbas. Pasakymu "dievobaimingi vyrai" Bartšas, be abejo, galvoje turėjo ne savo ordino narius.
Jeigu Vilniaus vyskupijos administratorius Vainius rūpinosi to katekizmo išspausdinimu, tai prieš tai galėjo jis pasirūpinti ir jo išvertimu. Ar pats Vainius mokėjo lietuviškai, neaišku. Tik žinome, kad jo brolis vyskupas mokėjo lietuviškai. Galėjo katekizmo vertėju būti Vilniaus kapitulos kanauninkas Nik. Pacas, M. Giedraičio įpėdinis Žemaičiuose (nuo 1610 m.). Jis buvo žinomas lietuvių kalbos mėgimu. Jis yra bandęs net lietuviškai eiliuoti. Jis galėjo būti ir iki šiol nesurasto Kanizijaus katekizmo vertėjas. Tai yra tik spėliojimai, nieko tikra šiuo klausimu šaltiniuose neužtinkame.
Jeigu vertėjo klausimas lieka galutinai neišaiškintas, bet nėra jokio abejojimo, kad 1595 m. buvo norima išleisti atskirą katekizmą Vilniaus vyskupijai, ir Brokus, kuris labiausiai buvo informuotas, kalbėjo kaip tik apie tai. O Bartšas norėjo išgelbėti, kad nebūtų uždaryta spaustuvė, nes katekizmą jis laikė būtinai išspausdintinu. Vyskupui M. Giedraičiui, tiesa, pasisekė nugalėti sunkumus, ir bent po ketverių metų buvo išleista postilė. Bet visai kitokio likimo susilaukė katekizmas. Jis nebuvo užbaigtas spausdinti. Pats vertimas dingo. Kaip tai atsitiko, nežinome. Katalikų ir protestantų polemikoje, kai priešingosios pusės spaustuvė nebūdavo saugi, galėjo būti visokių priežasčių.
Apie katekizmo vertimo žuvimą patiriame po dešimties metų iš naujo Ledesmos katekizmo lietuviško vertimo įžangos (1605 m.). Atrodo, kad kan. N. Daukšos "žemaitiškai" išverstas katekizmas Vilniaus vyskupijos žmonėms buvo sunkiai suprantamas. Tad nežinomas autorius iš naujo lietuviškai išvertė Ledesmos katekizmą. Anonimas sako: "Tu Ledesmos Catechismu iž nauio perguldziau, kuris iau pirma to, buo pergulditas ir, nežynau kayp, nugayszyntas".
Iki šiol mūsų literatūros ir kultūros istorikai šitą Anonimo įvado vietą aiškindavo, kaip vertėjo skundą, kad 1608 m. Daukšos katekizmo jau nebuvę galima rasti. Bet šią vietą esame linkę kitaip suprasti. Čia eina kalba ne apie Daukšos katekizmą, o apie Vilniaus vyskupijos 1595 m. katekizmo vertimą, kuris dėl spausdinimo darbo sustabdymo pražuvo. Reikia atkreipti dėmesį į naujo katekizmo vertėjo įvado žodžius: "ir nežynau kayp nugayszyntas". Žodis "nugayszyntas" reiškia prapuldytas, pražuvęs, dingęs. Bet juk Daukšos katekizmas nežuvo. Jeigu jo leidimo tada jau nebūtų buvę, tai Anonimo būtų buvę kitaip pasakyta. Jis jokiu būdu nebūtų pažymėjęs, kad jis nežino, kaip tas pirmasis Ledesmos katekizmo vertimas dingo.
Pagaliau užtenka mesti žvilgsnį į E. Sittig'o išleistą interlinearinį tekstą. Jis aiškiai parodo, jog 1605 metų katekizmo vertėjui Daukšos katekizmas buvo žinomas. Jis savąjį tekstą ir taisė iš Daukšos "žemaitiško" į "lietuvišką", pritaikydamas Vilniaus vyskupijai. Tad prof. V. Biržiška 1948 m. teisingai pastebėjo, jog N. Daukšos katekizmas 1605 m. nebuvo "nugayszyntas".
Yra dar vienas įrodymas, jog "nugaišinimas" taikomas 1595 m. Vilniaus vyskupijos katekizmui, kuris niekada nebuvo išspausdintas, o tik “perguldytas". Vilniaus vyskupijos 1602 m. sinodo nutarimas, kurį mini J. Estreicheris ir Vcl. Biržiška, kalba apie lietuvišką katekizmą. Tą tekstą galima suprasti tik kaip Vilniaus vyskupo Benedikto Vainiaus pažadą vyskupijai ateityje parūpinti Kanizijaus ir Ledesmos katekizmų lietuviškus vertimus. Vadinasi, įvairių šaltinių duomenys rodo, jog 1595 m. Vilniaus vyskupijai skirtasis vertimas buvo dingęs. Dar 1602 m. toje srityje nieko nebuvo padaryta, ir tik 1605 m. buvo išleistas vyskupijai katekizmas, kurį vyskupas prieš trejus metus buvo žadėjęs.
Iš to, kas pasakyta, matome, kad dešimties metų laikotarpyje (1595-1605) Ledesmos katekizmas iš lenkų kalbos buvo išverstas į lietuvių tris kartus: be Daukšos vertimo Medininkų vyskupijai, buvo tais pat metais jis verstas Vilniaus vyskupijai. O kadangi vilniškis vertimas žuvo, buvo jis vėl iš naujo išverstas 1605 m.
Pirmojo lietuviško katekizmo (1585?) klausimu
Tenka labai apgailestauti, kad archyvuose iki šiol nieko nepasisekė rasti pirmojo lietuviško Kanizijaus katekizmo vertimo klausimu. Apie tai prof. J. Gerullis ir Dr. V. Falkenhahn davė naujų duomenų, kuriuos prof. Vcl. Biržiška išryškino. Kas buvo išvertęs tą katekizmą, nepasisekė iki šiol susekti jokių pėdsakų. Galima tik samprotauti, kad jį galėjo versti N. Pacas arba koks nors jėzuitas. Bendrai, tada Kanizijaus katekizmas buvo verčiamas į visas kalbas. Kai jėzuitas A. Posevinas lankė Lietuvą, Rusiją ir Švediją, jis labai išplėtė akciją versti Kanizijaus katekizmą.
1583 m. pavasarį Posevinas įrodinėjo nuncijui Bolognetti, jog būtų gera, kad Kanizijaus katekizmas būtų skaitomas žemesnėse universiteto ir parapijų mokyklose. Jis sakė, kad žmonėms katalikų mokslą reikia aiškinti liaudies kalba: latviškai, estiškai, vokiškai, lietuviškai. Šalia keturių pagrindinių Livonijos kalbų, kurios vartojamos pastoracijoje, religinių knygų reikia taip pat duoti danams ir suomiams. Šitokiu būdu buvo iškeltas ir Kanizijaus katekizmo reikalingumas lietuviams. Apie jo mokymo reikalą Posevinas Krokuvoje 1583 m. buvo išspausdinęs knygutę. Ypač jam rūpėjo misija rytų slavuose, todėl jis vis rašo apie Kanizijaus katekizmo spausdinimą, primindamas net jo platinimą tarp totorių.
Kai Posevinas lankėsi Pabaltijyje, išvystė didelę akciją Kanizijaus katekizmui versti ir kitoms katalikiškoms knygoms spausdinti. Gausioje jo korespondencijoje su Grigaliaus XIII-jo sekretoriumi, su nuncijum ir su vyskupais vis apie tai kalbama. Nors nė karto Posevinas įsakmiai neužsimena apie reikalą Kanizijaus katekizmą išversti lietuviškai, tačiau, įsiskaičius į jo laiškus šiuo reikalu, peršasi išvada, jog pirmasis lietuviškas Kanizijaus katekizmo vertimas atsirado Posevino vizitų Pabaltijyje pasekmėje. Jis labai rūpinosi Tridento nuostatų vykdymu šiuose kraštuose.
* * *
Šios pastabos apie Vilniaus jėzuitų spaustuvę ir ten išspausdintas lietuviškas knygas dar jokiu būdu negali reikšti šio klausimo atbaigto nušvietimo. Archyvuose, pirmoje eilėje jėzuitų ir Vatikano, gali dar atsirasti naujos medžiagos, kuri dar labiau nuskaidrins kai kuriuos sunkiai išnarpliojamus lietuvių kultūros istorijos klausimus.
Zenonas Ivinskis