Voltaire mirė 1778 metais, bet iki paskutinių laikų jo mirtis buvo rūpestingai uždengta legendariniu paslaptingumo šydu. Gydytojas Tronchin, lydėjęs Voltaire per paskutinius dvidešimt metų, liudija, kad jo pacientas mirė, kankinamas mirtinos baimės. Kai kas tvirtino, kad Voltaire tarnaitė sakiusi, jog jos ponas "miręs, kaip šuo." Ne vienas pamokslininkas skelbė, kad Voltaire, prieš mirtį beviltiškai blaškydamasis, užsivertęs ant galvos naktinį puodą.
Pesimistinio poeto Giacomo Leopardi religingą mirtį ir susitaikinimą su Bažnyčia rūpestingai slėpė jo mecenatas Ranieri. Kas slėpė Voltaire mirtį? Jacgues Donvez neseniai paskelbė eilę dokumentų, kuriuos randame "Le Figaro Litteraire". Jie Voltaire mirtį nušvietė nauja šviesa. Kyla klausimas, kodėl Hardy, 4-tą dieną po filosofo mirties, rašė dienoraštyje: "Sakoma, kad Šv. Sulpicijaus bažnyčios vikaras atėjęs pas mirštantį filosofą, bet Voltaire prašęs vikarą leisti jam mirti ramybėje." Kieno paleistus gandus kartojo Hardy? Mirštančio filosofo jis nelankė, jo mirštančio nematė.
Klerikalizmo ir prietarų priešas
Voltaire buvo baigęs Jėzuitų mokyklą Louis-le-Grand. Dėdė abatas Chateauneut įvedė jį į Ninon de Lenclos salioną ir Temple libertinų sluoksnius. Greit pasirodė jo plunksnos nepaprastas talentas. Per ilgus metus Voltaire parašė 6.250 laiškų, neminint eilės knygų, kur jis puldinėjo L'Intame — Katalikų Bažnyčią, klerikalizmą ir prietarus liūto įtūžimu, panteros vikrumu ir literatinio genijaus subtilumu. Jis išjuokdinėjo Senąjį Testamentą, ciniškai iškreipdamas tekstą ir taktus, šventenybes maišydamas su vulgariniu purvu. Krikščionybė jam buvo didžiausia šlykštybė, išniekinusi žmogaus protą. "Kad žydas, vardu Jėzus", jis rašė, "būtų dievažmogis, tai absurdas. Kad viename Dievuje galėtų būti trys Dievai, tai irgi absurdas." Povilas jam atrodė ilganosis, plikakaktis žydas, pasišovęs užkariauti pasaulį. Norėdamas pasityčioti iš Povilo laiškų, jis parašė knygą prieš popiežius ir pavadino "Laišku Romėnams". Evangelijos jam buvo pasakos ir, kaip tokios, neprilygo Esopui. Joaną
Arkietę jis vaizdavo prostitutę ir tt. Priverstas pasitraukti iš Prancūzijos ir užsitraukęs Prūsijos karaliaus nemalonę, Voltaire apsigyveno Ferney, netoli Ženevos, ir valdė Europą, kaip intelektualų karalius ir ateizmo popiežius.
1778 vasario 4 d. Voltaire, kuriam tada buvo 84 metai, važiavo atviroje karietoje į Comedie Francaise teatrą, į savo dramos "Irene" premjerą. Tūkstantinė minia, nemačiusi Voltaire 20 metų, klykė iš džiaugsmo. Karalienė nuogąstavo, kad senelis filosotas neperšaltų atviroje karietoje. Masonai ir enciklopedistai, uždangai leidžiantis ant paskutinio "Irene" veiksmo, šaukė: "Dramos apoteozė." Bet Voltaire buvo jau pradėjęs vesti sąskaitas su savo sąžine ir baiminosi, kad nebūtų išmestas kirminams, kaip vargšė Lecouvreur, be laidotuvių maršo ir procesijos.
Greit pasirodysiu Dievui
Vasario 20 d. Voltaire atsakė į Šv. Sulpicijaus vikaro Gaultier laišką: "Jūsų laiškas. Pone, man atrodo parašytas teisaus žmogaus, ir man to užtenka priimti Jūsų apsilankymo garbę tuo laiku, kuris Jums priimtinas. Jums pasakysiu tą patį dalyką, kurį pasakiau, laimindamas garsaus ir išmintingo pono Franklin giminaitį. Dviem žodžiais: "Dievas ir Laisvė"- Visi su manim buvusieji susijaudinę verkė. Man džiugu, kad Jūs laikotės tų pačių principų. Turiu 84 metus. Greit pasirodysiu Dievui, kuris sutvėrė visus pasaulius. Jei turite man pasakyti ką ypatingo... man bus garbė ir pareiga Jus priimti, nežiūrint skausmų, kurie mane kankina. Voltaire."
Labai galimas dalykas, kad Gaultier, kuris padėjo Šv. Sulpicijaus klebonui, nesiskubino su vizitu, laikydamasis Paryžiaus arkivyskupo de Beaumont instrukcijų, liečiančių Bažnyčios priešą numerį pirmą. Tarp Donvez surinktų dokumentų randame laiškutį, be datos, rašytą ne Voltaire ranka, bet jo vardu, kuriame ligonis prašo jėzuito ateiti ir išvaduoti jo sielą iš kankinančios baimės. Tuo laiku Jėzuitų Ordinas buvo panaikintas. Ex-jėzuitas Gaultier buvo prisiglaudęs Šv. Sulpicijaus parapijoje. Vasario 26 d. Voltaire kreipėsi į jį šiais žodžiais: "Pone, Jūs esate pasižadėjęs ateiti ir manęs išklausyti. Jei tik galite, prašau pasistengti mane pamatyti."
Vasario 27 d. Gaultier gavo kitą laišką: "Ponia Denis, pono Voltaire giminaitė, prašo poną Gaultier aplankyti poną Voltaire."
Tą pačią dieną Paryžiaus Arkivyskupas rašė Gaultier, sveikindamas jo iniciatyvą ir prašydamas laikyti visą dalyką didelėje paslaptyje, kad nenukentėtų ponia Villette, priglaudusi Denis ir Voltaire. Sunku pasakyti, kiek kartų Gaultier lankėsi pas Voltaire tarp vasario 28 d. ir kovo 2 d.
Paryžiaus Tautinėje Bibliotekoje randame Voltaire ranka rašytus žodžius: "Mirštu, garbindamas Dievą, mylėdamas savo draugus, be neapykantos savo priešams ir nekęsdamas prietarų." Šio dokumento negalime laikyti oficialiu Voltaire confiteor, išpažįstančiu savo klaidas ir susitaikančiu su Bažnyčia. Bažnyčios kanonai reikalauja ne tik moralinio, bet ir juridinio akto iš tų, kurie yra skelbę mintis ir nuomones, priešingas Evangelijai. Nėra jokios abejonės, kad Voltaire parašė ir juridinį aktą, susitaręs su Gaultier. Jų pasikalbėjimas buvęs gana ilgas, nes ponia Denis matė reikalą įeiti į ligonio kambarį ir paprašyti Gaultier atsižvelgti į Voltaire sveikatos būklę. Dokumentas buvo Voltaire parašytas skrupulingu tikslumu. Pasikvietęs ponią Denis jis paprašė, kad dokumentą pasirašytų liudininkai, esantieji gretimame kambaryje. Štai tekstas:
"Aš, žemiau pasirašęs, pareiškiu, kad keturias dienas vemdamas krauju, būdamas aštuoniasdešimt keturių metų ir negalėdamas nueiti į bažnyčią... aš pas jį (Gaultier) atlikau išpažintį, ir kad Dievas manimi pasirūpintų, mirštu šventame katalikų tikėjime, kuriame esu gimęs, tikėdamasis dieviškojo gailestingumo, kad jis man teiktųsi atleisti visas mano klaidas, ir jei būčiau papiktinęs Bažnyčią, prašau Dievo ir jos atleidimo. Voltaire 1778 kovo 2 d.. Markizo de Villette namuose."
Voltaire ranka rašytas testamentas.
Dokumento kairiame šone parašyta: "Kunigo Mignot, mano giminaičio. ir pono markizo de Villevielle, mano draugo, akivaizdoje. Gaultier." Kitoje dokumento pusėje Voltaire prirašė: "Ponas kunigas Gaultier, mano nuodėmklausis, pastebėjo, kad tam tikruose sluoksniuose buvo sakoma, jog aš protestuočiau prieš visa tai, ką mirtyje padaryčiau, aš pareiškiu, kad niekada nesu turėjęs tokio pasiryžimo, ir kad čia kalbama apie seną kvailystę, kuri ilgas laikas klaidingai priskiriama daugeliui išminčių, garsesnių už mane. Voltaire."
Ar dokumentai autentiški?
Argumentavimo būdas, stilius, rankraštis, be abejo, priklauso Voltaire.
Faktas, kad paskutiniame dokumente Voltaire net du kartu atšaukia savo praeitį, rodo, kad jis buvo aiškiai ir tvirtai apsisprendęs mirti "šventame katalikų tikėjime, kuriame jis buvo gimęs." Jo giminės ir artimieji draugai, lankę jį ligoje ir mirtyje, neturėjo jokios priežasties abejoti Voltaire pasiryžimo ir apsisprendimo nuoširdumu. Tai kaip paaiškinti ilgų metų legendą, kad Voltaire mirė taip, kaip jis gyveno. Jau 1762 spalio 10 d. jis rašė Damilaville: "Manau, kad niekas negali padaryti didesnio įspūdžio už kunigo testamentą, kuris prašo Dievo atleidimo už tai, kad jis apgavęs žmones."
Visi tie, kurie rašė apie Voltaire mirtį, nėra buvę jo mirties ir jo priešmirtinių veiksmų liudininkai. D'Alambert, vienas artimiausių mirusio filosofo draugų, rašė Prūsijos karaliui Fridrikui 1778 liepos 3 d.: "Tas Gaultier, Pone, yra vargšas kunigėlis, kuris — savo iniciatyva ir širdies gerumu — buvo nuėjęs aplankyti Voltaire kelias dienas prieš jo mirtį ir pasiūlęs jam bažnytinius patarnavimus, jei būtų reikalas, kuriuos Voltaire priėmęs." D'Alambert šio fakto neatmeta.
1781 metais pasirodė knygelė, vardu "Voltaire, recueil des particularités curieuses de sa vie et de sa mort — Copie exact du memoire de l'abbé Gaultier présenté a Mgr. l'Archevêque.” Anoniminis autorius, norėdamas įrodyti pamaldaus priežodžio tikrumą, kad "koks gyvenimas, tokia ir mirtis", griebiasi ne faktų, bet gandų. Jis pasakoja, kaip masonai darė sunkenybių, kad Gaultier negalėtų aplankyti mirštančio Voltaire ponios de Villette namuose. Girdi, Gaultier, pasiėmęs du liudininkus, nuėjęs pas notarą ir norėjęs patvirtinti Voltaire atsivertimo faktą.
Mes nekreipiame dėmesio į anoniminio autoriaus gandų rinkinį, bet neturime įrodymų, kad Voltaire, pasirašęs testamentinį dokumentą, būtų norėjęs jį pakeisti ar atšaukti. Pastaba antroje minėto dokumento pusėje pabrėžiančiai sako, kad Voltaire niekada netvirtinęs: "Protestuočiau prieš visa tai, ką padaryčiau mirtyje." Ji liudija, kad jis turėjo pilną sąmonę ir sąmoningai norėjo užkirsti kelią abejonėms ir neaiškumams. Nuo vasario 4 d. iki paskutinės ligos Voltaire dalyvavo visoje eilėj pobūvių ir priėmimų, ir niekur nerandame parašyta, kad jis būtų suvaikėjęs, ar jo protas būtų buvęs aptemęs.
Tai kodėl Voltaire draugai ir bendraminčiai, žinodami tikruosius faktus, tylėjo ir toleravo, kad du šimtmečiai tikėtų, jog Ferney karalius ir ateizmo popiežius "miręs, kaip šuo". Čia tenka pastebėti paprastas ir logiškas faktas: jei Voltaire mirė kataliku, tai griūna visa jo filosofinių veikalų vertė, ir apie 90% jo literatūrinės kūrybos nustoja savo prasmės. Bet kas gali paneigti Voltaire parašyto ir pasirašyto dokumento autentiškumą? Numoti ranka ir pasakyti: kunigų išmislas — to neužtenka. Reikia pripažinti, kad jo bendraminčiai, su džiaugsmu priėmę kiekvieną jo žodį, neparodė pagarbos jo valiai, pareikštai mirtyje.
Bet Kristus nesprendžia gyvenimo ir mirties pagal žmogaus logiką. Už kelis tikro gailesčio momentus Jis latrui dangų dovanojo. Jo malonė neaplenkė nė Voltaire. Voltaire mirė, kaip didelis žmogus, nes tik toks turi išminties pamatyti savo klaidą ir turi drąsos ją atšaukti. Jo raštai daugelį paskandino tragiškos klaidos tvane. Bet jo testamentas skelbs ilgiems amžiams, kad net Voltaire neturėjo drąsos pasirodyti Dangaus Karaliaus vestuvėse, neturėdamas vestuvių rūbo. Jo namai, pastatyti ant smėlio, sugriuvo, bet jo gyvenimo laivas spėjo įplaukti į Dievo uostą amžinybės laisvėje, kai mirties audra skandino ir žmones ir laivus.
Bruno Markaitis, S. J.