Kartais įvairiuose veikaluose skaitome, kad mokslas esąs priešingas religijai, priešingas tikėjimui. Ar tai yra tiesa? Be abejo, kad ne. Jau įvairiomis progomis teko pastebėti, kaip šių laikų gamtos mokslai vis ryškesniu aiškumu mums parodo tą Begalinę Išmintį, kurios padaras yra pasaulis. Religijai nėra jokio pavojaus ar priešingumo iš dabartinio mokslo.
Pažvelgus į apreikštąjį tikėjimą, į krikščionybę, matome, jog ir čia negali būti jokios priešingybės, nes Kristus neskelbė jokios filosofinės sistemos, jokio naujo mokslo. Jis tik kalbėjo apie savo Dangiškąjį Tėvą ir nurodė kelią prie Jo. Apie Dangiškojo Tėvo buvimą, apie pasaulio Sutvėrėjo egzistenciją mums didžiu balsu kalba atomai ir milžiniški žvaigždžių pasauliai, apie Jį ir apie Jo tarsi paliečiamą artimumą mums kalba arba šaukte šaukia kiekvieno gyvūnėlio ir ypač žmogaus stebėtinas organizmo mechanizmas. Juo kas daugiau įžvelgia į to mechanizmo stebėtinai išmintingą sutvarkymą, juo apčiuopiamiau jis jaučia Sutvėrėjo artumą.
Savo rytmetines ar vakarines maldas aš dažnai atlieku, važiuodamas tramvajum ar autobusu ir žiūrėdamas į prieš mane sėdintį žmogų. Matydamas žmogų ir žinodamas, koks stebėtinas padaras jis yra, aš tarsi čia pat matau ir to padaro be galo išmintingą ir rūpestingą Inžinierių. Turint atviras akis, religija nėra koks nors abejotinas ar nerealus dalykas, ji yra nemažiau tikras dalykas už tą žmogų, kurs stovi prieš mane. O tą kelią į Dangiškąjį Tėvą, tą moralę, kurią skelbė Kristus, pripažįsta visi geros valios žmonės. Tad klausimas, kokiu būdu galėjo susidaryti ta pasaka apie priešingumą tarp mokslo ir religijos?
Toji pasaka turi savo šaknis istoriniuose nesusipratimuose. Krikščionybės priešai pradeda savo įrodinėjimus to tariamojo priešingumo, nurodydami į Koperniką, Galilėjų, Giordano Bruno ir kitus gamtininkus, kurie buvo teologų persekiojami. Bet nereikia manyti, kad pavieniai teologai arba net ir jų komisijos yra tas pat, kas krikščionybė ar pasaulio Išganytojo mokslas. Yra didelė nelaimė, kad nuo XIII šimtmečio daugelis teologų pasisavino graikų pagoniškojo filosofo Aristotelio nuomones. Kai kurios Aristotelio pažiūros tikrai yra priešingos dabartiniam mokslui. Paprasti žmonės neatskiria, kurios teologų nuomonės priklauso krikščionybei ir kurios yra paimtos iš Aristotelio. Teologų nusižengimus prieš mokslo dvasią paprasti žmonės įrašo į krikščionybės sąskaitą, bet tikrumoje šias nuodėmes reikia priskirti aristotelizmui.
Pažiūrėkime, kaip įvairių teologų galvose susidarė šis mišinys tarp dieviškojo Kristaus mokslo ir Aristotelio nuomonių. Renesanso laikais krikščioniškosios tautos pradėjo apsvaigti, besigėrėdamas senoviškomis pažiūromis ir pagonišku gyvenimo supratimu. Krikščionių pasaulyje pasireiškė didelis grįžimas į natūralizmą, buvo nukreiptas žvilgsnis nuo dangaus ir atkreiptas į žemę. Tas atsigręžimas į natūralizmą taip apėmė žmones, kad tai atsiliepė net į Kristaus ir Marijos vaizdavimo būdą. Aišku, kad ir filosofų galvojimas nusilenkė senoviniam graikų galvojimui, o ypač jų filosofui Aristoteliui. Ne visi teologai ir net ne visi popiežiai šiame klausime buvo vienodos nuomonės: vieni smerkė, kiti gynė aristotelizmą. Tomistai (domininkonai) laikėsi Aristotelio mokslo, o skotistai (pranciškonai) ir suareziečiai (jėzuitai) su kai kuriomis jo mintimis nesutiko. Užtat negalima sakyti, kad visi teologai būtų nusidėję prieš naujųjų laikų mokslo dvasią.
Vokiečių jėzuitas Jonas Mueller parašė knygą apie Koperniko ir Galilėjaus bylą, patiekdamas ir tos bylos dokumentus. Toje knygoje jis sako, kad profesoriai, Aristotelio sekėjai, negalėjo pakęsti, kad Galilėjus savo moksliniais atradimais griovė jų taip mėgstamas Aristotelio pažiūras. Jie apskundė Galilėjų popiežiui. Tam reikalui ištirti popiežius paskyrė komisiją iš 20 teologų, kurioje buvo 11 domininkonų, t. y. Aristotelio sekėjų — tomistų. Apie begimstantį modernųjį mokslą ši komisija savo sprendimą suėmė į keletą tezių, iš kurių tik vienoje paminima, kad šitas tą, visos kitos tezės Galilėjų kaltina tuo, kad jis prieštaraująs "sveikai Aristotelio filosofijai".
Didžioji ispanų enciklopedija taip apie šį dalyką rašo: "Santo Oficio vienuolikos kvalifikuotų teisėjų lūpomis 1616 m. vasario mėnesį mokslas apie žemės judėjimą buvo paskelbtas esąs gimęs neišmanėlių galvose ir esąs absurdiškas, žiūrint filosofišku žvilgsniu, ir dalinai eretiškas. Dėl to kovo mėn. 5 d. buvo pasmerkta Koperniko knyga, ir tik 1835 m. buvo išbrauktas iš indekso uždraudimas tų knygų, kuriose Galilėjus aiškino ir gynė Koperniko mokslą."
M. de Wulf savo knygoje "Histoire de la Philosophie Medievale", Louvain, 1912, rašo, kad dar XVII šimtmečio gale būta teologijos profesorių, kurie savo vadovėliuose Koperniko teoriją vadino absurdiška. Panašiai ir 1946 m. išėjo iš spaudos tomisto Hugono knyga, kurioje tvirtinama, kad dabartinis mokslas nusigręžia nuo atomizmo, nors jau 1945 m. Japonija buvo nugalėta atominėmis bombomis. Taigi, tikrai šitie žmonės išauklėjo savo akis kad nematytų, bet dėl to yra kaltas Aristotelis, o ne Kristus.
Žinomas prancūzų astronomas ir teologas Th. Moreaux rašo, kad jeigu Galilėjaus teisėjai daugiau būtų skaitę Šv. Raštą negu Aristotelį, tai būtų suradę eilę išsireiškimų, kurie patvirtino Koperniko teoriją. Jis nurodo ir atitinkamas Šv. Rašto vietas. Taigi, yra klaidingas tas minėtos teisėjų komisijos tvirtinimas, kad ši teorija esanti "dalinai formaliai eretiška".
Jau minėtasis M. de Wulf kalba apie įvairias kai kurių autoritetingų žmonių pastangas jėga priversti priimti Aristotelio mokslą, pvz., Prancūzijos karalius 1671 m. bandė įstatymų galia padaryti Aristotelio filosofiją privaloma. Panašūs bandymai jėga primesti Aristotelio pažiūras patiekdavo vis daugiau medžiagos tai pasakai, kad religija esanti priešinga mokslui. Bet atrodo, kad neužilgo turės nutilti tas aristotelikų priešingumas dabartiniam mokslui. Popiežius nekartą yra pareiškęs pageidavimą, kad teologai įsigytų dabartinio mokslo ne mažiau už pasauliečius.
Esama rašytojų, kurie tvirtina, kad Senojo Testamento Šv. Raštas esąs priešingas mokslui. Pažiūrėkime trupučiuką, ar tai tiesa. Šv. Rašte skaitome, jog tūkstantis mūsų metų Dievo akyse yra tarsi viena diena. Žmogaus matai nėra tie patys kaip Dievo matai. Kantas mėgdavo sakyti, kad jį stebina du dalykai: žvaigždėtas dangus virš jo galvos ir moralinis įstatymas jo viduje. Aš norėčiau pridėti, kad mane labiausiai stebina Dievo visur parodomas savo tvarinių laisvės respektavimas. Dievas turėjo pakankamai laiko milijonus metų žiūrėti, kaip yra paruošiamos sąlygos to tvarinio gyvenimui, kuris turi būti Jo atspindžiu, panašiausiu į Jį iš visų šio matomojo pasaulio tvarinių. Jis leidžia veikti jėgoms ir realizuotis planui, kurį Jis nuo amžių yra pramatęs. Panašiu būdu ir Apreiškime Jis pilnai panaudoja žmogaus natūralius sugebėjimus, švelniai kreipdamas protą tų rašytojų, kurie buvo kaip priemonė šiam Apreiškimui pasireikšti.
“Laiškų Lietuviams” Redakcijos ir Administracijos būstinė.
Kaip gamtoje Dievas yra tarsi pasislėpęs, panašiai Jis pasislepia ir už labai žmogiškų bei silpnų tiesioginių Šv. Rašto rašytojų priemonių. Ir šitas Dievo pasislėpimas Apreiškime gal kartais yra dar akivaizdesnis, nes fizinės jėgos, būdamos griežtai determinuotos, duoda mums galimybės tikriau skaityti Jo mintis, o į Apreiškimo rašto sudarymą įeina du beveik nedeterminuojami dalykai: autoriaus laisva valia ir žmogiškoji kalba, turinti labai menką tikslumą ir labai nepastovi. Jeigu tai atsiminsime, tai nesistebėsime, skaitydami raštus pagamintus žmonių, kurių kultūra ir mintijimo bei išsireiškimo būdas yra labai skirtingi nuo mūsų dienų. Be to, reikia atsiminti, kad svarbiausias Apreiškimo tikslas yra patiekti mums pagrindinius tikėjimo dalykus. Dievui nebuvo reikalo apreikšti mums jokių mokslo žinių, nes Jis aprūpino kiekvieno tvarinio prigimtį visu tuo, kas jam reikalinga. Mokslui įsigyti žmogus yra apdovanotas pakankamai galingu protu. Jeigu kartais randame Biblijoje tokių dalykų, kurie tartum nori pamokyti mus kokių nors natūralių dalykų, turime žiūrėti į juos kaip į apreikštus, tačiau įvilktus į formules, atitikusias anų laikų liaudies ir paties rašytojo pažiūras.
Žmonės, kurie nedaug galvoja, yra labai nepatenkinti, kai randa Biblijoje stebuklų aprašymus. Bet kas gi yra stebuklas? Jau matėme, kad gamtoje viskas labai griežtai determinuota. Materialistai iš to padaro išvadą, kad stebuklai yra negalimi. Štai inžinierius pagamina lėktuvą, kurs gali būti valdomas ne tik lakūno, bet taip pat ir tam tikro automato — roboto. Lakūnas gali nustatyti lėktuvo kryptį ir paskui įjungti minėtą automatą, kad jis palaikytų lakūno nustatytą liniją. Lėktuvo judėjimas bus griežtai determinuotas kovos tarp mašinerijos jėgų ir oro pasipriešinimo. Tačiau šita determinacija nekliudo lakūnui bet kuriuo momentu, pagal savo nuožiūrą, pakeisti lėktuvo kryptį. Jeigu net girtas šoferis sugeba vairuoti savo mašiną, kaip galima manyti, kad pasaulio Sutvėrėjui galėtų pritrūkti sugebėjimo kreipti savo tvarinius Jam patinkama kryptimi?
Oro dalelių skrajojimas mūsų kambaryje taip pat yra labai griežtai determinuotas čia veikiančių fizinių jėgų. Bet štai man į galvą ateina kokia nors mintis, aš noriu ją išreikšti, aš kalbu, t. y., aš pakeičiu oro dalelių determinaciją — aš padarau mažą "stebuklą". O Dievo stebuklai tai ir yra Jo kalba. Materialistai, norėdami pašiepti katalikus, sako, kad stebuklas yra mylimiausias religijos vaikas. Taip, kaip vaikui yra brangus kiekvienas žodis, kurs išeina iš jo mylimos motinos burnos, taip lygiai ir tikrai religingam žmogui yra brangus kiekvienas žodis, kurs paeina iš jo dangiškojo Tėvo, t. y., kiekvienas stebuklas.
Man visada atrodo abejotinas religingumas tų žmonių, kurie užsispyrę stengiasi nepripažinti aiškiai stebuklingų faktų, nenori matyti juose Dievo pasireiškimo mums suprantamu būdu. Tokie žmonės yra labai kritiški dieviškuose dalykuose, o be mažiausios kritikos priima Aristotelio nepagrįstas pažiūras.
Mokslas ne tik nėra priešingas religijai, bet yra labai gera priemonė atidaryti žmogaus akis dieviškiems dalykams. Pasteur sakydavo, kad jis yra religingas kaip bretonas, nes jis šį tą žino. Bet jeigu jis žinotų dar daugiau, tai jo religingumas ir pamaldumas būtų toks kaip bretonės.
Dr. J. Mačernis